proTINGĖK

Kodėl 60? Arba kas išrado LAIKĄ?68

28 liepos, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Kodėl 60? Arba kas išrado LAIKĄ?68

Reading Time: 4 minutes

Kodėl ne 10 ar ne 25? Šis klausimas man kilo prieš užmiegant. Pasirausiau savo galvos užkaboriuose ir, supratusi, kad NEŽINAU, pažadėjau sau ryte tuo pasidomėti (taip tėvų buvau mokoma nuo vaikystės: nežinai, pasiimk „Mokslą ir visatą“, „Tarybinę enciklopediją“ arba Tarptautinių žodžių žodyną – gerokai daugiau sveriančias Google versijas).

Taigi, štai ką sužinojau. Šiuolaikiniame pasaulyje mes dažniau naudojame dešimtinę matavimo sistemą, kurios atsiradimą, pasak metrologų, tikriausiai įtakojo tai, kad turime dešimt pirštų – įrankius, kurie palengvino skaičiavimo užduotį.

Tačiau civilizacijos, kurios pirmosios išdalijo dieną į smulkesnes daleles, naudojo dvyliktainę ir šešiasdešimtinę sistemas.
Yra išlikę rašytinių dokumentų ir įrodymų, kad egiptiečiai buvo pirmieji pradėję naudotis saulės laikrodžiais. Pirmieji saulės laikrodžiai buvo tiesiog medžio kuolai, įsmeigti į žemę: laikas buvo nustatomas pagal jų šešėlio ilgį ir kryptį.

Laimes dieta Patreon banner

Maždaug 1500m. pr.Kr. egiptiečiai išleido naują laikrodžio versiją (bandau įsivaizduoti tokį pompastišką pristatymą su fejerverkais, bet oh wait, jie buvo sugalvoti Kinijoje). Taigi, naujasis, modernesnis laikrodis buvo T raidės formos ir buvo sukalibruotas taip, kad laiką tarp saulėlydžio ir saulėtekio padalindavo į 12 dalių.

Kodėl 12? Spėjama, kad buvo vadovaujamasi tuo, jog metai turi 12 pilnų mėnulio ciklų arba faktu, jog kiekvienoje rankoje yra 12 pirštų sąnarių (trys kiekviename iš keturių pirštų, neskaitant nykščio). Taigi, naujos kartos laikrodis buvo artimiausias tam, ką turime dabar – valandos protėvis. Tiesa, nors valandos tame laikrodyje buvo daugiau mažiau vienodos, jų ilgis skyrėsi pagal metų laikus – ilgesnės vasarą, trumpesnės žiemą.

Be dirbtinės šviesos, žmonėms buvo nelengva susigaudyti laike, tad dieną ir naktį jie laikė dviem skirtingomis karalystėmis, o ne vienos paros dalimi. Be saulės laikrodžio pagalbos padalinti naktį buvo daug sunkiau nei šviesiąją paros dalį.

Tačiau egiptiečiai buvo ne iš kelmo spirti (nelabai ten Egipte tų kelmų buvo, gal todėl jie – tokia vykusi civilizacija…). Tuo metu, kai atsirado saulės laikrodžiai, egiptiečiai pastebėjo, kad dangaus skliautą į lygias dalis padalija 36 žvaigždės. Naktis galėjo būti atžymima pagal 18 žvaigždžių pasirodymą, trys iš kurių buvo priskiriamos tiek aušrai, tiek saulėlydžiui – metui, kai žvaigždės buvo sunkiai matomos. Absoliučios tamsos laikas buvo sudalintas pagal likusias 12 žvaigdžių, kurio rezultatas – 12 nakties etapų (vėl ne 10!).

Naujosios karalystės laikotarpiu (1550 – 1070 pr.Kr.) ši matavimo sistema buvo supaprastinta: egiptiečiai naudojo 24 žvaigždes, 12 iš kurių žymėjo naktį.

Klepsidra – vandens laikrodis – taip pat buvo naudojamas nakties laikui skaičiuoti ir buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas senovės pasaulyje. Piltuvėlio formos laikrodis buvo sudalintas į 12 dalių, kuriose, mažėjant vandens kiekiui, galėjai sekti nakties valandas.
Dienai ir nakčiai pasidalinus į 12 dalių, gimė pirmasis, 24 valandų, paros konceptas. Tačiau nekintamo ilgio – fiksuotų valandų – idėja į pasaulį neatėjo iki Helenistinio periodo, kai graikų astronomai ėmė naudoti egiptiečių sistemą savo teorijoms.

Ši mintis šovė graikui, astronomijos mokslo pradininkui Hiparchui (147-127m. pr. Kr.), bet ironiška tai, kad savo laiką jis gerokai pralenkė – to meto gyventojams sunkiai buvo priimtinos jo teorijos, ir tautiečiai žiemos bei vasaros valandas naudojo iki pat tol, kol Europoje nebuvo išrasti mechaniniai laikrodžiai, t.y. – XIV amžiaus.

Graikai savo skaičiavimams taip pat pasitelkė astronimines technikas, išvystytas Mesopotamijoje gyvenusių babiloniečių. Jie savo skaičiavimus grindė šešiasdešimtine sistema, kurią paveldėjo iš Šumerų, gyvenusių 2000 m. pr. Kr.

Nors tiksliai nežinoma, kodėl buvo pasirinktas būtent 60, tačiau šis skaičius yra gerokai pranašesnis už, tarkime, 100, nes 60 yra mažiausias skaičius, kuris dalijasi iš pirmų šešių skaičių (1,2,3,4,5,6), taip pat iš 10, 12, 15, 20 ir 30.

Ir nors mūsų dienomis ji nebepopuliari, šešiasdešimtinė sistema vis dar naudojama kampų, geografinių koordinačių ir laiko matavimui. Taigi tiek laikrodžio ciferblatas, tiek Žemės rutulys už savo padalijimą yra skolingi 4000 metų senumo babiloniečių sistemai.

Graikų matemarikas, geografas, astronomas Eratostenas (276 – 194 pr. Kr.) panaudojo šešiasdešimtinę sistemą apskritimui padalinti į 60 dalių ir taip gimė geografinio termino – platumos – konceptas. Dar po šimto metų, jau minėtas gudruolis Hiparchas, sunormino platumų linijas pagal Žemės geometriją, jis taip pat subraižė linijas, bėgančias nuo Šiaurės į Pietus – geografines ilgumas.

150 m.e.m. geografas, astronomas Klaudijus Ptolemėjas parašė veikalą „Almagest“, kuriame paaiškino ir išplėtė Hiparcho darbą: jis išskirstė kiekvieną ilgumos ir platumos laipsnį į dar smulkenius segmentus. Kiekvienas laipsnis buvo padalintas į 60 dalių, o tos dalys – į dar 60. Pirmasis padalijimas tapo minutae primae – pirmąja minute arba tiesiog minute, o antrasis vadinamas minutae secundae – antra minute arba dabar žinoma sekunde.
Tačiau nei minutės, nei sekundės nebuvo naudojamos kasdienybėje dar daug daug metų po „Almagest“ pasirodymo. Laikrodžiai dalijo valandas į dvi, tris, keturias, kartais – dvylika dalių, bet niekada – į šešiasdešimt. Tiesą pasakius, valandos niekas net nusuvokė kaip šešiadešimties minučių (kažko net pavydas suėmė). Buvo manoma, kad minutėmis skaičiuoti dienas yra tiesiog nepraktiška, ir visi tos nuomonės laikėsi iki XVIa., kol atsirado jas skaičiuojantys ir vaizduojantys laikrodžiai. Iki šiol daugelis rankinių laikrodžių neturi sekundinės rodyklės.

Taigi, senovės civilizacijų dėka, dėka tų gudrių, atkaklių ir smalsių žmonių, kurie apibrėžė, išsaugojo ir analizavo laiko pasidalijimą, mes, modernūs žmonės, turime 24 valandas paroje, 60 minučių valandoje ir 60 sekundžių minutėje.

Tiesa, skaičiavimo mokslo pažanga nulėmė tai, kaip šie vienetai yra apibrėžiami. Anksčiau sekundės buvo skirstomos pagal astronominius metus, sekundę apibrėžiant kaip saulės sistemos dienos dalį, vėliau – pririšant ją prie tropinių metų.

Viskas pasikeitė 1967-aisiais, kai buvo įvestas atominio laiko vienetas – atominė sekundė. Ji yra lygi spinduliavimo, atitinkančio kvantinį šuolį tarp cezio 133Cs atomo pagrindinės būsenos hipersmulkiosios struktūros lygmenų, 9 192 631 770 periodų trukmei. Atominė sekundė tapo laiko vienetu ir Tarptautinėje (SI) vienetų sistemoje. Tarptautinis laiko biuras lygina geriausius įvairių šalių laiko ir dažnio etalonus ir formuoja Tarptautinio atominio laiko TAI (International Atomic Time) skalę. Atominis laikas eina pastoviu greičiu ir nepriklauso nuo Žemės sukimosi nevienodumų.

Įdomu tai, kad tam, jog atominis ir astronomis laikas sutaptų, egzistuoja pereinamosios sekundės, kurios turi būti pridedamos prie minučių. Taigi ne visos minutės turi 60 sekundžių. Kelios retos jų, maždaug aštuonios per dešimt metų, turi 61 sekundę.

Štai tokia šiandienos mano laimė – sužinoti kažką, ko nežinojau. Tikiuosi, ją padovanojau ir jums. Dabar metas pabandyti tai paversti kasdieniu įpročiu ir nepalikti neatsakytų klausimų.


Daugiau įrašų skaitykite čia.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).