SANTYKIAI

Ačiū jums, draugai be vaikų!4 min read

4 rugsėjo, 2020 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Ačiū jums, draugai be vaikų!4 min read

Reading Time: 3 minutes

Žinoma, ačiū ir jums, draugai su vaikais, bet šįkart teks pastovėti tamsoje, nes visos šviesos nukreiptos į draugus, kurie atžalų neturi. Nes jiems nepakankamai dažnai sakau ačiū.

Ačiū už pabėgimą. Man patinka mamiškos kalbos. Bet ribotai. Nes jeigu apie tyreles, striukytes, palutes, batukus, čiulptukus, kramtukus ar šiaip deminutyvais kalbu ilgiau nei 15 minučių, jaučiu, kad iš naujo išgyvenu tas nemiegotas naktis, apvemtas palaidines, vaiko apsitriedimą, kai viskas išeina per kalnierių, o ausyse vėl pradeda skambėti „Rain rain go away…“ ir „Dady shark tutudiutiutiu“… Man minčių ir kalbų apie vaiko augimo peripepetijas labai pakanka namie. Visiškai, pilnai pakanka. Sakyčiau, gal net kartais per daug būna. Tad iš namų išvažiavus norisi pamatyti, kad ten, kažkur už žaislų sluoksniu padengtų kilimų, kalnų skalbinių ir nučiupinėtų langų yra kitoks pasaulis. Pasiklausyti apie intrigas darbe, technologijų tendencijas, politines teorijas, augančias rinkas, naujausias knygas, karščiausias vakarėlių vietas, vienos nakties nuotykius ir spektaklius, kuriuose mojuojama ne burtų lazdelėmis, o pimpalais (nors gal čia vienas ir tas pats?).
Draugai be vaikų šiuo klausimu yra kaip vėjo gūsis – jie ima tave už rankos ir neša per viską, ką tu pramiegojai, nes vaikas eilinįkart nenorėjo miegoti, bet paskui 3 kartus kėlėsi naktį. Paskraidžius ant to stebuklingo kilimo labai gera grįžti ant to kleckuoto kilimo pas savo mažylį.

Ačiū už priminimą. Už priminimą, kas mes buvome iki tapdami mamomis ir tėčiais. Kokie buvome laukiniai, kokie buvome pašėlę, smagūs, smarkūs, ambicingi. Kiek daug dalykų, dėl kurių dabar ir gėda, ir smagu, padarėme. Kai tau primena, kas tu esi po visais tais mamiškais apdarais ir tėvystės knygų filosofija, tuomet ir į savo nenuoramą imi žiūri atlaidžiau ir supratingiau, nes juk pats nebuvai angelas ir nesi. Ir šiaip tu niekur nedingai. Esi tas pats ar pati, kurį pamilo tavo vyras ar žmona, tas pats, į kurį lygiavosi ar lygiuojasi draugai. Toks pat įdomus ir brangus, net jei ir galvoji kitaip.

Laimes dieta Patreon banner

Ačiū už pjedestalą. Bevaikis draugas niekada nepurkštaus ir nesiginčys su tavimi dėl to, ar „mama būt lengva“. Jis visada tik pritariamai linguos galvą ir niekada nesigirs, kaip lengvai jo vaikas užmiega pats, niekada nepabunda naktį, moka apsirengti, pasigaminti pusryčius ar per 5 minutes gali pakeisti nuleistą automobilio padangą. Draugai be vaikų tau atiduos pilną, neabejotiną, nuolankią pagarbą ir visada pridurs „nežinau, kaip tu taip sugebi“. Ir tai girdėti yra labai gera.

Ačiū už medalius. Žmonės be vaikų būna dviejų tipų – vieniems į vaikus nusispjauti, kitiems jie yra kaip stebuklas. Abu tipai labai geri. Pirmasis vaikams ypač įdomus, mat jiems tokie, į vaikus nereaguojantys žmonės yra iššūkis (bent jau mūsų Lunai), antrieji yra dovana tėvams, mat jie nenustoja žavėtis tavo vaiku, jie pastebi ir pagiria mažiausius dalykus, kurie tau galbūt net neužkliuvo, kurie tapo savaime suprantamais ar privalomais. Kartais taip naudinga į savo vaiką pažvelgti kito žmogaus akimis. Tuomet jį pradedi dar labiau vertinti ir dar labiau mylėti.

Ačiū už užtvirtinimą. Žolė kitoje tvoros pusėje žalesnė. Atrodo, neturėtum gaminti tos vakarienės ar kažko guldyt į lovą 20 valandą, galėtum nusiraut mieste arba sėst ir važiuot prie jūros pasitikt saulės kaip senais gerais laikais.  Bet daugelis mano draugų be šeimų man neretai primena, kad man pasisekė. Net tuomet, kai man pačiai užeina juodos bangos. Jie primena, kad turiu Povilą, kad turiu Luną, šunį, namus. Kad jų dėka žinau savo kelią. Ir tai daug daugiau nei 3 paras trunkantis vakarėlis. Nes vakarėliai baigiasi. O šeima ne.

Ačiū už ramybę. Labai daug yra žinoti, kad turi draugų. Ir kad jie netaps mažiau draugai vien dėl to, kad pas tave garaže yra vežimėlis ir paspirtukas, o pas juos – ne. Jūs, mieli mano draugai, esate nuolatinis priminimas, kad žmonės yra skirtingi, kad jie gali gyventi skirtingus gyvenimus, rinktis skirtingus kelius, bet vis tiek būti artimi ir mylėti vienas kitą, palaikyti vienas kitą net jei ir tos bėdos sunkiai suvokiamos. Man nuostabu, kiek žmonių myli mūsų vaiką. Ir vien už tą žinojimą jums esu labai dėkinga.

DAUGIAU SKAITYKITE:

50 sakinių, kuriuos norėtų išgirsti kiekvienas vaikas

Tėčio vaidmuo vaiko gyvenime: kuo jis ypatingas?

Kaip gerai pažįstate savo artimuosius: ko paklausti vyro, vaiko ar tėvų?

Ar tavo draugai išlaiko šį testą?

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).