PODCAST

Laimė pažvelgti į neregių pasaulį: ar svajodami užsimerkia?16 min read

30 gegužės, 2020 33 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Laimė pažvelgti į neregių pasaulį: ar svajodami užsimerkia?16 min read

Reading Time: 10 minutes

Šįkart LAIMĖS DIETOJE – žvilgsnis į pasaulį, kurį galima matyti tik širdimi. Unikali galimybė atsidurti neregių kasdienybėje, išgirsti, kaip skamba Facebookas, įsikvėpti ir patenkinti savo smalsumą: tai kaip vis dėlto, užsimerkę ar atsimerkę svajoja neregiai ir ar nematant galima bijoti aukščio. Smagios istorijos, daug juoko ir netikėtų supergalių – pokalbyje su nerege, LAIMĖS DIETOS garso režisiere Egle Jarmolavičiūte.

Tiesą pasakius, kadangi su Egle susipažinome virtualiai, kai dėl karantino turėjome nuotoliniu būdu (mobiliųjų technologijų pagalba) įrašinėti laidas, apie tai, kad ji yra neregė, net neįtariau. Ji – tikra profesionalė, su Egle viskas vyksta lengvai ir greitai. Taip prie jos pripratau, kad į mobilią studiją skambindavau gerokai anksčiau nei sutartas interviu laikas tam, kad tiesiog paplepėtume apie tai, kaip praėjo savaitė, kaip gyvena jos papūgos ir katės su šuniu.

– Karantinas man dovanojo galimybę pamiršti apie tai, kad esu neregė, – vieną dieną man prisipažino Eglė. Nei pašnekovai (ji įrašinėjo ir laidas su jo Ekselencija Prezidentu Gitanu Nausėda), nei laidų vedėjai, nematydami jos negalėjo net nuspėti, kad ji nemato, vadinasi, nebuvo jokio nepatogumo, jokios užuojautos ar kitų jausmų, kuriuos mumyse iššaukia negalia.

Laimes dieta Patreon banner

Šito žodžio Eglė itin nemėgsta, sako, kad daugelis mūsų daug ko negalime, kad ir tarkim, vieni nemoka plaukti, kiti – gaminti, treti neturi automobilio teisių. Ar tai juos paverčia neįgaliais? Ne.

Ši nauja draugystė man tapo tikra dovana: praturtinančia, įkvepiančia, padrąsinančia, nes kai Eglė pasakoja apie savo nuotykius, man, prisipažinsiu, net žarnos sukasi. Todėl labai norėjau jums parodyti bent kruopą to pasaulio, kurio negalima matyti akimis. Ir be galo džiaugiausi, kai Eglė entuziastingai sutiko mano idėją. Smalsavau apie viską, tad kviečiu paklausyti mudviejų pokalbio LRT radijo laidoje LAIMĖS DIETA.

O ko nespėjau paklausti eteryje, surašiau vėliau (beje, Eglė sakė, kad nors ir spausdina greičiau nei sekretorė, su neregiais draugais dažniausiai bendrauja garso žinutėmis, mat taip geriau jaučia emocijas. Rašydama man, ji deda ir emojius, bet pati juokiasi, kad kai kompiuterinė programa apibūdina veidukus kaip „veidas su širdelės formos akimis“, tai tos meilės mažai spinduliuojasi).

– Kokius sapnus tu sapnuoji?

Nemanau, kad mano sapnai būna kitokie nei visų kitų žmonių, tos pačios keistos dramos, bet man labai patinka juos analizuoti ir bandyti suprasti ką čia ta mano pasąmonė nori tuo man pasakyti.

– Ar dažaisi?

Ne.

– Kaip suvoki savo kūną? Ar esi savikritiška savo išvaizdos atžvilgiu? Ar kankino tos pačios parkės, kaip ir visus paauglius: per stora, per plona, spuoguota?

Hmm… Šiaip tai išvaizda man pačiai nėra svarbi, tik į darbą stengiuos tvarkingai rengtis, nes to reikalauja taisyklės. šiaip tai aš mieliau eičiau su treningu. 😀 bet vėl gi…. jeigu užsimedituoju prie pusryčių tai būna, kad pačiumpu bet ką, apsirengiu, o po kažkiek laiko tarkim močiutė sako: „aš tikiuosi, tu su šituo megztiniu neini į darbą?“ Aš tada nedrįstu jai pasakyti, kad būna, kad nueinu 😀 Kažkaip neatsimenu parkių dėl išvaizdos jokių, nei paauglystėje, nei kada nors apskritai. Aš keliu drabužiams du reikalavimus: kad jie būtų švarūs ir patogūs. Man dažniausiai juos kas nors dovanoja, bet pati tai niekada neperku. Turiu megztinių, kuriuos nešiojau dar besimokydama mokykloje. Netgi akli draugai man bandė įrodyti, kad išvaizda labai svarbu, net jei tu savęs ir nematai, bet emociškai man taip neatrodo. Bet čia yra mano labai individuali savybė, žinau neregių merginų, kurios ir dažosi, ir joms labai svarbu atrodyti gražiai.

– Tai, kad nebijai aukščio – savotiška supergalia. Kokių dar supergalių dovanoja kitoks pasaulio matymas?

Sugalvojau tik vieną super galią: Kadangi neiūriu į kompiuterio arba telefono ekraną nevargsta mano akys, jų neskauda, neašaaroja, to dėka aš galiu ilgiau dirbti negu visi kiti žmonės.

– Ką pirmiausia pastebi žmoguje: balsą, kvapą, nuo jo sklindančią energiją?

Pirmiausia tai, aišku, balsą. Atsimenu vaikystėje tai buvau tokia šiek tiek laukinė, ir jei man nepatikdavo žmogaus balsas aš su juo išvis nebendraudavau, bet, aišku, išmokau tai kontroliuoti, bet būna, kad kai žmogus prabyla pagalvoju: „ooo koks negražus balsas 😀“ Kartais mėgstu net gi įsivaizduoti kokio nors žmogaus balsą, tarkim jeigu žinau, kad dirbsiu su visai nauju žmogumi, pirmiausia bandau įsivaizduoti koks galėtų būti jo balsas, tada pasigooglinu ir pasieškau įrašų, kad išgirsčiau jo balsą ir tada bandau suprasti kiek skyrėsi mano įsivaizdavimas nuo realybės. Bet kai išgirsdavau tą tikrą balsą – pamiršdavau ką buvau įsivaizdavusi.

– Kaip tu matai spalvas?

Iš esmės aš matau jų tris: visos šviesios man yra labiau baltos arba mažiau baltos, tos kur per vidurį, ir mažiau juodos ir labiau juodos.

– Neregių, vaikštančių su lazdele – vos keli procentai. Kaip tu orientuojiesi aplinkoje?

Kai perskaičiau šitą tavo klausimą – prisiminiau vieną skaitytą interviu, kur neregės merginos žurnalistė paklausė: „Teko girdėti, kad kai kurie neregiai vaikšto naudodamiesi baltosiomis lazdelėmis, ką tu apie tai manai“? Ta mergina atsakė: „Man Atrodo jie yra kvailiai.“

Su lazdele tai aš turėjau ilgą istoriją. Labai ilgai, nors maldavausi po savo rajoną pati, bet lazdelės imti į rankas nenorėjau, nes man atrodė, kad atrodysiu kaip kokia vėpla. Prisimenu atėjo laikas man gauti orientacijos ir mobilumo pamokas, aš buvau gal septintokė, ir kai man mokytojas paaiškino, kad reikėtų, jog vaikščiočiau po lauką su lazdele, aš jam taip ir atšoviau, kad nenoriu atrodyti, kaip vėpla, o tada jis man atkirto, kad būtent nesinaudodama lazdele atrodau kaip vėpla. Nes einu ir bandau įžiūrėti ko nematau, batais braugdama per šaligatvį tikrinu kelią ir tai atrodo lyg būčiau apsivartojus. Bet kai mokiausi dvyliktoj klasėj sutikau neregę moterį, kuri mane pasikvietė į svečius, bet kadangi gyveno visai kitam miesto gale – atvyko manęs atsivežti. Tada ji mane kažkaip įkvėpė, ir pagalvojau, kad jei ji nesijaučia kvailai, tai ir aš tada neturėčiau. Bet nebuvo tikrai lengva, tarkim jei man reikėdavo su kuo nors susitikti, aš stengdavausi ateiti pirma ir susilankstyti lazdelę. Man ji vvisada buvo kažkoks tarsi silpnumo simbolis. Ir tikrai daug laiko prireikė kol ji man tapo įprastu dalyku, kurį pasiiimu išeidama. ir į garažą įkristi teko ir face to face susidurti su žmogumi.

O kalbant apie orientaciją, aš turiu tokį neblogą GPS galvoj, ir dar naudoju navigacijos programėles, kaip ir visi kiti žmonės, bet jas naudoju tik tada jei einu į visiškai nežinomą vietą. Visų šių priemonių dėka, jaučiuosi visiškai neribota. Teko su neregiais draugais ir po užsienio šalis keliauti, ir aš pati Lietuvoje be vargo nuvažiuoju į įvairias vietas, kartais netgi, tarkim, kokiuose Druskininkuose, iš stoties į kokią nors „Upą“ nueinu pėsčiomis, vadovaudamasi instrukcijomis iš žemėlapių. Jiems atsiradus įvyko tikrai didžiulė revoliucija. Ir mano kartos neregiai daugiau mažiau naudoja tas programėles. Gal kiek sunkiau sekasi vyresniems.

– Statistiškai, neregių santuokos itin laimingos – pagal statistiką išsiskiria tik kas 6 pora, kai pas matančius – kas antra. Kur paslaptis?

Įdomu kaip buvo atliktas toks tyrimas, ar paskaičiuota proporcija, kad neregių yra apskritai mažiau nei visų kitų žmonių. Turbūt net nesiekia vieno procento, tai jei iš to vieno, tarkim, procento kas šešta pora išsiskiria, tai sakyčiau yra daug. Aš tarp savo draugų žinau tikrai nemažai žmonių, kurie ne po vieną kartą išsiskyrė. Dar yra kitas dalykas, kad nemažai neregių dėl savo uždarumo, t.y. dėl to, kad niekur neina apskritai neturi poros, o dar yra ir tokių kaip aš, kurie nenori apskritai šeimos. Ir aš dabar kiek galvoju, tai žinau porų gana nedaug, palyginus su tais, kurie gyvena po vieną.

IŠ EGLĖS UŽRAŠŲ: PAMĄSTYMAI APIE ATSKIRTĮ

Kai politikai, tarkim, per baltosios lazdelės dieną kalbėdavo apie atskirties tarp sveikųjų ir neįgaliųjų mažinimą, tą sakinį tiesiog praleisdavau.
Tikrai nežinau kas paskatino mane apie tai susimąstyti, gal darbas su „Draugystė veža“ laidomis, gal tai, kad pastaruoju metu labai dažnai tai girdžiu, gal pati pasijutau atskirta.

Pradėsiu nuo labiau tokių emocinių dalykų: Tarkim, susitinku su kokiu nors nepažįstamu žmogumi. Tarkim, dar su manim yra koks nors kitas žmogus. Ir staiga tas kitas žmogus sako: Va,, štai, čia garso režisierė, ji yra neregė. Pasakykit jūs man, na ir kodėl reikia taip staiga imti ir kalbėti apie mano sveikatos būklę? Aš nesiplėsiu apie visokius ten privatumo pažeidimus, o ar kada nors sakome tarkim „garso režisierius su apgamu ant veido?“ arba „garso režisierius žilas.“ Aš suprantu kodėl pirkdama bilietą aerouoste privalau nurodyti, jog esu neregė, nes man reiks asistento, čia neužtenka nurodyti, kad turiu negalią, mat tokiu atveju man gali atvežti vežimėlį, o štai tam, kuriam reikia to vežimėlio – atnešti ramentus.

Eikim toliau: Tarkim, sustoju prie šviesoforo, dega raudona, ir staiga prie manęs prieina žmogus ir sako tokia intonacija, tarsi būčiau penkerių metų vaikas: „Mergaite, dar neik, dar dega raudona“. Ir visai nesvarbu, kad aš jau kokią minutę stoviu ir laukiu, ir kad man jau virš trisdešimt, ir kad tas žmogus mane pirmą kartą mato, o jau leidžia sau sakyti „Tu“, tarsi būčiau su juo kokiam bare ne vieną bonkę perlaužus. Ir visa tai tik dėl to, kad rankose turiu baltąją lazdelę.
Nežinau, gal čia lietuviams kaip tautai būdingas bruožas dalintis savo asmeninio gyvenimo detalėmis su nepažįstamais žmonėmis gatvėj, bet…. na, mane tai trikdo kai staiga kas nors prieina ir klausia: „O jūs visai nematot? Ir nuo kada jums čia taip….“ O kas jeigu aš staiga prieičiau prie žmogaus gatvėj ir paklausčiau: „Kada jūs pradėjote gyventi lytinį gyvenimą? su kuo? kokiomis aplinkybėmis ir t.t.“ tai visiškai toks pat grubus kišimąsis į asmeninį gyvenimą ir skirtingiems žmonėms, skirtingi dalykai skirtingai asmeniški.

Dažnai sulaukiu maždaug tokių laiškų: „Labas vakaras, esu žurnalistė…. Norėčiau paimti iš jūsų interviu apie tai, kaip jums pavyko būnant nerege įsidarbinti LRT“ į tokius, ir panašius laiškus atsakau, kad mano darbas LRT su regėjimu nieko bendro neturi. Apskritai, po kelių tokių interviu prašymų, kuriuos atmetu susimąsčiau apie tai, kodėl mano regėjimas yra svarbesnis nei aš pati, kaip asmenybė. Juk jei aš bučiau paprasta garso režisiere, ir jei kokį kartą per gyvenimą būčiau davus interviu, tai būtų labiau toks „Vau“ įvykis mano gyvenime. Kitaip tariant niekam aš nerūpėčiau. Taip būtų todėl, kad aš kaip ir visi žmonės gyvenu paprastą gyvenimą, tokį kokį pasirinkau, tokį, kokį noriu gyventi, o tas mano regėjimas čia yra iš vis ne prie ko, nes aš juk studijavau akademijoj dėl to, kad norėjau, dėl to, kad mano smegenys taip veikia, o tas nepaisant regėjimo čia iš vis nieko nevaidina, mat žmonės, paprastai klaidingai suvokia tų nieko nenorinčių nieko neveikimo priežastį, ir tai tikrai nėra regėjimas, o elementarus…. nu iš tikrųjų daug ten visko yra, bet vis dėlto daugiausiai tą nieko nenorėjimą nulemia smegenys.

Aš tai tikrai nei vieno žmogaus nepažįstu, kuris pamatęs labai veiklų neregį, pats būdamas alkoholiku ir jau tą pačią dieną mestų gerti ir visiems pasakotų, kad jam tapo gėda, kad jis yra sveikas ir be šnapso bonkės nieko savo gyvenime nemato, o štai tas neregys…. Paprastai tokie jausmai trunka… nežinau kiek laiko, iš tikrųjų niekada neklausiau tų, kurie pasakojo kaip jie pamatę neregį susigėdo, kad tingi atsistoti. Arba tie, kurie sako, kad tu man esi pavyzdys… Kiekvienas žmogus kiekvienam žmogui yra pavyzdys. Nesvarbu ar tai būtų mama, kuri per vieną dieną sugeba nuveikti tiek, kiek kai kurie žmonės per visą gyvenimą nepadaro, ar benamis prie parduotuvės prašantis išmaldos ir kiekvieną dieną matydami tuos visokius žmones mes galime kažko iš jų išmokti arba bent jau pasidžiaugti, kad mūsų karma yra dar visai gera. Taip, būna, kad savo pavyzdžiu įkvepiame kitus, tarkim kai aš maldavausi tik savo rajone ir imti į rankas lazdelę man buvo gėda, būtent viena neregė, kuri gyveno visai kitam miesto gale atvažiavo manęs į svečius atsivežti, įkvėpė persilaužti, čiupti lazdelę ir išplėsti savo kelionių ribas.

Būna, kad man atrodo, jog sveiki žmonės, galintys dirbti beveik bet kokį darbą, yra laisvi keliauti, jiems netenka susidurti su diskriminacija, kai negali patekti į tam tikras vietas, nepagrįstai verkšlena dėl visokių dalykų kaip mažas atlyginimas, neatitinkantis darbo krūvio ir t.t. Bet juk tai jiems yra tarsi savaime suprantama, o ir mes kiekvienas vis kažkuo skundžiamės, ir kažkas, kas mano, kad gyvena blogiau tų skundų prasmės nesupranta, nes juk kiekvienas esame individas su labai skirtingais pomėgiais, poreikiais ir t.t.

Dažnai žmonės, su kitokiomis galimybėmis pyksta dėl to, kad žmonės jiems jaučia gailestį, tai juk taip pat atskirtis, bet dažniausiai mūsų kažkam gaila dėl labai paprastos priežasties: mes atrodome verti gailesčio. Sutikit, kad jei žmogus kiūtina gatve nuleidęs galvą, susitraukęs, susiraukęs, tai jo ir gaila. Juk mums taip pat gaila nelaimingo pamesto gyvūno, sergančių sunkiomis ligomis vaikų ir t.t. Tad daugumos žmonių gailesčio galima išvengti neatrodant apgailėtinai. Kartą man teko lankytis sanatorijoj ir kai šuoliavau į kioską nugirdau bobutes šnekant: „Vargšė mergaitė….“ iš pradžių norėjau atsisukti ir padiskutuoti tema „kas čia iš mūsų didesnis vargšas“, bet pagalvojau, kad jei nors akimirką ta bobutė pasijus laiminga, kad ji nors ir serga tūkstančiu ir viena liga, bet jai atrodo, kad daug blogiau būti aklu, tai nuo to niekas mano gyvenime nesikeis, aš gyvensiu kaip gyvenau, ji, beje, irgi. Beje, toms bobutėms dažniausiai neaišku, kad aš einu į polikliniką be asistento dėl to, kad pati to noriu, o ne dėl to, kad neturiu draugų, kurie mane palydėtų. Be abejo, kad galima joms tai paaiškinti, bet gal čia mano ir kai kurių kitų bėda, kad neskiriame tam laiko arba įsiutę dėl tokio elgesio imame kažką griežta intonacija įrodinėti.

O tęsiant temą apie polikliniką, tikriausiai ne vienam teko susidurti su situacija, kai atėjus pas gydytoją lydimam asistento, su pačiu neįgaliuoju net nekalbama, nors būtent jam reikia gydytojo konsultacijos. Tarsi neregys pats negali pasakyti ką jam skauda, ko jam reikia tarsi be nematymo turėtų dar kokį nors kitą sutrikimą. Paprastai dėl tokio elgesio tik sutrinkame, arba įsiuntam ir niekada neužduodame klausimo „Kodėl?“.

Na bet aišku, kaltinti visuomenės, kad jie mus išskiria tikrai negalima, niekur niekada nebūna viena pusė kalta. Tikrai neretai mes ir patys save iš kitų išskiriam, pavyzdžiui daug pasakodami apie savo kažkokias gyvenimo ypatybes, tarsi tai svarbiausias dalykas, apie kurį mes galim kalbėti. Net neprašomi imame įrodinėti, kad nors aš nematau, bet gyvenu tokį pat gyvenimą kaip ir jūs. Čia nieko nereikia įrodinėti, taip kaip nereikia įrodinėti vyrui, kad jis vyras, o moteriai, kad ji moteris, kai žmonės mus mato poliklinikoj, parduotuvėse, pramogų vietose jiems ir taip aišku, kad jų ir mūsų gyvenimas nedaug kuo skiriasi. Jeigu mes ketinam susitikti su kokiu nors dar nepažįstamu žmogumi ir sakom jam „aš esu neregys“ tai vėlgi atrodo, jog tas nematymas čia toks svarbus dalykas, kad žmogus kažkaip specialiai tam turi pasiruošti. Pagalvoti kaip čia su tuo neregiu reiks bendrauti…. O uk jeigu susitikus imsibme bendrauti ir tas žmogus pamatys, kad nematome tai jau nebebus taip svarbu, nes dar prieš tai jį sužavėsime, arba ne savimi kaip asmenybe.

Jei žmogus nori mums kažką parodyti ir sako: „ateik pažiūrėk kokį daiktą turiu!“ o aklasis atkirs, kad aš neturiu su kuo žiūrėti, vėlgi gausis taip, kad jis tą savo negalią pats sureikšmina, ir priverčia kitą žmogų tarsi jaustis nepatogiai, nes tarsi jis primena aklajam, kad šis nemato. Bet pasaulis juk ir neturi suktis apie akluosius. Mes niekada nesakom: „klausau įgarsintos knygos:“ „liečiu laikrodį“. „klausau filmo“, o naudojam tas pačias frazes kaip ir visi.

Ieškodami poros galvojame pirmiausia apie skirtumus dėl negalios. tarkim jeigu vienas nemato, kitas nevaikšto, tai kaip čia bus… Arba jeigu abu nemato, tai kaip tada? O kur žmogus, kuris turi savo charakterį, yra įdomus arba ne…

Štai būten šito karantino metu aš pasijutau labiau lygiavertė nei kada nors ankščiau. Mat teko organizuotis įrašus nuotoliniu būtu, montuoti visai naują laidą. Ir patikėkit, tai buvo man kažkas nerealaus, pradedant tuo, kad mano valdžia kreipė į mane laidų vedėjus , kurie nori įsirašyti laidas nuotoliniu būdu. Aišku, kad jie nesakė, tiems redaktoriams, kad žinote, čia va yra garso režisierė…. Bet ji nemato. Jie niekada nematė manęs, aš jiems nesakiau, jog esu neregė, jie manęs neklausinėjo, kaip aš dirbu, ir tai yra toks neapsakomas jausmas, kai tu tampi tik specialistų, be tų visų: „Ar galėsite…“, „ar jums nebus per sunku?“ Tomis dienomis tikrai pamiršau pati, kad esu neregė.

Tad jei norime nebūti išskirti pirmiausia pradėkim nuo savęs, nuo to, kad žmonės bendraudami nepastebėtų negalios, o matytų asmenybę. Taip nebus jeigu mes nuolat pasakosim apie savo ypatybes, užuot išmokę kreipti pokalbį kita linkme ir labiau domėtis kitais, mat neretai, bepasakodami apie savo aktualijas pamirštame kitą žmogų, o kartu ir rodome, kad mums mūsų tas aklumas yra toks nerealiai svarbus, kad be jo apie kitus dalykus kalbėti ir nepajėgiame. Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dabar turėtume kaip laukiniai užsidaryti ir aklumo temą paversti tabu.Visuomenę šviesti būtina ne vien tik dėl jų smalsumo patenkinimo, bet kartu dėl to, kad jie žinotų, jog mes gebame dirbti, kad išnuomuoti butą neregiui nėra pavojinga, mat aklumas ir išsiblaškymas, kurio, beje, labiausiai bijo butų savininkai su nematymu nieko bendro neturi. Kai kuriems žmonėms tai savaime aišku, bet deja, kai kuriems dar reikia tai paaiškinti atskirai. Bet kaip kalbant su žmonėmis neperžengti tos ribos tarp švietimo ir nuolatinio kalbėjimo vien tik apie save? Čia turbūt kiekvienas tai turime surasti patys. Ir užuot piktindamiesi tokiomis ir panašiomis reakcijomis rasti būdų kažką paaiškinti, ar netgi paklausti žmogaus „kodėl jūs kalbate su manimi kaip su vaiku?“ „Kodėl jūs klausiat mano asistento apie mano negalavimus ir panašiai.. Juk nežinodami tokio elgesio priežasčių negalime ir požiūrio pakeisti, o vienintelis būdas išsiaiškinti – paklausti.


Sekite mus Facebook ir Instagram paskyrose.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).