SANTYKIAI

Laimė apsigaidinti: ko išmokau per netikusį savo pasirodymą Humoro Klube?5 min read

13 lapkričio, 2019 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Laimė apsigaidinti: ko išmokau per netikusį savo pasirodymą Humoro Klube?5 min read

Reading Time: 3 minutes

Yra toks žodis fiasko. Ir aš niekada negalvojau, kad pavartosiu jį viename sakinyje su žodžiu AŠ. Pamenu pirmą kartą, kai maudžiausi vandenyne: aš, pratusi peršokti visas Baltijos jūros bangas, pamačiusi atskriejant Ramiojo vandenyno bangą, buvau taip pat rami. Ir tada pistelėjo. Susuko mane kaip skalbimo mašina džiovinimo rėžime ir dar gerai pratempė per kranto akmenis.
Tokį pat jausmą patyriau vakar, Atviro Mikrofono vakare, kurį organizavo Humoro klubas. Stand UP komedija buvo, yra ir bus mano meilė. Ją matau kaip atskirą scenos meno formą, tad kai Lietuvos humoro globėjas Paulius Ambrazevičius linktelėjo galva į mano norą pabandyti, džiaugiaus kaip mažas vaikas: galvoje plaukė scenarijai, kaip viskas bus nuostabu, kaip visi kris iš juoko nuo kėdžių – juk taip daro, kai skaldau bajerius namie. Aš gi juokinga, po galais!
Prieš pasirodymą jaučiausi taip lyg girta eičiau dainuoti karaokės. Tik buvau negirta ir tai nebuvo karaokė. Ir dainuoti karaokės niekada gyvenime nesu išdrįsusi. Klubas buvo sausakimšas, žmonių – keli šimtai, šviesos ryškios, o aš – blyški. Na ir…
Paprastai tariant, buvo blogai. Susirinkusi publika buvo studentai ir jiems mano juokai apie šeimyninį gyvenimą ir vaikus nedarė įspūdžio. Nepaėjus pirmiesiems juokams, pradėjau nervintis, žodžiai ėmė strigti, kalba lėtėjo ir aš buvau nuplota nuo scenos. Bet nulipusi buvau tokio laimingumo, kad visą vakarą nenustojau šypsotis. Prieš miegą dar bandė apimti gėdos jausmas, bet nuvijau jį šalin: aš tai padariau, po galais – o tai reikalauja daug drąsos ir dar daugiau durnumo.
Ir štai keli dalykai, kurių išmokau iš savo fiasko komikų vakare, kuriuos atsiminsiu ilgai ir noriu pasidalinti su jumis:
– Pažinok tuos, kuriems kalbi. Kurdama reklamą, pirmiausia įsigilinu į savo auditoriją: kas jie, kas jiems patinka, kas juos džiugina, liūdina ar įkvepia. Ko jie bijo, ko jie nori, dėl ko jiems gėda. Tačiau ruošdamasi pasirodymui apie tai absoliučiai nepagalvojau – jei juokinga man ir mano draugams, bus juokinga ir kitiems. Ne. Mes esame skirtingi, mes kalbame skirtingomis kalbomis ir kartais tuos žodžius reikia labai atsakingai parinkti.
– Paprasti dalykai yra sudėtingi. „Kas čia yra užlipti ant scenos ir numesti pora bajerių?“. Žinokit, yra. Nuo kalbos raiškumo, juokelio ritmo, tinkamų pauzių išlaikymo iki tiesiog neapsikakojimo iš baimės – scenoje reikia rimtai pamultitaskinti.
– „Publika yra genijus“, yra pasakęs mano vienas mėgiamiausių komikų Jimmy Carr. Ir aš tai patyriau savu kailiu. Jei Tavęs nesupranta, nereiškia, kad jie yra „durnesni, blogesni“ ar kažkaip kitaip prastesni. Ne, vadinasi, Tu nepasirinkai tinkamų įrankių. Negyvenamoj saloj ir Cholina gali šokti šokį „išgelbėkit mane, aš jau savaitę valgau tik bananus“, bet suprasta bus tik tuomet, kai iššaus signalinę raketą.
– Tai, kas skamba gerai parašytame tekste, nebūtinai gerai skambės pasakius. To įrodymas lietuviški filmai, kur susitikę draugai kalbasi taip, lyg juos bandytų įgarsinti pagiringas Šekspyras:
– Sveikas, mano mielas bičiuli, ir kokią knygą pastaruoju metus skaitinėji, kas Tavo širdžiai ramybės neduoda?
– Ačiū, kad domiesi, gyvenu pilnatviškai.
Mano vakarykštis pasirodymas „ant popieriaus“ irgi skaitėsi labai labai gerai. Bet taip gerai, pasirodo, nesiskaitė.
– Supratau, kad man skauda ne dėl savęs. Kai jau buvo aišku, kad man atėjo galas, aš negalvojau, kad „pizdec, Rimante, kokia gėda“, aš galvojau „O ne, kaip dabar turėtų jaustis Povilas?!“. Jis stebėjo mano pasirodymą ir aš visu kūnu jaučiau jo skausmą dėl mano nesėkmės. Galvojau, kaip jį raminsiu, o jis tuomet, pasirodo, galvojo, kaip guos mane. Tas jausmas yra didelė dovana.
– Dovana yra ir suvokti savo nereikšmingumą. Kai turi tuntą sekėjų, kai n-metų dirbti televizijoje ir radijoje, turi savo rašto darbų gerbėjų būrį, užsiliūliuoti labai lengva. Labai lengva pasijusti svarbiu ir viską žinančiu. Bet ant scenos viso to nebelieka. Esi tik Tu ir Tavo bajeriai. O jei bajeriai neveikia, lieki tik sudegęs Tu. (Pauliau, ačiū už tą: „O ne, kažkas ką tik sudegė – kvieskite daktarą?“). Ir aš žinau, kad mano nesėkmės niekas, išskyrus mane pačią, neprimins. Nes žmonėms nerūpi. Tad neturėčiau susireikšminti ir sureikšminti savo vidinių dramų.
Nužudyti pirmūnę. Aš jau tokia – kur einu, ten viskas sekasi ir viskas gerai. Tokie dalykai išlepina ir iškreipia realybės jausmą. Vakar mano pirmūnė mirė (bet neverkė). Ir aš labai džiaugiuosi atėjusiu suvokimu, kad turiu dar laaaaabai daug kur augti ir tobulėti.
– Gera pažvelgti savo didžiausiai baimei į akis. Baimė būti nesuprastam ir atstumtam yra antra po mirties baimės. Ir jeigu aš – ta, kuri pergyvena dėl kiekvieno piktesnio komentaro, sugebėjau įveikti savo baimę ir gyvai pažvelgti kritikams į akis, būti nuplota (gerai, kad ne nušvilpta) nuo scenos, ir dėl to nenumiriau, vadinasi, aš daug ką galiu. Aš savyje turiu didesnes beprotybės atsargas, nei maniau. Ir tai mane džiugina – su patirtimi jos dažniausiai šiaip ar taip ima trauktis.
– Svarbiausia – atsistoti. Va dėl šito punkto nežinau. Bičiulis, kuris taip pat vakar buvo manęs palaikyti, paklausė, kada bus mano antrasis pasirodymas, ir man net oro pritrūko nuo tos minties. Bet puikiai suprantu, ką jis turi omenyje. Viena yra eiti nežinant, kas Tavęs laukia, o kita – patirti visišką šikną, ir ryžtis tam antrąkart. Tik jau atsakingiau pasiruošus ginklus. Į vandenyną po tos mėsmalės įlipau daugybę kartų. Tai… pamatysim.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).