SANTYKIAI

Kaip pasakyti, kad… myli5 min read

4 rugsėjo, 2020 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Kaip pasakyti, kad… myli5 min read

Reading Time: 3 minutes

„Aš tave myliu“ – trys maži žodžiai, kurie pasako didelius dalykus ir gali visam laikui pakeisti tavo gyvenimą, dabar daug dažniau ištariami nei parodomi. Galbūt meilės laiškų ranka dabar ir neberašome, bet tai nereiškia, kad vien mintis apie juos nesudrebina širdies.
Būtent su tuo noru – pajusti senąją romantikos dvasią ir džiaugsmą puoštis – visi trys keliavome į Pakruojo dvaro drabužinę, kuriame šeimininkaujanti siuvėja mums dovanojo kelionę per šimtmečius. Tik ne knygomis ir datomis, o liečiant audinius, tyrinėjant skirtingus puošimosi būdus bei matuojantis ištaigingus apdarus, kurie prieš pora šimtmečių buvo kasdienybės palydovai.
Nuo specialių pagalvėlių, rišamų ant juosmens ir optiškai padidinančių minkštąją, iki korsetų ar apatinių, kurių anais laikais niekas nesivargindavo nusivilkti atliekant gamtinius reikalus, mat jie būdavo siuvami taip, kad tarnaitėms pakakdavo damai po sijonu pakišti specialų indą. Ir ne, tai ne apsileidimas. Apsirengti visus sluoksnius drabužių su pagalba trukdavo iki pusvalandžio, tad ir nusirengimas buvo daug sudėtingesnis nei dabar – reikėjo suktis iš padėties.
Kodėl, klausėme, rūbai, ypatingai moteriški, buvo varžantys judesius ir net trukdantys kvėpuoti?
– Atsakymas labai paprastas, – juokiasi istorinius kostiumus atkurianti siuvėja, – Ilgus metus madą kūrė vyrai, tad dėl patogumo niekas galvos nesuko. Svarbiausia buvo grožis.
Bet, kaip paaiškėja vėliau, prisėdus prie stalelio, nukrauto siuvinėjimo siūlais ir dailiais lankeliais, svarbu buvo ne tik grožis, bet ir subtilumas – akivaizdžiai demonstruoti prielankumą ar merginti niekas neskubėjo, mat tai buvo laikoma pačiu paprasčiausiu nusipiginimu. Simpatija buvo rodoma kodais, paslėptomis reikšmėmis ir subtiliomis užuominomis.
Viena jų – nosinaitė. Jos garbei pavadinta ir edukacija „Nėriniuotos nosinaitės istorija“, kurios metu mudvi su Luna mokėmės siuvinėti ir siuvinėjome ne šiaip bet ką, o savo mylimojo monogramą. Kaip byloja senos dvariškos tradicijos ir išlikę pasakojimai iš archyvų, nosinaitė buvo vienas iš jausmingiausių būdų atskleisti tai, kur link veržiasi tavo širdis.
– Merginos ant savo nosinaitės išsiuvinėdavo mylimo vaikino ar nusižiūrėto džentelmeno inicialus, o paskui „netyčia“ nosinaitę pamesdavo ten, kur simpatija mėgsta vaikščioti. Nosinaitė, žinoma, būdavo ne tik graži, bet ir kvapni. Iškvėpinti ją buvo kone privaloma – kaip gi kitaip, jei ne pagal kvapą atpažinsi tau neabejingą damą? Pikantiška detalė: damos, prieš pamesdamos nosinaitę, ją kurį laiką pasinešiodavo tarpukrūtyje, kad ji prisigertų ne tik kvepalų, bet ir odos kvapo, – pasakojo siuvėja.
Man buvo nuostabu, kad būtent ji sugebėjo atkurti ir pasiūti dvariškių uniformas ir kasdienes aprangas: nesvarbu, ką sutiksite lankydamiesi Pakruojo dvare – kambarių tvarkytoją, padavėją, sodininką ar važnyčiotoją, visi iki vieno pasipuošę autentiškais apdarais, o tai viešnagei suteikia dar stipresnį įspūdį bei nešte nuneša į praėjusius amžius. Tikiu, kad ne vienas, praleidęs naktį dvaro pataluose, ir pusryčių nukeliavęs per tarnų laiptinę į dvaro kavinukę, kur pasitinka balta prijuoste ir lygiai tokia pat karūna pasidabinusi patarnautoja, pasijus šiek tiek dvariškiu: bent jau mums nugaros išsitiesė, elegantiškos manieros įsijungė visu greičiu, ir kalbėtis norėjosi tik apie poeziją ir meną.
Manau, kad viešnagė drabužinėje ir popietė su siuvėja yra tobulas pasirinkimas tiems ir toms, kurie iš dvaro nori parsivežti kuo daugiau nuotraukų – su tokia kostiumų ir suknelių gausa, ant savęs galima pasimatuoti dešimtis rūmų damų ir lygiai tiek pat nuotaikų. Galbūt kažkurią sau ir pasilikti. Kalbu ne tik apie nuotaiką, bet ir apie apdarą – dar visai neseniai dvaro lankytojams suteikta galimybė įsigyti dvare pasiūtų, pagal istorinius originalus atkurtų drabužių (nuo marškinių iki apatinių!).
Rašau šį tekstą ir šypsausi. Kokius skirtingus įspūdžius, palyginus su pirmąją viešnage Pakruojyje, kuri buvo prieš šešerius metus, parsivežėme šįkart. Pirmąkart ten vykome su būreliu draugių, šventėme mergvakarį: matavomės, kirkinomės, rengėme viena kitą, bandėme viską – nuo elegancijos iki eksremalios ekstravgancijos. Nuotrauka keitė nuotrauką, sukneles – mergaitiškos šnekos ir burtai.
O šįkart, į drabužinę įžengiau jau su savo pačios vyru ir vaiku. Jiedu abu man rinko apdarus, visi trys klausėmės mados istorijos, mudvi su Luna meditavome siuvinėdamos, o Povilas – stebėdamas mus. Tiesa, vien tam, kad geriau suprastų, ką galvoja moterys, jis ir pats ryžosi įlįsti į dvariškės apdarą. Kokie įspūdžiai?
– Trūko oro, – šypsojosi pagaliau išsivadavęs iš suknelės. Oro trūko ir mums visoms su Luna ir siuvėja – nepamenu, kada tiek juokėmės.

Kam rekomenduotume?
– Mamoms ir dukroms. Siuvinėjimo kambariai dvaruose būdavo mažos paskalų karalystės. Tad kodėl nepasaldžialiežuviavus (wow, koks žodis!) kuriant kažką gražaus?
– Draugių kompanijoms – gimtadieniams, mergvakariams, kolegių pasisėdėjimams arba tiesiog trumpam pabėgimui nuo rutinos.
– Moksleiviams – dėl galimybės visai kitaip pažvelgti į istoriją ir ją nurengti iki apatinių.
– Visiems, kas pasiilgo meditatyvios veiklos, nori kažko išmokti ir greitai išvysti savo darbo rezultatą.

Pasisemti įkvėpimo iš senosios romantikos, išvysti dvaro kostiumų grožį bei išbandyti jų patogumą galima kiekvieną savaitgalį dvaro kostiuminėje ar edukacinės programos pas dvaro siuvėją metu.

Laimes dieta Patreon banner

Tiesa, kol sėdėjome ir plepėjome su siuvėja, prisiminėme ir daugiau, jau šiek tiek primirštų būdų parodyti meilę:
– Meilės laiškai ar rašteliai, iškabinėti po namus.
– Muzikos grojaraštis arba kompaktinė plokštelė.
– Pasimatymas be telefonų, tik susitarus susitikti konkrečioje vietoje.
– Pakabučio su inicialais padovanojimas.
– Lobio medžioklė – užuominos, pagal kurias turi atrasti dovaną.
– Gėlės į namus.
– Serenados.
– Meilės prisipažinimai, išpiešti ant asfalto ir matomi pro mylimo žmogaus namų langus.
– Gėlės žiedas už mašinos valytuvo.
– Naminė sriuba, pristatyta kai susergi.

TEKSTAS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU PAKRUOJO DVARU

PATIKO? Pasižiūrėkitė MĖNULIS ATRANDA ŽEMĘ tiesiai iš Pakruojo dvaro.

Mėnulis atranda Žemę: vasaros diena buteliuke

Išbandyk namuose: dvariški burtai

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).