FEATURED SANTYKIAI

Kaip aš išdrįsau sakyti tai, ką jaučiu4 min read

11 birželio, 2021 3 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

Kaip aš išdrįsau sakyti tai, ką jaučiu4 min read

Reading Time: 3 minutes

Esu žmonių malonintoja. Tai galima nurašyti ir tam faktui, jog šeimoje gimiau trečiuoju numeriu, kai tėvai jau buvo matę viską, kas susiję su vaikais, tad jų dėmesio akcijų paketas buvo daug mažesnis, nei, įtariu, turint tik vieną vaiką. Taigi, organizavau koncertus, šokau, dainavau, skusdavau bulves ir neprašiau ar stengiausi nedaryti nieko, kas jiems ar broliui su sese sukeltų kažkokių neigiamų emocijų.

Nesakyčiau, kad mano vaikystė nebuvo laiminga – anaiptol, buvau mylima ir branginama. Tokia šeimoje jaučiuosi iki šiol. Bet. Toks mažas keistas, trijų raidžių žodis, kuris, rodos, nubraukia viską, ką iki tol pasakai. Bet stiebiantis į gyvenimą ar nardant karjeros koridoriais tas noras visus padaryti laimingus virto kanibalu. Kurdama laimę kitiems, suvalgydavau savąją. Ir tą, toli gražu, supratau ne iš karto. Nebuvo kažkokio, lyg žaibas trenkusio jausmo: „Rimante, ką Tu darai?! Turi į visus nusispjauti“.

Tas jausmas atėjo pradėjus gilintis į save. Į nesibaigiantį nuovargį, į nepasitenkinimą dalykais, kurie, iš pirmo žvilgsnio, turėtų dovanoti džiaugsmą. Pastebėjau motyvacijos trūkumą, keistą gumulą, kuris stovi gerklėje darant „gerus darbus“ ar tai „kas būtų teisinga“, ar tai, „ko iš manęs tikimąsi ar man priklausytų padaryti“. Ir aš nekalbu apie savanorystę, ar užkrėstų žaizdų benamiams valymą. Jausmus, veiksmus ir žodžius iš pareigos, iš nenoro nuvilti, iš baimės pradėti konfliktą ar pažadinti negatyvią emociją kituose.

Laimes dieta Patreon banner

Pradėjusi lankyti psichoterapiją, daug dirbau ties savęs branginimu, nuolat sau kartojau, kad aš turiu būti sau svarbiausia, kad iš tuščios stiklinės nieko nepagirdysi ir visas panašias skambias frazes, bet jos manyje neveikė. Taip, aš puikiai suvokiau, kad kiekvienas mūsų šitoje Žemėje egzistuoja ne tam, kad kiti jaustųsi geriau, nė vienas mūsų negimė būti rūpesčių nekeliančiu, į visas dėžutes telpančiu, lengvai suprantamu ir patogiu klounu. Aš tą žinau.
Bet man vis tiek svarbu, kad kiti aplink mane būtų laimingi. Aš esu malonintoja. Nenorėjau palaidoti šios savo pusės, nes su ja siejasi tuntas man brangių prisiminimų, žmonių, ir man patinka kitų akyse matyti meilę ir pritarimą. Todėl turėjau atrasti savąjį kodą, kuris man padėtų rūpintis kitais, neišduodant savęs.

Ir ta kelionė prasidėjo nuo kelių suvokimų. Visų pirma sekė drąsa pykti. Daugelis mūsų augo šeimose, kur pykti galėjo tėtis ir mama, o vaikų pyktis buvo priimamas kaip išpizdėjimas. Arba šeimose, kur dideli jausmai nebuvo skatinami. Labai nesidžiauk, nes vakare verksi. Nesakyk, kad myli, nes nuvalkiosi šitą žodį. Nepyk, nes būsi palaikytas isteriku. Taip ir augome tokie drungni. Mokykloje mes tai vadindavome „vaikais iš trečio suolo – nei pirmūnai, nei dvejetukininkai, tokie saugiai jokie“. Augome su kiautu, kuris mus saugojo nuo mūsų pačių pykčio, mat jis buvo demonizuojamas ir stigmatizuojamas kaip silpumo apraiška. Užtruko, kad tai suvokčiau, bet pyktis yra kažkas, kas turi būti mūsų visų savipagalbos vaistinėlėje. Mes privalome jį išreikšti, išleisti jį į pasaulį su pagarba, nes pyktis – tai žinojimo, kad Tu nusipelnai pagarbos, galia. Pyktis – tai žinojimo, kad Tu nusipelnai pagarbos, galia. Čia ne klaida. Specialiai parašiau šitą sakinį dukart.

O po pykčio sekė savo jausmų išsakymas. Ojėj, kaip tai buvo nelengva. Pradėjau nuo fizinės raiškos formos: išmokau formuluočių, kurios savaime neveikia kaip kritika. Išmokau akcentuoti, kad priešas yra ne žmogus, o problema. Sąmoningai sudėliodavau sakinius, kurie prasideda: Tavo žodžiai, Tavo elgesys (ne TU) man dovanoja tokį jausmą, kad… /Ar tai sakydamas Tu turi omenyje, kad…nes aš tai girdėdama jaučiu, jog Tu nori pasakyti… ar teisingai suprantu?

Apie tai, kaip pyktis, yra nuostabus psichologės Monikos Kuzminskaitės straipsnis – rekomenduoju jį paskaityti. ( https://bit.ly/3xdP5qp )
Bet pradžioje kviečiu išgirsti kodą, kuris man padėjo galiausiai pradėti įvardinti savo jausmus garsiai. Anksčiau galvodavau, kad jei pasakysiu, kaip jaučiuosi, įskaudinsiu kitus, nes tiesa ne visada yra patogi. Bet dabar aiškiai suprantu, kad nutylėdama, aš skaudinu labiau, aš meluoju savo mylimiesiems, aš gyvenu spektaklyje, kuriame kaupiasi nuoskaudos, ir vėliau pratrūksta ugnikalniu netikėčiausiose vietose. Sakydama tiesą aš apsaugau visų laimę. Ne tik savo, bet ir kitų. Šis suvokimas išlaisvino. Būdama atvira, aš savo artimiesiems daviau progą mane pamatyti kitomis akimis – juk nė vienas jų sąmoningai nesirenka manęs skaudinti. Jie ne visada nutuokia, kas dedasi mano galvoje, ir jeigu žinotų, taip nesielgtų ar nestumtų manęs į tam tikrus poelgius. Sakydamas tiesą Tu apsaugai visų laimę. Ne tik savo.

Labai nuoširdžiai sergu už tai, kad šis mano suvokimas ir Tau padėtų įsidrąsinti kalbėti apie tai, kaip jautiesi. Klausytis savo kūno. Būti sąžiningu dėl motyvų daryti viena ar kita: ar Tu to nori, ar bijai, kad jei nenorėsi, būsi atstumtas. Ir kas yra geriau? Nukišti savo norus giliai ir daryti tai, kas Tau nepriimtina, ar neišduoti savęs ir suteikti sau ir kitiems šansą būti tame, kas visas puses daro laimingas.

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).