SANTYKIAI

Kaip išgyti nuo noro kontroliuoti?5 min read

22 rugpjūčio, 2020 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Kaip išgyti nuo noro kontroliuoti?5 min read

Reading Time: 3 minutes

Aš tikiu, kad kiekvienas mūsų nori kažką kontroliuoti: santykius, aplinkybes, vaikus, gyvenimą. Skiriasi tik to noro intensyvumas, kuris priklauso nuo daug ko: nuo to, kaip mes buvome auklėti, nuo įvykių, pakeitusių mūsų gyvenimą, ar įtakojusių tai, kad dabar sunkiai pasitikime žmonėmis, sunkiai paleidžiame viską sava vaga.
Aš neveltui parašiau „išgyti“, aš tikiu, ir tiek iš savo pačios, tiek iš aplinkinių pavyzdžių matau, kad noras kontroliuoti sargdina: tie kurie tikisi, o ne tiki, yra pasmerkti nusivylimui, jie pasmerkti pykčiui, depresijai, pagiežai, ir visiškos laisvės ir atsipalaidavimo akimirkos yra tik svajonė. Noras kontroliuoti dažnai sugriauna bet kokius santykius – tiek su mylimaisiais, tiek su kolegomis, tiek su vaikais. Ar pačiu savimi. Juk jei nepasitiki, jeigu bijai nusivilti, būti įskaudintas, tuomet negali nieko mylėti atvira širdimi. Net šuns. Nes anksčiau ar vėliau kažkas įvyks ne pagal susiplanuotą scenarijų.

Ar jūs turite šiokį tokį norą kontroliuoti? Jeigu jums lengva tapti apsėstiems kažkokio dalyko, jei negali apie nieką kitą galvoti, jeigu siurprizai, tiek geri, tiek blogi, jus išveda iš kantrybės, o ne „taip, kaip norėjote“ pakrypę reikalai jus labai nuliūdina, jeigu dažniau gyvenate baimėje, o ne tikėjime, kad viskas bus gerai… taip, gali būti, kad jūs skaitote tai, ką reikia. Noras kontroliuoti gali peraugti į tai, kad problemos ims kontroliuoti jus, ir čia prasidės liūdesys.

Kaip jau minėjau, mes esame padariniai viso savo gyvenimo patirčių. Ir noras kontroliuoti kažkur turi savą priežastį. Svarbu – tai pripažinti. Nesigėdyti, nebėgti nuo to, nematyti to kaip silpnybės, tiesiog pripažinti, kad kažkas nutiko mano praeityje, kas mane padarė tokiu, koks esu. Dabar man reikia padirbėti su savimi tam, kad aš pats ir visi aplink mane būtų laimingesni.

Laimes dieta Patreon banner

Matot, kaip paprasta – pirmas žingsnis jau įveiktas.
Antras žingsnis – kodėl. Pasidarykite sąrašą dalykų, dėl kurių labiausiai stresuojate, kas jus liūdina, kas varo iš proto: vaikai, vyras, pinigai, darbas, kolegos. Surašykite, kaip dėl to jaučiatės: ar tai baimė, ar tai pavydas, nepasitikėjimas, pyktis. Kol neskiriame tam laiko, net nesusimąstome, apie tai, kas mus verčia jaustis bejėgiais, kas atima džiaugsmą. O sąrašai gydo – jie leidžia atsitraukti nuo problemos ir pamatyti, kad jos arba nėra, arba tam yra sprendimas, arba tu tam nelabai turi įtakos. O jei nieko negali pakeisti, ar verta dėl to jaudintis?

Trečias žingsnis – tikėjimas. Ne, ne religija, bet tikėjimas savimi, motyvacijos susiradimas. Kalbu rimtai: noras kontroliuoti gali tapti priklausomybe, priklausomybe, kuri griauna gyvenimus. Jeigu nuo jos gydysitės, bus laužytuvės – kaip bet kuriam normaliam narkomanui (haha ). Jūs turite atrasti motyvaciją, kodėl tai darote. Turite sau garsiai pasakyti: „Kad įvykių eigai, žmonių pasirinkimams, orui – bet kam, turite tiek pat įtakos kiek mano mikseris“. Nusiųsti CV dėl darbo – jūsų galioje. Duoti jums darbo vietą – ne jūsų galioje. Paruošti vakarienę draugams – jūsų galioje. Pasirūpinti, kad jų diena būtų lengva ir jie ateitų geros nuotaikos – ne jūsų galioje. Labai paprasta: įsivaizduokite idealiausią istorijos pabaigą ir leiskite sau nuo jos nukrypti. Mažais žingsneliais.

Ketvirtas – pakeleiviai. Neužtenka pagalvoti, reikia pasakyti. Pasakyk savo artimiesiems: draugėms, kolegoms, vyrui, žmonai, vaikams… šuniui, kad planuoji mokytis sakyt „ai, dzin“. Tegul jie tau padeda nepaslysti, tegul primena, kad dabar pakvėpuok, ir eik knygos paskaityti. Palaikymas labai svarbu.

Penktas žingsnis – „Man viskas bus gerai“. Mes nervuojamės dėl daugybės priežasčių, bet dažniausios jų yra pagieža ir nepasitikėjimas. Net nežinia, iš kur visa tai kyla, bet ką – taip būna. Mes negalime visąlaik kontroliuoti to, kur yra mūsų antra pusė, ką veikia mūsų vaikai, ir kuo užsiima kolegos. Bet mes galime paleisti. Vietoj toj, kad sakytume „Žinai, aš bijau, kad…“, turėtume dažniau kartoti „Net jei taip ir nutiks, man viskas bus gerai, nes…“… baisiausi scenarijai beveik niekada neišsipildo. O gyventi baimėje yra tikrai baisu.

Šeštas – keisk ne žmones, o savo požiūrį. Klausimas „Kodėl visad parsirandi vėlai?“ dažniausiai baigiasi užtrenktomis durimis arba bent jau barniu. Noras kontroliuoti gimdo norą išsilaisvinti – konfliktas čia neišvengiamas. Jeigu jus kažkas liūdina, galvokite apie tai, kaip geriau tai iškomunikuoti, kokius žodžius parinkti, kaip išreikšti savo rūpestį, o ne pulti. Nervinatės, kad turite mokėti paskolą už butą? Bet ji niekur nedings. O jūs turite namus. Ir nereikia mokėti nežmoniškos nuomos. Kartais visai į naudą galvoje „pragroti“ jus stresuojančias situacijas ir pagalvoti, kaip geriausia būtų į jas sureaguoti.

Kartojimas – mokslų motina. Paskutinis žingsnis. Nuolatinė praktika. Jeigu jau pripažinote, kad noras kontroliuoti jus patupdė į gyvenimą nuolatinėje baimėje, jūs – kelyje į išgyjimą. Nėra tobulų žmonių. Ir įpročiai taip lengvai nedingsta. Aš vis dar save pagaunu įsivaizduojant, kaip Povilas turėtų elgtis ten ar ten, bendrauti, vairuoti, reaguoti… bet aš su tuo dirbu. Ir jei kažkas vėluoja į susitikimą su manimi, benesinervinu: galvoju, kad tas kamštis į kurį jie papuolė, yra skirtas tam, kad pabūčiau su savo mintimis. Arba susitvarkyčiau nuotraukas telefone.

Labai norėčiau, kad šis straipsnis jums patiktų. Bet, matote, tai jau ne mano galioje 😀

Myliu,

R.


Daugiau skaitykite čia.


Sekite mus Facebook ir Instagram paskyrose.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).