SANTYKIAI

Negali atleisti? Nešiojiesi nuoskaudą? Perskaityk tai.5 min read

11 rugpjūčio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Negali atleisti? Nešiojiesi nuoskaudą? Perskaityk tai.5 min read

Reading Time: 4 minutes

Manau, daugelis žino tą jausmą, kai kaip ir turėtum atleisti žmogui, bet jauti, kad negali. Net ir jei galiausiai jam atleisiu, kaip vėl juo pasitikėsiu? Kaip vėl sugebėsiu visiškai jam atsiduoti, nė kiek neabejodamas, kad jis mane gali darkart įskaudinti?

Atleisti nelengva. Net mažiausios buities detalės ar trumpas sujungimas gali sugrąžinti nepasitikėjimo jausmą.
Aš vis dar mokausi atleisti, ir labai norėčiau, kad šis jausmas man ateitų lengvai, kaip vaikui. Bet aš – dalis milijardų. Didžioji dauguma žmonijos vargsta su atleidimo jausmu. Tai tikriausiai sudėtingiausia užduotis bet kuriam žmogui, ypatingai, jei mūsų nuomone, nusižengimas yra didelis ir… neatleistinas. Mes kovojame su savo vidiniais jausmais, kartu puikiai suvokdami, kad atleidimas yra paleidimas. Kad tik atleidę galime judėti pirmyn, tęsti gyvenimą, augti ir žydėti iš naujo.

Kas yra atleidimas?

Sakyčiau, nuostabus dalykas. Tai antros galimybės suteikimas tam, kuris jos nevertas. Nuostabiausia, kad atleidimas pagydys ne nusižengėlį, o jus, jūsų sudaužytą širdį ir sutvirtins judviejų santykius.

Laimes dieta Patreon banner

Aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau turi atleisti. Nesvarbu, ar esi su tuo žmogum, ar dėl sukelto skausmo jūsų keliai išsiskyrė. Tai nesvarbu. Tu turi atleisti, nes pyktis yra kaip bakterija, kuri valgo tave gyvą, pūdo tave iš vidaus ir neleidžia pasveikti. Atleisdamas tu išsipjauni auglį. Ir gyveni toliau. Neatleisi – pasmerksi save pražūčiai.

Man taip yra buvę ne kartą. Susipykstu su vyru ar drauge, rodos, jiems atleidžiu, viskas pamiršta, bet laiks nuo laiko, skaitant kokią knygą, žiūrint filmą ar klausantis kitų istorijų, ta nuoskauda išlenda. Ir vietoje to, kad aš jai sakyčiau „šliurink lauk“, aš pradedu ją minkyti, kedenti, auginti, nes „oi oi, kaip man čia buvo, kaip mane apgavo, mane įskaudino“.

Yra tokia sena gera taisyklė: po praeitį nereikia kapstytis, nebent kapstaisi pirmąkart. O jei pasikapstei, išsiaiškinai, atleidai, pamiršk, nebekurstyk, nebeieškok priežasčių ir pasiteisinimų vėl ir vėl grįžti į vietą, kurios duris jau uždarei. Geriau tas pastangas dėk į minčių kontroliavimą, į paleidimą.

Atleidimas yra pasirinkimas. Bet sugrįžkime į tą dalį „man nesinori atleisti“, ir išsiaiškinime, kas NĖRA atleidimas:
– tai nėra savo skriaudėjo, smurtautojo atleidimas nuo jo veiksmų pasėkmių;
– tai nėra užmiršimas, ką tu patyrei ar kas tau nutiko – deja, žaizdos palieka randus;
– tai nėra atleidimas, kai tavęs paprašo atleisti.

Trumpai apie užmiršimą. Tai, kad jūs prisimenate praeities nuoskaudas, nereiškia, kad jūs neatleidote. Juk jeigu kažkam atleidote, nereiškia, kad pamiršite, ką jie padarė. Suprantat, kur lenkiu?

Jei kažkas jus įskaudino, tas skausmas palieka žaizdą, o žaizdai sugyti reikia laiko. Be to, atleisti, kaip ir minėjau, yra pasirinkimas, ne jausmas ar emocija. Leiskite paaiškinti. Jeigu atleidimas būtų jausmas, tai gerom dienom mes atleistume, o blogom – pyktume. Tačiau, mano nuomone, atlaidumas yra gyvas, kvėpuojantis sutvėrimas, kuriam reikia veiksmo. Jūs turite nuolat sau priminti „aš jau atleidau“, ir tai padės apmaudui apsitrinti, o su laiku – gal ir visai išnykti.

Nuostabiausias dalykas, kalbant apie atlaidumą, yra tai, kad jis panašus į šuolį parašiutu: kai tai padarai, esi laisvas. Atsispyrei ir skrendi. Ir kadangi jau žinai, kad tai ne jausmas, tam, kad atleistum, tu neturi laukti, kol tavo emocijos stos lygiagrečiai tavo sąmoningo PASIRINKIMO atleisti.

Ir taip, kartais pyktis žmogui, kuris su tavim pasielgė netinkamai, ir kuriam tu jau atleidai, grįžta. Tai nereiškia, kad tu neatleidai, tai reiškia, kad tau vis dar liūdna dėl to, ką jis padarė. Tai yra absoliučiai normalu.
Tik atmink – labai svarbu, ką tu darai su tuo pykčiu, su tomis mintimis. Ar jas išsitraukęs lyg seną apdarą iš juodos skrynios matuojies, ir vėl grįžti į įskaudintą save, ar užtrenki skrynią ir sakai: „Papykau, einu morką suvalgysiu“.
Praeities mes nepakeisime. O jos laikydamiesi statysime vis aukštesnes ir aukštesnes sienas.

Primink sau, kad tu atleidai. Primink tiek kartų, kiek reikės.

PATARIMAI, KAIP LENGVIAU ATLEISTI IR PALEIDUS PRAEITĮ JUDĖTI PIRMYN

– Kai norisi vėl ir vėl kaltinti, primink sau, kad atleidai tam žmogui. Ir, žinau, šitas nebus lengvas. Surašyk visus blogus darbus, kuriuos esi padaręs tam, kad primintum sau, kad taip pat nesi tobulas. (tik tą lapelį, o gal knygą, paskui sudegink).


– 
Surask būdų prasiblaškyti. Užsibuvusi savo mintyse aš ojoj, kiek galiu prisikurti ir laaaabai savęs užsigailėti. Man padeda fizinis darbas: einu tvarkyt namų, gremžt vonios, arba paskambinu draugei ir pasakau, kad atvažiuoju pas ją su keksiukais.

– Ieškok įkvepiančių, motyvuojančių citatų ar knygų. Man kartais net dainos padeda. Bet kas, su kuo lengvai susitapatini ir kame girdi save. Tai, kas traukia aukštyn, ne gilyn.

Prisimink gerus dalykus. Juk jų yra? Pasidaryk sąrašą gerų prisiminimų, puikių mylimo žmogaus savybių, dalykų, kurie tave įkvepia.

Pagirk save. Tu esi karys, esi liūtas, išsilaižantis žaizdas. Atleisti yra sunku, bet tu tai darai. Tu esi roko žvaigždė. Astronautas. Tu nusipelnai Nobelio premijos, nes tavo pasiekimas – iššūkis visai žmonijai.

– Nepaleisk savęs, neleisk žaizdai, kurią padarė mylimas žmogus, sužeisti tavęs, nepradėk abejoti savimi. Rūpinkis savo laime, savo gerbūviu, savo kūnu, valgyk skanų maistą, gražiai renkis, daryk tai, kas tave džiugina ir augina.

Tegul tai būna iššūkiu. O kodėl ne? Ar gali vieną dieną praleisti nė sekundės negalvodamas apie tave įskaudinusį žmogų? O dvi? Tris? Pabandom?

Auk. Atleisti yra pasirinkimas. Tai, ką mes darome su savo pykčiu, puikiai parodo, kokie žmonės mes esame. Mes galime skausmui leisti mus sunaikinti. Galime jo dėka išaugti dar stipresni. Tam, kas tau nutiko, nėra nei priežasties, nei pateisinimo. Tai buvo didelė gili srutų duobė. Tu tikrai to nenusipelnei. Bet gyvenimas kalė, ir ne jis ne visada teisingas, ir kartais tos kortos, kurios iškrenta, gali kaip reikiant įpjauti širdį. Bet ką daryti su tom kortom – pasuoti ar blefuoti, yra TAVO pasirinkimas.

Tai TAVO PASIRINKIMAS.
Atleisk ir tame žmoguje pamatysi savo didybę.


Daugiau skaitykite čia. 


Sekite mus Instragram ir Facebook paskyrose.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).