PODCAST

Gabrielė Štaraitė: afrikietiški laimės receptai4 min read

7 rugpjūčio, 2019 33 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Gabrielė Štaraitė: afrikietiški laimės receptai4 min read

Reading Time: 4 minutes

Kai Rimantė manęs paklausė apie afrikietiškus laimės receptus, pirma į galvą šovusi mintis buvo „Tai negi afrikietiški kažkuo skiriasi nuo azijietiškų, europietiškų ar amerikietiškų?“… būtų smagu juos palyginti! Saviškius receptus iš Afrikos rinkau įvairius – tuos, kuriuose buvau tik stebėtoja ir tuos, kuriuose patyriau savo laimės akimirkas.

        1. Afrikoje laimė yra šeima. Tolimi pusbroliai ir pusseserės yra laikomi broliais ir seserimis, nes artimai dalyvauja šeimos gyvenime. Bendruomenė yra viskas, jei tu esi susijęs su kitais, tu galėsi išgyventi. Individualumui čia nėra vietos. Zulai tai vadina Ubuntu – „Esi žmogus tik dėka kitų“. Kreiptis pagalbos į artimus žmones yra puiku, tačiau taip pat niekada nenumatysi, kada koks tolimas giminaitis ateis pas tave ir tu turėsi jam padėti, kartais atiduodant paskutines savo santaupas. Štai tipiška afrikietiška šeima: tėvas, mama, jo mama, žmonos sesuo, du sūnūs ir keturios dukros, dvi pusseserės (irgi vadinamos dukromis) ir dar pora giminaičių, atvykusių iš toli ir apsistojusių name. Pinigų jiems trūksta. Šeima parduoda nedidelį kavos ir kukurūzų perviršį, perka druską, cukrų, aliejų, drabužius ir žibalą lempoms. Didžiausias išlaidas sudaro mokestis už mokslą, o taip pat vestuvės ir laidotuvės. Kiekvienas iš šių įvykių gali kainuotų šeimos metų pajamas ir įvelti į skolas visam gyvenimui. Dar būna sąskaitos už gydymą. Kasmet šeima perka vis mažiau ir mažiau daiktų. Kai kurie, paprastai jaunesnieji, svajoja pabėgti į miestą ar į užsienį. Jie moka išgyventi. Jei atvyksi nepranešęs, būsi pamaitintas, visai nesitikint, kad kažkaip atsilyginsi vėliau. Afrikoje daug svetingumo ir mandagumo. Bet svarbiausia čia – didelė šeima.
        2. Afrika moko priimti. Taip, kiekvienoje kelionėje, kur ji bebūtų, mes pamatome daug dalykų, kurie mums nepriimtini ir turime išmokti juos priimti. Kartais ir atsiriboti. Juk negali pamaitinti kiekvieno alkano vaiko, aprengti kiekvienos skurdžios šeimos, paguosti kiekvienos nuskriaustos moters ar sumokėti už kiekvieno jaunuolio mokslus. Afrikoje teko matyti šventę, kurios metu moterys transe prašosi būti plakamos rykštėmis, teko užsukti į namus vietovėse, kur beveik niekas neauga, o nešvaraus vandens tenka eiti toli. Tai sunku, norisi priekaištauti, mokyti, išgelbėti. Bet užtenka tiesiog bendrauti, šypsotis. Tuose skirtingų kultūrų susidūrimuose laimės akimirkas patiriame mes, išmokdami nesmerkti.
      1. Džiaugsmas dėl smulkmenų. Važiuojant gan didelius atstumus Afrikoje dažnai mojuoji per langą. Jei tik pamatai kažką pakelėje, iš karto šypsaisi ir mojuoji. Paklausite, ar tai kažkokia privaloma tradicija? Ne. Bet galbūt per visą dieną jūs būsite tas vienintelis keliautojų automobilis, kuris pasisveikins, o šį “susitikimą” šeima galės aptarinėti prie vakarienės, dalindamasi įspūdžiais iš dar vienos paprastos dienos, kur atrodo, kad nelabai kas ir nutiko. Tik kelios džiuginančios
        smulkmenos.
      2. Nuotykio skonis. Kelionės į Afriką visada buvo susijusios su atradimais ir nuotykiais. Čia gimė toks keliavimo būdas – safaris. XX amžiaus pradžioje verslūs europiečiai, vėliau pavadinti „baltaisiais medžiotojais“, ėmė organizuoti ir reklamuoti safarius įtakingiems atvykėliams, norintiems pamatyti įspūdingus Afrikos gyvūnus. Dabartiniai safariai nė iš tolo nebeprimena tų didelių kelionių. Afriką keičia brakonieriavimas, klimato kaita ir ekonominis augimas. Ir šiais laikais kai kuriuos didžiuosius žvėris, atsidūrusius ant išnykimo ribos, yra daug sunkiau pastebėti. Dabar mes „medžiojame“ su fotoaparatais, o į safarius gali vykti ir vaikai. Gyvenimo sąlygos pačios įvairiausios – nuo paprastų palapinių iki prabangių lodžijų, kur naktis gali kainuoti ir tūkstančius eurų. Bet svarbiausia, kad mes vis dar galime pasijusti tikrais nuotykių ieškotojais.
      3. Laukimo atpildas. Važiuoti į safarį gali būti ir įdomu, ir nuobodu. Nuobodu, jei nesi pasiruošęs kartais kelias valandas sukti ratus po kurį nors nacionalinį parką. Iš pradžių, ypač, jei tai pirmoji tavo patirtis, džiaugiesi įvairiomis antilopėmis, zebrais, toli horizonte linguojančiais žirafų kaklais, prie girdyklos atėjusia dramblių banda ar upės vagoje kyšančiomis begemotų nugaromis. Vėliau vis labiau ima kilti noras pamatyti tuos pačius gyvūnus itin arti, o labiausiai ieškai liūtų ar kitų retesnių plėšrūnų. Pirmasis susitikimas su liūtu visada būna kupinas džiugesio ir net nelabai svarbu, kad liūto matosi tik tolimas siluetas šešėlyje po atokiu medžiu. Apvažiavusi ne vieną šalį, ir keliaudama kartu su tiek pirmą, tiek kelintą kartą į Afriką keliaujančiais žmonėmis, galiu patvirtinti, kad noras pamatyti tikrai nedingsta. Priešingai – norisi vis daugiau ir daugiau. Išmoksti kantriai laukti ir džiaugtis atėjusiu atpildu.

      Gabrielė Štaraitė yra keliautoja, kelionių organizatorė, knygų apie keliones „Į Aziją su meile“ ir naujausios – „APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS. Visi atsakymai į klausimą, kodėl verta aplankyti ir pažinti Afriką“ autorė.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).