SANTYKIAI

Ne taip toli, kaip atrodo4 min read

19 lapkričio, 2019 2 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Ne taip toli, kaip atrodo4 min read

Reading Time: 2 minutes

– Viskas, babytei pasakiau! Galim eit, – iš tolo rėkia Regis, kuris nuo bėgimo vos atgauna kvapą, bet šypsosi išdidžiai, lyg raportavęs pačiam generolui.

Vilmantas per petį persimeta dailų lanką, rankose – kelios strėlės, nes niekad nežinai, ką sutiksi. Į kuprinę sudedu degtukus, peilį, batoną su uogiene ir cigaretes.
Kivylių kaimo gatvėmis slinko mūsų su Regiu dešimta, o Vilmanto – vienuolikta vasara. Slinko lėtai, ilgais karvių liežuviais baidančiais nuo karščio apdujusius mašalus. Agluonos upėje raibuliavo saulė – galėjai matyti, kaip į milijonus dalelių suskyla akimirka. Nebuvo jokių planų ir baimių, buvo tik čia ir dabar.
– Ir kas sugalvojo eiti basomis? – po pirmų penkių kelionės minučių ėmė piktintis Regis.
– Taigi reikia, kad ši ekspedicija kuo nors skirtųsi nuo vakarykštės, – priekaištingai perverčiau akis, nors pati tyliai gailėjausi šios idėjos, mat žemėlapyje dar laukė daug neužbrauktų kryžiukų.

Pirmasis jų – senasis bitynas. Iš kadais dūzgusios sodybos liko tik šešėliai – klevų paunksmėje augančios obelys ir akmeniniai griuvėsiai, kuriuose kaskart rasdavome lobį. Šįkart – tris senovinius vaistų buteliukus. Dailūs, apvaliais kakliukais, jie veik priminė šachmatų figūras iš drumsto stiklo. Laimingi pėdinom bebrų užtvankos link, triauškėm saldinius bityno obuolius, kurie jau įgavo medaus skonį ir rūgštumu nebesuko žandinkaulio.
– Kaip manai, kas nutiko bityno šeimininkams? Gal juo sugėlė bitės? – juodus storus antakius baimingai iškėlė Regis.
– Manau, kad jie ilgai puotavo, gėrė midų ir visi numirė nuo šokimo, – atsakiau taip užtikrintai, kad net pačiai palengvėjo – kažkodėl tokia mirtis atrodė net smagi. O netrukus smagumo pridėjo po kojomis svyruojanti žemė – beždžionių tiltas.
Palindę pasisiojom, užlipę pasisupom, pririnkau ajerų babytei, o Vilmantas man nuskynė leliją, kurių skinti negalima, bet aš taip jos norėjau! Ir taip atsargiai apsisukau aplink kaklą…
– Tu – kaip karalienė! – džiaugėsi pusbroliai, o aš patikslinau. – Indėnų karalienė.
Bebrų užtvankoje buvo ramu. Net Alfredas – dėdės prijaukintas bebras nesirodė, todėl nusprendėme parūkyti. Surūkėme visą pakelį.
– Žinai, jokio kaifo iš to rūkymo, – teliuskuodamas kojomis į nuo medžių lapų rusvą vandenį žvelgė Vilmantas.
– Žinai, kas būtų kaifas? Jei su šituo pagaliu nusmeigčiau lydeką! – kovingai akis išpūtė Regis ir kaip išprotėjęs ėmė šokinėti pakrante. Vandens lašeliai kilo į orą ir jis atrodė lyg užkerėtas. Mudu su Vilmantu ėmėme straksėti paskui, slidžiais upės akmenimis. Klykavom ir rėkavom, kol aidas nebespėjo vytis mūsų balsų, ir nebeliko nė vieno paukščio, kurį galėtume išbaidyti.
Likusią kelio dalį ėjome kramtydami batoną. Bebryne išvėsę pečiai raudo. Oro nebuvo. Buvo tik kraujažolių, rugiagėlių, aguonų, jonažolių, ramunių, bajorių, vingiorykščių…. buvo tik kvapas. Saldžiai rūgštus, apkibęs dulkėmis ir kamanių dūzgesiu.
Nusileidome į paupį. Vanduo valties dugne kone virė. Regis ėmė žliumbti, kai pasijuokiau, kad vis dar nemoka irkluoti: „Tu toks vilnietis!“ tuomet skambėjo kaip didžiausias įžeidimas.
Slydome vandens paviršiumi tyliai kaip čiuožikai. Bumbt.
– Atsargiau, tu jį sužeisi! – pyktelėjo Vilmantas, kai atsitrenkiau į Gyvąjį medį. Mes taip vadinome į upę įgriuvusį gluosnį, ant kurio kamieno įsigudrino įsikurti skruzdėlynas ir visas paradas ryškiausių gėlių – nuo vilgdalgių iki gegužraibių. Paslėpėme ten savo lobį. Plūduriavome stebėdami skruzdes ir svarstėme, ar jos žino, jog jų namai nėra negyvenama sala, ir kad krantas – vos už kelių metrų.
– Tikiuosi, nežino, – šypsojosi Regis ir iš kišenės ištraukė tris ištirpusius irisiukus. Net jie nesugebėjo suklijuoti mūsų juoko.

Laimes dieta Patreon banner

——————–
Ir dabar rašydama juokiuos, nors žinau, kad toli, kaip Smaragdo miestas rodęsis bitynas – vos už kelių šimtų metrų nuo kaimelio, o beždžionių tiltas nekaba taip mirtinai aukštai, kaip manėme mes, pypliai. Bebrai jau išsikraustė, o Gyvasis medis nugrimzdo į upę. Visa tai nesvarbu. Nes už to pilko vaizdo pro langą, murzinų šaligatvių ir pašiurpusių balandžių, ne taip toli, kaip atrodo, laukia mūsų vasaros.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).