SANTYKIAI

Kaip pykti(s), kad nereiktų atsiprašinėti7 min read

22 sausio, 2021 4 min
Monika Kuzminskaitė

Autorius:

Monika Kuzminskaitė

Kaip pykti(s), kad nereiktų atsiprašinėti7 min read

Reading Time: 4 minutes

Pyktis – viena iš intensyviausių mūsų patiriamų emocijų, dažnai gąsdinanti, nes baigiasi ne kaip – arba pykstančiam, arba tas, ant kurio pyksta. O šiaip jau tai – abiems.

Vadovėlis sako – pyktis yra intensyvi, nemaloni emocinė būsena, pasireiškianti priešišku atsaku į suvokiamą provokaciją, žalą ar grėsmę. Pyktis labai greitai mobilizuoja visas turimas jėgas (labiau emocine prasme, ryžtą ir panašiai – tačiau pykčio kūniškas komponentas visada irgi labai aiškus).
Baimė irgi mobilizuoja visas turimas jėgas, tačiau ši „armija“ gauna užduoti trauktis ir slėptis. Pykčio atveju „užduotis“ tik viena – pulti.

Pykstantis žmogus suvokia save kaip pranašesnį susidariusioje priešpriešoje. Toks žmogus jaučiasi stipresnis. Minčių lygyje tai lydima tokiomis mintimis kaip „aš teisus“, „taip turi būti“, „taip nedaroma“ – tau yra bandoma įtvirtinti pranašesnę savo poziciją prieš silpnesnę kito žmogaus poziciją.

Laimes dieta Patreon banner

Reikėtų ilgėliau sustoti ties įvairiais neapibrėžtumais – grėsmė, pranašumas yra suvokiami dalykai, ir čia gali įsivelti daugiau vertinimo klaidų, negu norim pripažinti. Ypač pykčiui jau įsisiūbavus. Tyla gali būti interpretuojama, kaip neigiama nuostata („tyli, vadinasi pyksta“). Kitokia nuomonė gali būti vertinama kaip patyčia ar skriauda („tu tyčia taip sakai, kad man tik blogiau būtų“).

Labai svarbus komponentas pykčiui įsiliepsnojant yra trukmė – jei iš mažos užuominos sau interpretuojame didelę grėsmę – vidinė pykčio „armija“ mobilizuojama akimirksniu, ir toliau jau viskas vyksta lyg riedant į nuokalnę. Savo staigią ir stiprią reakciją norisi paaiškinti, pateisinti, todėl „atrandama“ papildomų argumentų. Deja, jie dažniausiai praeina tendencingą atranką ir naudojami tik tie, kurie palaiko pykstančiojo poziciją. Pykstant susiaurėja dėmesio laukas, sumažėja rizikos vengimas, o tai dar labiau sunkina veiksmingo, protingo sprendimo priėmimą – čia svarbiausiu tikslu tampa klausimą išspręsti greitai.

Dviejų žmonių pykčio santykyje svarbūs abu. Tas, kuris pyksta, dažniausiai jaučiasi visų pirmas užpultas, pažeistas to, ant kurio pyksta – ir imasi atsakomojo puolimo. Ta suvokiama grėsmė gali būti visai neteisingai interpretuota, nes pykstantis jaučiasi silpnas kito žmogaus šviesoje šešėlyje ar tiesiog akistatoje. Tai gali būti ne asmeniška – žmogus gali jaustis silpnas ir šalia kitų žmonių. Grėsmė gali ir turėti mažesnį ar didesnį tiesos grūdą – neatitikimas, skirtumas, kuris interpretuojamas kaip grėsmė, gali būti ir visai realus, pradedant išvaizda, banko sąskaitos dydžiu, suvokiamu socialiniu statusu, esama ar būsima sėkme, automobilių kiekiu, vaikų skaičiumi, išgelbėtų sielų skaičiumi – tiesą sakant, absoliučiai bet kuo.

Tas, ant kurio pyksta, nebūtinai turi galimybę imtis pykčio prevencijos, tačiau dažnai gali rinktis savo reakciją. Sutikimas imtis „garbingos kovos“ pykstančiojo gali būti interpretuojamas kaip adekvatus atsakas („aha, atsako, vadinasi ginasi, vadinasi jaučiasi kaltas“). Lygiai taip pat gali būti interpretuojamas ir konflikto ignoravimas („aha, tyli, vadinasi jaučiasi kaltas“). Realybėje tai tik rodo, kad pykstantis žmogus logiškai nesvarsto, o visi taip vadinami argumentai yra skirti jo pozicijai palaikyti.

Pykčio emocijai labai svarbu tai, ar ir kaip žmogus vertina savo bejėgiškumą. Mažiau savimi pasitikintis žmogus greičiausiai dažniau jausis bejėgis, ir dažniau bus linkęs imtis kompensuojančio elgesio, kokios nors formos „savigynos“ (net jai tai bus klaidingai interpretuota grėsmė) – emociškai tai gali būti ir pyktis, jei žmogus savo perspektyvas laimėti tokiame konflikte vertina gerai, arba baimė, jei mano, jog nelaimės. Čia , žinoma, taip pat galimos vertinimo klaidos, galutinė reakciją lemia ir konkretaus žmogaus patirtis sprendžiant ir laimint konfliktines situacijas, vertinant, ar grėsmė buvo teisingai įvertinta, ar ne.

Nemažai žmonių taip pat išmoksta būti bejėgiški ir tokį elgesį kartoja jau beveik iš įpročio, negu po realios situacijos vertinimo. Lygiai taip pat išmoksta standartiškai pykti arba nusileisti. Žinoma, karantinas daugiau apribojo įprastą gyvenimą, sumažino seniau naudotų problemų įveikimo priemonių ratą, todėl bejėgiškumą padidino. Deja, tiesiogiai bejėgiškumo, o taip pat ir pykčio, baimės ar liūdesio apraiškų karantino metu matome daugiau. Tai nėra taip beviltiškai blogai – svarbus pirmas žingsnis yra pripažinti realybę tokią, kokia ji yra ir pradėti revizuoti vis dar prieinamus būdus savijautai gerinti.

Dar reikėtų pastebėti ir kitą pykčio pagalbininką – įvairias psichoaktyvias medžiagas, tokias kaip alkoholį. Alkoholio paveiktų žmonių impulsų kontrolė yra slopinama. Negalima sakyti, kad tokie žmonės tampa piktesni – greičiau jau dingsta vidinės tą pyktį kontroliuojančios pastangos, todėl jis tampa „labiau matomas“. Štai kodėl bare ar šventėse, ar net šeštadienio vakare, jei jį leidžiate su taure ar bokalu, telefoną ir kompiuterį reikėtų pastumti kuo toliau.

Atsikratyti pykčio ir neįmanoma, ir nereikia. Pyktis yra labai gera ir vertinga emocija. Tačiau tikrai vertėtų mokytis, kaip suvaldyti tą akimirksniu mobilizuotą psichikos resursų „armiją“. Vertinga būtų iš savo patirties mokytis atpažinti jums būdingus pirmus pykčio ženklus – kartais tai įtampa ar „kamuolys“ krūtinėje, pilve ar gerklėje, kartais tai išpilantis karštis, nevalingai susigniaužiantys kumščiai, suraukti antakiai, pakeltas balsas (tai mūsų bandymas tapti stipresniais prieš numanomą kovą).

Atpažinus pyktį, svarbu sukurti atstumą erdvėje ir laike nuo savo veiksmų, kurie vėliau gali turėti liūdnas pasekmes – neskubėti kalbėti, veikti, jei reikia – trumpam išeiti, padaryti pertrauką pokalbyje. Nėra tinkama agresyvi fizinė išveika – kažką padaužyti, paspardyti (tarkim, pagalvę ar bokso kriaušę). Tačiau tinka pasportuoti, pabėgioti, susitvarkyti.

Pyktis yra staigi emocija, Kuo ilgiau atidėsite savo reakciją, tuo didesnė bus tikimybė, kad atsakysite racionaliau. Taip pat vertėtų atidžiau rinkti žodžius ir treniruotis kalbėti konkrečiau, nevartojant emocinių vertinimų ir apibrėžimų, remiantis faktais ir skaičiais, o ne nuomonėmis ir nuojautomis.

Nuslopinti pyktį viduje taip pat nėra gera mintis, nes kaip ir fizikoje, taip ir psichikoje niekas niekur nedingsta. Šiai mobilizuotai „armijai“ reikia duoti darbo, veiklos – reikia planuoti ir vykdyti konkrečius žingsnius, kurie pašalins suvokiamą grėsmę (pvz. jei jaudinatės, kad uždirbate mažiau – geriau perversti darbo skelbimus ar atsiversti seniai dulkantį asmeninio verslo planą). Jei tuo metu nerandate, ką galite padaryti – tiktų užsiimti kita prasminga veikla (kurią, beje, greičiausiai atliksite geriau, negu nepykdami), kokia ji bebūtų – sutvarkyti namai tikrai blizgės, o išėję pabėgioti galite nubėgti ir dvigubai daugiau. Taip sau ir pripažinkite – atsirado daugiau jėgų, ir panaudosiu jas kokybiškai.

Viena iš esminių priežasčių, kodėl pyktis dažniausiai vertinamas neigiamai – tai labai nemalonios ar net žalingos pykčio priežastys. Dažnai suvokiamos grėsmės potencialiai keliama žala galiausiai yra gerokai mažesnė, negu po pykčio protrūkio liekančios jau nebe suvokiamos, o realios pasekmės.

Susidraugauti su savo pykčiu galima imantis nuosekliai stebėti savo elgesį ir jį vertinti (ne pykčio metu – tada mąstymas vargiai veikia, bet po to, taip pat kitose situacijose), treniruotis kalbėti ir elgtis kitaip, visų pirma mokantis daryti pertraukas, taikyti atstumą erdvėje ir laike. Jei jaučiate, kad nepavyksta – kreiptis į terapeutą. Tai nėra neįveikiama situacija, iš pykstančio reikia vieno svarbaus sprendimo – nenuleisti rankų ir stengtis.

Atsiprašymas taip pat gali būti gydanti patirtis, tačiau, be jokios abejonės, jis turi būti įtikinamai nuoširdus ir pykstančiam, ir patyrusiam pyktį. Čia nėra taisyklių, ir formalus „atsiprašau“ tikrai neveikia stebuklingai. Pykčio trukmė yra individuali kiekvienam žmogui – kartais reikia ir laiko, ir nuoširdaus, logiško paaiškinimo.

Kartais reikia stiprybės priimti, kad pasekmės nebeatšaukiamos ir nebeišgydomos, ir iš pamokos pasiimti kuo rimčiausias išvadas bei veiksmus, kurie padės nebepatekti į tokią situaciją. Net ir tada svarbu veikti ir mokytis, o ne liūdėti. Todėl linkiu susipažinti su savo vidine armija iš arti ir suprasti, kur ji gali būti naudingiausia – kad nereikėtų apgailestavimu laistyti po šios armijos likusių nuodėgulių.


Dėl psichologės Monikos Kuzminskaitės konsultacijų kreiptis galite tiesiogiai, per Šaukštas proto paskyrą Facebooke. Monika konsultuoja ir skype programa bei gali prisitaikyti prie jums patogiausio laiko. Pirmyn!

P.S. Klausimų visomis temomis lauksime [email protected] – anonimiškumą garantuojame. Džiaugiamės kiekvienu jūsų laišku bei į kiekvieną jų atsakome, tad rašykite net ir tada, kai klausimo nėra, o rašyti tiesiog norisi!

Monika Kuzminskaitė

Monika Kuzminskaitė

Aš Monika Kuzminskaitė. Psichologija yra mano antroji profesija - tačiau tik laike, o ne pagal tai, kaip man tai svarbu ir patinka. Baigiau VU Psichologijos bakalauro ir VU Sveikatos psichologijos magistratūros programas; parašiau baigiamuosius darbus apie vaikų gimimo eiliškumo poveikį vaikų elgesiui ir emocijoms ir sveikos vaikų mitybos rūpesčius, kylančius tėvams. Esu Lietuvos psichologų sąjungos narė. Dabar mokausi kognityvinės elgesio terapijos Aarono Becko ir Judith Beck insitute (Beck institute for Cognitive Therapy), baigiau šiuos kursus: Essentials of CBT, CBT for Depression and Suicide prevention, CBT for Anxiety, CBT for Personality Disorders, CBT for Weight Loss and Maintenance.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).