SANTYKIAI

Ir kodėl gi aš nebijau pasenti?5 min read

21 gruodžio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Ir kodėl gi aš nebijau pasenti?5 min read

Reading Time: 4 minutes

Kaip jus veikia faktas, kad senstate? – anądien manęs paklausė mano psichologė. Ir aš mintimis pradėjau sukti laik atgal. Prisiminiau tą rytą vonioje. Stovėjau prieš veidrodį ir pirmąkart sąmoningai suvokiau, kad raukšlės aplink burną nebedingsta nustojus šypsotis. Kad smakro linija nebe tokia daili ir pagurklis minkštėja. Stovėjau ir nagrinėjau savo veidą po milimetrą, įtraukinėjau žandus, tempiau kaktą, žiūrėdama, kaip atrodyčiau, jei man padarytų veido tempimą… kaip mane paveikė tas rytas? Keista, bet nesupanikavau. Atvirkščiai – šiek tiek net nusišaipiau iš savęs, tokios sunerimusios, ir mane veikia GRAVITACIJA. Man mano raukšlelės suveikė kaip ženklas, kad per mažai savimi rūpinuosi: kad turiu daugiau ilsėtis, sveikiau maitintis ir dažniau palepinti odą . Viskas.

Iš kur ta ramybė ir jokio noro googlinti visų įmanomų grožio procedūrų? Net pati nesusimąsčiau iki terapeutės klausimo. Matote, terapija turi tokį nuostabų poveikį. Panašiai kaip draugė, kuri sako: „Varom į tūsą, aprangos kodas – disko“. O tu sakai: „Bliamba, taip noriu, tik neturiu ką apsirengt! Noooors… pala.“. Ir bėgi, knisi antresoles ir ten, pačiam kampe randi tai, ką jau pamiršai ten buvus.

Taip ir tada mane tokia šiluma užplūdo! Lyg delnus virš laužo laikant. Atėjo suvokimas, kad visą vaikystę mane supo nuostabūs, šviesūs, pagyvenę žmonės.

Laimes dieta Patreon banner

Babytė, kuri kalbėjo mažai, bet kai aš kalbėdavau visada žvelgdavo į mane su lengva šypsena ir didelėmis šviesiomis akimis. Kiekvienąkart kažką jai atraportuodama jausdavau, kad darau ją laimingą.

Alfonas Žilėnas – babytės brolis, vienas žymiausių sovietinio laikotarpio Lietuvos finansų mokslininkų, VU profesorius, vasaroti atvykdavęs į gimtąjį Kivylių kaimą. Ten mudu keliaudavome vieškeliais. Man buvo kokie 6-7eri, jam – apie septyniasdešimt. Ir mes kalbėdavomės. Kalbėdavomės. Ir kalbėdavomės. Jam nebuvo kvailų klausimų. Man niekada nepabosdavo jo istorijos apie mokslą, karą, vabalus ir žmones. Jis mane vadindavo „Jūs“. Ir aš žinojau, kad jis protingas ne dėl to, kad lentynose gulėjo jo parašytos knygos, o todėl, kad jam nebuvo neįdomių dalykų. Įskaitant mažos bedantės mergaitės mintis.

Dar buvo senasis Burnovas – bitininkas, gyvenęs šalia mano senelių ir auginęs, mano mažos akimis – šimtus avilių bičių. O dievai, KAIP jis jas mylėjo! Kalbindavo savo biteles, ramindavo, niūniuodavo joms, išglostydamas kiekvieną korį. Labai aiškiai pamenu jį tokį mažą, kuprotą, slenkantį mažais žingsniukais avilių link, ilga barzda braukiantį per pievos gėles – tas jo medaus kopinėjimas visada primindavo keistai magišką šokį.

Bitėmis senasis Burnovas mus buvo taip užbūręs, kad jo įkalbėta keliskart koriausi iškelti bičių spiečiaus – vienąkart iš senelių kieme augusios liepos, kitą kartą – iš Burnovų vyšnios viršūnės. Ir nė kiek nebijojau. Ir niekas, kaip ir žadėjo bitininkas, man neįgėlė. Užtat iki dabar sugelia širdį, prisiminus tą mažą pirtelę, pro kurios apmusijusios langus mušdavosi kaitri vasaros saulė. Toj pirtį mes sukdavom medų, ir jis tekėdavo per plačią laktą, tiesiai į mano ir mano vaikystės draugų – Dalytės ir Stepuko delnus.

Dar buvo ponia Zofija, kurią visi vadindavo Zosyte. Man taip jai tas vardas netiko, nes ponia Zofija buvo labai elegantiška – nė viena kaimo moterytė su ja lygintis negalėjo. Zofijos tėtis, Vincentas Aleksandravičius, kaip man pati pasakojo Zofija, buvo vienos seniausių Lietuvos vaistinių provizorius. Jei ši, Viekšniuose įsikūrusi vaistinė, dabar tarnaujanti kaip muziejus, veiktų iki šiolei, šiemet jai būtų sukakę 160 metų. Zofija ten užaugo. Ir matė kiek kitokią mediciną nei mums įprasta dabar. Ji man, dar visai pupai, pasakodavo apie visokius tručus ir žmogaus odos pleistrus… matyt, nuo tada jau gimė mano meilė medicinai.

O kur dar teta Ema – babytės sesuo. Pradinių klasių mokytoja, skrupulingiausias ir pedantiškiausias mano pažįstamas žmogus. Man ji visada buvo viskas, kuo aš nebuvau. Visada save mačiau kaip pajodžargą, nutrūktgalvę, o teta Ema manyje ją tik puoselėjo, karts nuo karto, klausydamąsi mano nuotykių, tik suprunkšdavo į delną: „Oi, tu, Rimante… negaliu!“. Ji iki pat paskutinių savo dienų šioje Žemėje nenustojo domėtis pasauliu. Kaskart, man parvykus Naujojon Akmenėn, ir užsukus pas ją arbatos, turėdavo vis naujų klausimų: kas yra nano detalė? Kaip veikia marketingas? Kokia socialinių tinklų prasmė? Ji pasidėdavo straipsnius, kuriuos su manimi norėdavo aptarti ir visada turėjo tokį tvarkingą lapelį, kuriame buvo surašyti įdomiausi TV programoje esantys filmai ir laidos – jos asmeninis konspektas iš kaimynės prenumeruojamo žurnalo.
Šie žmonės nebuvo šalia manęs diena iš dienos. Aš neaugau ropinėdama po jų stalais. Bet kai jie būdavo su manimi, jie su manimi BŪDAVO. Aš niekada nesijaučiau jų teisiama, vertinama ar kaltinama dėl to, kas aš esu, ar kaip matau pasaulį.

Aš pati, kiekviename jų judesyje, jų poelgyje, jų akių gylyje, jų raukšlėtose rankose, rankose, kurios dirbo, apkabino ir lietė dalykus, apie kuriuos net negalėčiau pasvajoti – visur aš mačiau šviesą. Nė vienas jų nesiskundė dėl savo amžiaus, o paklausti apie ligas tik ranka numodavo: jei skauda, vadinasi, esu gyvas, – visi kartojo lyg susitarę ir temą pakeisdavo į kažką gražaus. Tą rytą pamatytą paukštį, juokelį, perskaitytą laikraštyje ar pasiūlymą užtepti dar vieną juodos duonos sumuštinį su varškės sūriu.

Jų dėka, aš senatvę pamačiau kaip rudens lapus, kai visi medžiai pražįsta. Kai kiekvienas lapas nusidažo savaip, atimdamas žadą ir priversdamas širdį plakti stipriau – kai matai tokį grožį, net negaila, kad netrukus jis nukris žemėn, kad taptų maistu naujai gyvybei.
Ir dabar, rašydama šį tekstą, aš suvokiu, kokia palaiminta esu visus juos turėjusi šalia. Žmones, kurie mane užnorino senti. Užnorino taip parodyti amžiaus grožį savo vaikams ir anūkams, kad ir šie auksinio gyvenimo rudens lauktų ne su baime, o su nekantrumu.


Daugiau skaitykite čia.


 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).