proTINGĖK

Kodėl užėję į kambarį pamirštame, ko mums reikėjo?4 min read

19 rugpjūčio, 2020 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Kodėl užėję į kambarį pamirštame, ko mums reikėjo?4 min read

Reading Time: 3 minutes

Mums visiems yra taip buvę. Pasigendi raktų, užbėgi laiptais į namus, ir įėjęs į miegamąjį suvoki, kad nebeprisimeni, ko čia atėjai. Arba atsidarai šaldytuvą, tiesi ranką link lentynos ir supranti, kad nežinai, ko iš vargšo šaldytuvo norėjai. Arba lauki, kol draugas baigs kalbėti, nes nori kai ką pridurti, o pagaliau gavus progą kalbėti galvoje tuuuuuščia: „Hmmm… ką aš norėjau pasakyti?“.

Kadangi man taip nutinka ganėtinai dažnai, žmogus nori nenori imi abejoti savo galimybėmis ir psichine sveikata bei paišyti sau pačias įvairiausias diagnozes. Bet, laimei, aš ne viena tokia (juk ne viena, a?). Vadinamasis „durų efektas“ pasireiškia visiems, ir daug paaiškina apie tai, kaip veikia mūsų smegenys.

Tam, kad būtų paprasčiau suprasti apie ką aš, trumpa istorija: trijų statybininkų praeivė paklausė, ką jie dirba visą dieną. „Dedu plytą ant plytos, o ant tų dviejų plytų – dar plytą“, atsakė vienas. „Aš statau sieną“, atsakė antras, „O aš statau Katedrą“ atsakė trečiasis.

Laimes dieta Patreon banner

Taip, kaskart, kai nuėjusi iki spintos nebežinau, ko man ten reikėjo, pasijaučiu… silpna ir žiopla. Ir jeigu jūs jaučiatės panašiai, noriu jus paguoti – iš tiesų tai byloja apie tai, kaip stipriai dirba mano smegenys.

Visi mes esame girdėję posakį, kad „turime matyti visą, didesnį paveikslą“, tačiau kiekvienas psichologas jums patvirtins – tam, kad pasisektų, veiksmai turi būti apgalvoti visuose lygmenyse. Galbūt trečiasis statybininkas skamba kaip labiausiai įkvepiantis, bet Katedros, neišsiaiškinęs, kaip dėti plytą ant plytos, nepastatysi.

Tad kasdien mes gyvename visuose lygmenyse, mūsų dėmesys keliauja nuo vieno prie kito: nuo tikslų ir ambicijų, planų ir strategijų, iki žemiausios pakopos – konkrečių darbų ir užduočių. Kai viskas gerai, dėmesį mes laikome ten, kur norime, o darbai patys savimi pasirūpina. Pavyzdžiui, įgudusiam vairuotojui nereikia žiūrėti į pavarų svirtį ar galvoti, kur įjungti posūkį – viskas atliekama automatiškai, o jūsų dėmesys sutelkiamas į pakeleivius, eismą arba kasdienių problemų sprendimą. Tačiau kai veiksmai pasidaro ne tokie rutiniški, kai aplinka mums mažiau pažįstama, savo dėmesį nuo didelio paveikslo iškart nukreipiame į konkrečią užduotį. Tarkim, įvažiavęs į sudėtingą sankryžą, nepažįstamą gatvę ar lenkdamas vilkiką, vairuotojas visada nustos kalbėti.

Tai, kad mūsų dėmesys juda aukštyn žemyn per veiksmų hierarchiją, dovanoja mums galimybę atlikti sudėtingas užduotis, tarsi sudygsniuojant nuoseklų planą iš daugybės momentų, vietų ir veiksmų.

Durų efektas pasireiškia tada, kai mūsų dėmesys juda tarp skirtingų lygmenų ir atspinti tai, kaip mes pasikliauname savo atsiminimais – net atsiminimais apie tai, ką dabar turėtume daryti ten, kur esame. Mūsų smegenys mūsų tikslus surykiuoja pagal veiksmų hierachiją, tad net ir mažiausias papildomas veiksmas, kad ir įėjimas pro duris, gali visiškai sugriauti smegenų planą.

Taigi, įsivaizduokite, kad jūs lipate laiptais, nes pamiršote savo raktus, ir vos įžengę į miegamąjį, pamiršote, ko čia atėjote. Kas nutiko? Esmė tame, kad planas „Raktai!“ jau buvo pamirštas, kai reikėjo instaliuoti būtiną strategijos dalį „Eik į miegamąjį!“. Ir tas planas buvo dar didesnio plano „Turi kuo skubiau išvažiuoti“ dalis. O šis planas – dar didesnio plano „Eik į darbą, nes neturėsi, ko valgyti! Tu turi būti pavyzdingas darbuotojas ir geras pilietis“ dalis. Ir kiekvienas šių planų reikalauja smegenų dėmesio. Jūs – kaip lėkštes sukantis cirko artistas: vienu metu reikia rūpintis, kad visos lėkštės suktųsi, o prie jų prisideda vis naujos, neplanuotos. Jūs gi ėjote raktų, o tada pamatėt tą nepalaistytą gėlę, tada pyktelėjot ant antros pusės už ne vietoj numestą megztinį, tada pagalvojote, ką gaminti vakarienei. Ir tada lėkštės nukrenta. Ir lieka „ko aš čia ėjau?“.

Mūsų prisiminimai, net mūsų tikslai yra apraizgyti asociacijų voratinklio. Tai gali būti fizinė aplinka, kurioje jie gimė (štai kodėl mūsų vaikystės kambarys sužadina tiek prisiminimų), tai gali būti pscihologinė aplinka – dalykai apie kuriuos galvojome tuomet, kai mums šovė konkreti mintis.

Durų efektas pasireiškia tuomet, kai mes pakeičiame tiek savo fizinę, tiek psichologinę aplinką: keliaujame į kitą kambarį galvodami apie kitus dalykus. Taigi tas vienas, paskubomis gimęs tikslas, kuris tikriausiai yra viena iš dešimties lėkščių, kurias sukame, būna pamirštas iškart, kai pasikeičia kontekstas.

Tokie užmaršumo momentai yra nuostabus priminimas apie tai, kaip stebuklingai veikia mūsų gyvenimas, kaip mes sugebame sukoordinuoti sudėtingus veiksmus, suderinti juos su planais – ir tai dažniausiai mums leidžia dėti tinkamas plytas į tinkamas vietas tam, kad pastatytume savo gyvenimo katedras.

Ir geros naujienos yra tame, kad tokie užmaršumo periodai nepasako nieko apie jūsų atmintį, intelektą ar kognityvinius – pažinimo įgūdžius. Tai tik parodo, koks nuostabus esate.


Daugiau skaitykite: Dalykai… kuriuos mes visi darome!


Sekite mus Instagrame ir Facebooke.

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).