proTINGĖK

Pasaka, kuri Lunai padėjo išmokti namų adresą4 min read

30 lapkričio, 2019 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Pasaka, kuri Lunai padėjo išmokti namų adresą4 min read

Reading Time: 3 minutes

Mūsų namuose daug kūrybos. Daug improvizacijos, spontaniškų, chaotiškų ir kitokių reikalų ne pagal tvarką. Ir nors skaitome knygas, Luna mieliau renkasi pasakojimus, kuriuose ji gali keisti įvykių tėkmę, įtraukti naujus herojus ir, žinoma, dalyvauti pati.
Kadangi jos mėgstamiausių filmų TOP’o viršūnėje karaliauja Haris Potteris su draugais, pasakojimai, kuriuose Luna leidžiasi į nuotykius kartu su smagiąja trijule, visiškai uždominavę mūsų vakarus.
Ir jei jau n-tąjį kartą kartoji tą pačią istoriją (ir taip, man būna nuo jų bloga – aš gi normalus žmogus), galvoju, kodėl jų neišnaudojus tam, kad kažką išmoktum?
Vaikai pasimeta. Sakoma, kad jei vaiko nė karto nepametei, vadinas, jis dar neužaugo. Tad aš tam turiu nemenką baimę. Bet taip pat sakoma, kad tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam. Tad mes tai ir praktikuojame.
– Dideliuose susibūrimuose, koncertuose Lunai visada flomasteriu ant rankos užrašome savo telefono numerius.
– Lunai nuo mažens kartoju: jei pasimetei, susirask mamą su vaiku arba žmogų su uniforma ir paprašyk pagalbos. (Į ką ji atsakė: „O padavėja tinka? Ji taip pat su uniforma.“).
– Luna taip pat yra išmokyta mūsų ir senelių vardų, pavardžių ir darboviečių.
– Jei jūsų vaikas pasimetė, tam yra ir linija 116000, skirta pranešimams dėl dingusių vaikų.
Tiek teorijos. O dabar prie pasakos. Nesakau, kad ją reikia kartoti pažodžiui, tiesiog galvoju, kad kuriant ir žaidžiant mokytis lengviau. Gal ji užves ant kelio, gal pagausit kaifą kartu kurti, ir pasakomis „apsigydysit“ prieš didesnes keliones, pokyčius, paaiškinsit tam tikrus gyvenimo įvykius – mūsų Lunai tai tikrai padeda. Taigi, sekam.

Vieną gražią dieną Hogvartse, skaisčiai saulės nušviestoje klasėje, sėdėjo Haris, Hermiona ir Ronis, kai išgirdo kažkokį keistą garsą, sklindantį iš spintos.
– Kas ten galėtų būti? – sunerimo Ronis.
– Eime patikrinsime! – paragino Hermiona.
Vaikai pradarė spintą, o joje sėdėjo maža mergaitė.
– Kuo Tu vardu? – paklausė Haris.
– Mano vardas…. (jūsų vaiko pilnas vardas).
– Kaip Tu čia atsiradai?
– Nežinau. Nuėjau miegoti į savo lovą, o pabudau čia.
– O kur ta Tavo lova? – pasiteiravo Hermiona.
– Aš gyvenu… (jūsų adresas).
– Nesijaudink, mažyte, – ją apkabino draugai, – Mes Tave saugiai parvesime pas tėvelius. Tik pirmiausia turi nuspręsti, kaip norėsi keliauti: skristi, plaukti ar važiuoti? (čia vaikas turi pasirinkti keliavimo būdą. Jei tarkim, plaukia, tai gali atkeliauti milžiniškas mėlynasis banginis, ant kurio kupros – dailus medinis namukas su židiniu, jei važiuoti, gali atpuškuoti pliušinis traukinys, kur viskas minkšta, ir kuris vietoj čiu čiū sako pyrst pyrst…)
– Noriu skristi! – atsakė Luna.
Mažieji burtininkai suglaudė savo lazdeles ir netrukus danguje pasirodė oro balionas, kur vietoje krepšio buvo kambario dydžio pagalvė, o vietoje baliono – dailus, dramblį primenantis virdulys, leidžiantis įvairiausių gyvūnų formų garus. Ant pagalvės sėdėjo trys boružės ir virė kakavą, kurios kaip mat pasiūlė Lunai.
Draugai skrido virš miškų ir klonių – kelionė laukė netrumpa. Jie šiek tiek pavargo ir nusprendė, kad metas užkąsti, tad nusileido gūdžioje girioje, Samaniukų karalystėje. Kur juos pasitiko karalius Kerpius ir karalienė Samana.
– Kur keliaujate, mielieji? – paklausė.
– Mane draugai lydi namo. Aš gyvenu… (adresas), – atsakė Luna.
– Koks gražus adresas, ar girdėjai, karaliene? (vėl pakartojame adresą). Ką gi, užeikite – jūsų laukia mėlynės su pienu, dubuo aviečių ir grybų sriuba.
Užkandę vaikai keliavo toliau, skrido pro Baltijos jūrą, Klaipėdą, Šiaulius, Panėvežį, o ties Kaunu atsitrenkė į violetinės spalvos debesį. Pasirodo, tai buvo Spurgiukų valdos. O kaip tokių neaplankysi?
Keliautojus pasitiko princesė Spurgytė ir jos palyda – pabarstukai.
– Sveiki, princese, jūsų karalystė labai skaniai kvepia! – pasisveikino… (vaiko vardas).
– Oi, kokia Tu mandagi mergytė/berniukas – su manim dar niekas taip gražiai nesisveikino. Sakyk, iš kur Tu atvykai? – paklausė princesė.
– Aš gyvenu… (namų adresas).
– Koks gražus adresas! – apsidžiaugė princesė, – (pakartoja adresą). Tik pamanykit…Ir mūsų debesiui reikia adreso.
Pasivaišinę spurgomis, bičiuliai iškeliavo. Vilnius buvo visai šalia. Jie praskrido Katedrą ir Gedimino pilį, pasidžiaugė Nėries upe, Tauro kalnu, netrukus pasiekė ir namus. (Vaiko vardas) jau šiltai miegojo užklotas stebuklinga Hermionos antklode.
– Ar mes tikrai čia atvykome? – pasitikslino Ronis.
– Taip, pažiūrėk (adresas) – patvirtino Haris.
Jie pradarė kambario langą ir paguldę mažytę į lovą. Ji buvo saugi.

Dar skaitykite Indrė Plėštytė-Būtienė: 14 tėvų keistenybių, kurios juokina sveikus vaikus ir klausykite LAIMĖ AUGINTI: pokalbis apie žydiškąsias vaikų auklėjimo tradicijas su Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos vadovu Miša Jakobu
Ir paskutinis… Mandagus vaikas nemandagiame pasaulyje: misija įmanoma!

Laimes dieta Patreon banner
Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).