SANTYKIAI

Mandagus vaikas nemandagiame pasaulyje: misija įmanoma!6 min read

8 spalio, 2019 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Mandagus vaikas nemandagiame pasaulyje: misija įmanoma!6 min read

Reading Time: 4 minutes

„I want never gets!“ (angl. Aš noriu – nieko negauna) – šį posakį labai dažnai vartodavo (ir dabar retkarčiais pasako) mano sesers šeima, gyvenanti Anglijoje. Klausant britukų, atrodo, kad anglų kalba net ir neveikia nemandagiai: visi tik ir kartoja „ar galėčiau“, „ar Tau būtų nesunku?“, „ar Tu būtum nieko prieš…“. Tuo tarpu lietuviukai nesiparina: „Aš noriu“ ir „Paduok“ yra žodžiai, išmokstami po „mama“ ir „tete“.
Tiesa ta, kad anglų kalba gali būti nemandagi ir šiurkšti, tik britai tokios kalbos nesirenka. Žiūrėdama, kaip auga mano sūnėnai, kuriems dabar 12 ir 18, visada svarsčiau, ar mano svainis ne per griežtas: net ir trimečiams – jokių alkūnių ant stalo, nugara tiesi, kalbėti pilna burna draudžiama, pertraukinėti ar kalbėti ant viršaus nevalia, naudojamasi peiliu ir šakute, servetėlėmis (ne rankove), nuo stalo pakilti leidžiama tik atsiprašius ir t.t.
Bet berniukams paaugus supratau, kad iš savo vaiko norėsiu to paties. Bendrauti su jais, būti šalia jų buvo vienas malonumas, tad grįžus į Lietuvą dažnai krūpčiodavau nuo amžinai reikalaujančio mūsų tautiečiukų tono, nuo rėkimo, jei mama neklauso, o kartais, jei ji „per daug paskendusi pokalbyje“ – ir kumštelėjimo į nugarą.
Aš tikiu, kad mokytis gero elgesio nėra niekada per anksti – juk geros manieros, visų pirma, prasideda nuo empatijos ir matymo, kur gali būti naudingas ar supratingas. Ir kiekviename vaiko augimo etape yra dalykų, kuriuos galima (nesikankinant) išmokti.

Tarkime, nuo 1 iki 2 metų vaikas gali tikrai išmokti pasisisveikinti ir atsisveikinti, padėkoti (gestų kalba pasiųsdamas bučkį) arba palenkdamas galvą. Luna labai ilgai vietoj ačiū sakė “aaaa-tipitipitipitip” – žodžio ilgumas priklausydavo nuo ačiū stiprumo). Dar vaikas gali išmokti sėdėti prie stalo valgydamas. Tokio amžiaus jis puikiausiai išsėdi 15 minučių. O jei neišsėdi ar pradeda mėtyti maistą, maistas baigiasi.
Pagudrėjus, tarp 3 ir 4 metų, jau galima ir peilį su šakute į rankas paimti, ir stalo manierų pasimokyti. Idealiausia – per žaidimą. Mes su Luna kartais rengiame Karalienių pietus, kur labai ypatingai dailiai valgome. Ačiū ir prašom dabar taip pat įgauna komiškai mielų formų, tokių kaip „ačiū, mamyte brangioji“, „prašau, tėtuši, iš visų nuostabiausias“ (ne, ji ne pati taip sugalvojo – sugalvojome mes, bet jai tie barokiniai reikalai labai patinka, ir juos perkelia ant kitų žmonių), o mes savo ruožtu į ją kreipiamės su visais karališkais titulais. Žodžiu, mandagiaujam labai tirštai, nes kartais, net ir atskiedus, labai daug lieka 😉
Dar vienas dalykas, kurio mokome dukrą, yra sveikintsi: su kaimynais, su darželio darbuotojais, su mūsų draugais – Luna privalo pasisveikinti, o gėdintis, jeigu jau taip norisi, gali ir paskui. Manau, ateina laikas, kai tas gėdijimasis nėra nei mielas, nei ką – greičiau nemandagumas ir tiek.
Kantrybė. Sudėtingiausias reikalas, nes laukti, pakentėti, negriebti yra tikrų tikriausias iššūkis. Dar didesniu jis tapdavo, kai imdavau aiškinti, kad „būk maloni“ – tikiu, kad Luną šis žodžis siutindavo. Bet kai kartu nueidavome prie vaikų ir paklausdavome: „Tomukai, kaip manai, ar pažaidęs su šiuo žaislu, vėliau galėsi jį duoti Lunai?“, mano vaikas pasikeisdavo akyse. Ir sulaukdavo. O kartais – iš to džiaugsmo net ir pamiršdavo, kad to žaislo reikėjo.
Atsiprašau yra didelis dalykas. Žinau, kad šį žodį ištarti sunku net suaugusiajam. Bet aš dažnai savo vaiko atsiprašau. Ne tik nezgrabailiškai užkliuvusi. Bet ir tada, kai pakeliu balsą – dažniausiai ne dėl jos kaltės, o dėl to, kad esu pavargusi, ar diena nebuvo tokia, kokią planavau – tai taip pat dukrai paaiškinu. Kad mama susimovė. O kai ji mūsų ar draugų atsiprašo, visuomet pagiriu, jog pripažinti savo klaidas gali tik labai drąsūs ir stiprūs žmonės. Po ilgų kartojimų ji, niekada neatsiprašydavęs vaikas, dabar atsiprašinėja į kairę ir į dešinę 😀

Dabar perėjome prie kito žingsnio – atsiprašius paklausti, kaip utilizuoti padarinius: ar ką atnešti, ar pagelbėti, ar pasidalinti žaisliuku. Mokomės paguodos. Tam labai pasitarnauja žaidimai su lėlėmis – čia išbandome pačius įvairiausius gyvenimo scenarijus, čia jos gali susimušti, neteisingai pasielgti, bet gali ir atsiprašyti, ir paguosti.
Įgalinimas. Aš esu iš tų, kurios šokinėja: biški kas, ir puolu paduoti, paimti, atnešti. Povilas, mano vyras, šiuo atveju yra daug racionalesnis – neskuba ir žiūri, ką Luna darys. O, pasirodo, ji gali tikrai daug: ir kėdę prie šaldytuvo prisistumti, ir ką reikia iš jo išsitraukti, pasiimti puodelius, lėkštę, įrankius – viską pasiekia.
Girdėjau tokią istoriją, kad viena mama mano mylimai draugei Daliai skundėsi, jog per dieną maždaug 15 minučių „kažką padavinėja“ savo vaikams. Dažniausiai – stiklines. Atrodo, kas čia tokio, bet per mėnesį susidaro 7,5 valandospadavinėjimo. Neblogai, m?
Tad jeigu įmanoma, įgalinkite savo vaikus: tegul indai jiems būna prieinami, o prie kriauklės stovi pakojis. Tegul rūbai būna komodoje ar spintoje, iš kur juos paprasta išsitraukti – kaskart, kai jus pakviečia pagalbos, pamąstykite, ar įmanoma padaryti taip, kad vaikas kliūtį įveiktų savarankiškai. Na, o aš einu kompanijos Lunai į tualetą palaikyti – kol kas šito darbo niekaip neatsikratau, bet, kita vertus, net ir suaugusios moterys į tualetus po vieną retai kada vaikšto.

Laimes dieta Patreon banner

Dalykai, kuriuos mes dar primename Lunai:
– Nepertraukinėti, kai kalba suaugusieji (žinau, kad ji tam dar per maža, bet dedu pamatus tam metui, kai bus penkerių), bet jei labai reikia, pasakyti „atsiprašau“.
– Nupiešti gimtadienio arba padėkos atvirukus draugams ir artmiesiems (ji jau užrašo savo vardą, o su pagalba – ir progininko, tačiau tekstą rašau aš, Lunai diktuojant)
– Nerodyti į daiktus pirštu – tik ištiestu delnu (labai juokinga būna, kai ištiesia delną į šuns šūdą ir sako: „o kas čia prikakojo?“)
– Neaptarinėti žmonių išvaizdos – tik sakyti komplimentus
– Jei kas nepatinka, savo bambesį pasilaikyti sau.
– Darželio auklėtojoms padėkoti už dieną
– Pasisvečiavus pas drauges, padėkoti jų tėvams
– Iš nieko nesišaipyti  – kitų erzinimas rodo, kad esi silpnas.
– Kai čiaudai ar kosai, užsidengti burną. Ir nevalgyti snarglių (šitas kol kas nepavyksta…)
– Kai paprašome jos paslaugos ar pagalbos, tai turi daryti be atsikalbinėjimų ir iškart. Ir su šypsena, pageidautina.
– Negulti ant stalo tam, kad kažką pasiektum – paprašyti kitų pagalbos.
– Padėkoti už pagalbą – taip kitąkart padėti norėsis dar labiau.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).