SANTYKIAI

Ar tau pakanka, tiek kiek turi?4 min read

16 rugsėjo, 2020 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Ar tau pakanka, tiek kiek turi?4 min read

Reading Time: 3 minutes

Viena keptuvė, vienas puodas, dvi lėkštės, vienas dubenėlis, puodelis ir dvi stiklinės – taip Balyje atrodo mūsų virtuvė. Pasirodo, mintinai savo virtuves moka ir visi mūsų kaimelyje gyvenantys turistai.

– Aš negaliu patikėti, – kvatojasi australė Annie, – Melburne mano virtuvė užima puse namo, o čia aš gyvenu lyg stovyklaudama su palapinėmis, ir, kas baisiausia ar smagiausia – nežinau, kuris variantas tinka labiau – man tokios virtuvės visiškai pakanka!

Tas žodis „pakanka“ čia, Indonezijoje, skamba ganėtinai dažnai: ta pati suknelė man tarnauja ir kaip žaidimų įrankis, kai į sterblę susikraunu dukros nuskintas gėles, ir plaikstosi motoroleriu lekiant į turgų, ir, prisiderinus auskarus, virsta išeiginiu rūbu, kai su vyru einame į pasimatymą. Vilkiu ją ir šiandien, ir žiūrėdama į savo atspindį kavinės lange, galvoju apie… spintą, likusią Vilniuje. Tas dešimtis batų, kelnių, palaidinių, „kada nors apsivilksiu“ švarkų, „kitais metais įtilpsiu“ sijonų, bei „čia reiktų šiek tiek pataisyti pas siuvėją“ drapanų.

Laimes dieta Patreon banner

Mintimis keliauju per miegamojo lentynas, pilnas daiktų ir daiktelių, kuriuos visus reikia kilstelėti, kai valai dulkes, niekada neatsiverstus meno katalogus bei enciklopedijas, kurias tėvai įsigijo, kai dar nebuvo Google, ir knygos buvo perkamos metrais, ir vonios spinteles, užgrūstas kaukėmis, losjonais, šveitikliais ir viskuo, ką nusipirkau į drogus ar eurokosus eidama tik vatos.

Dabar, kai mūsų gyvenimas telpa į avialinijų apibrėžtus 32 kilogramus, o tavo paties vertė – į tai, kaip sekasi užmegzti pokalbį su nepažįstamais žmonėmis, daiktai atrodo toks nereikalingas balastas, kad visas Lietuvoje likęs kraitis rodosi kažkokiu kamšalu tuštumai užkišti, senais laikraščiais, kuriais vaikystėje kamšydavome langus prieš žiemą – atėjus pavasariui juos tiesiog išmesdavome.

Per stalą, sulčių lašo link, bėga skruzdžių takelis. Žinau, kad jis labai pradžiugintų mano Luną, mat dukrai čia nėra geresnio žadintuvo nei frazė „Aš sugavau tau driežą“: svirpliai, vorai, net tarakonai (žinau, veeeee), gėlės, akmenys, pagaliukai… visa tai jai tapo pačiais geriausiais žaislais, o iš Lietuvos atsivežtos lėlytės jau mėnesį guli nepaliestos – ji su vietiniais vaikais mieliau vysto plastikinius butelius ir renka jiems kūdikių vardus, o kai kūdikis pabosta, butelis su žolių ir musių mišiniu tampa „raganų nuodais“.

– Gal norite keptų ryžių? – nusišypso pro šalį su dideliu dubeniu keliaujanti užeigos savininkė Kadek. – Jau pietų metas.

Prisijungiu ir puse akies stebėdama, kaip ji profesionaliai valgo rankomis, bandau apsimesti, kad ir man tai taip pat lengva. Paklausiu ryžių recepto, šie – su vištiena ir daržovėmis. Vakarienei bus tik su daržovėmis, pusryčiams buvo saldūs – su kokosų pienu.
– Ir visada visada – tik ryžiai? – išpučiu akis.
– Taip, visada – tik ryžiai, – juokiasi žavioji balietė, besimėgaujanti savo maistu taip, lyg tuos ryžius valgytų pirmąkart gyvenime.
– Žinote, jums labai pasisekė, – sakau pilna burna, – Mes, Lietuvos moterys, nuolat stresuojame: kas vakarienei, kas pusryčiams, ar vaikas tą ar aną valgys, ar vyrui tas patiks, o čia, net klausimo tokio nekyla – ryžiai ir viskas!
– Taip, ponia, jokio streso! – kvatoja Kadek, ir prisipažįsta, kad per didžiąsias šventes jie su šeima vis dėlto pasilepina pica ir alumi. Kasdien šis malonumas prieinamas tik svetimšaliams.

Ir tada susimąstau: kada paskutinįkart jaučiausi tikrai alkana. Tokia alkana kaip vaikystėje, kai visą dieną laukuose krauni ir mindai šieną, ir kai paskui springdamas kerti iš kanutės įpiltą saldintą šulinio vandenį su juodos duonos gabalėliais. Kai maistas taip džiugina, kad jauti jį visu savo kūnu.

Kada paskutinįsyk mėnesį ar du laukiau suknelės, ir ją apsivilkau ne kartą, o džiaugiausi taip ir dėvėjau tol, kol alkūnės prakiuro? Kada paskutinįkart taupiau saldainius taip, kaip taupydavau tuos, atvežtus tetų? Kada, tai ko neturiu, pasidarė svarbiau už tai, ką turiu.
Juk iš tiesų, tiek kiek turiu, tiek ir pakanka. Juk visiškai laimei reikia tik meilės, sveikatos ir šiek tiek ryžių.


TAIP PAT SKAITYKITE

Ko turi atsisakyti, norėdamas būti laimingas? (1/5)

Kad būtum laimingas, nereikia nei grožio, nei sėkmės


 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).