DARBAS FEATURED

LAIMINGA BENDRUOMENĖ: „Stovykla pagimdo norą atiduoti tai, ką iš jos gavai pats“6 min read

29 balandžio, 2021 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMINGA BENDRUOMENĖ: „Stovykla pagimdo norą atiduoti tai, ką iš jos gavai pats“6 min read

Reading Time: 5 minutes

– Su dideliu džiaugsmu pamenu visas smagias patirtis iš stovyklos, į kurią iš Vilniaus pirmąkart atvažiavau dar būdamas vaikas. O kai pats užaugau iki to amžiaus, kai galėjau būti stovyklos vadovu, gimė didelis noras kitiems atiduoti tai, ką gavau pats: šilumą, dvasią, meilę, – šypsosi „Berčiūnų ateitininkų stovyklos“ direktorius Artūras Stambrauskas. – Čia niekada neapleido žinojimas, kad visada būsi išklausytas, suprastas, mylimas, tų akademijų ir stovyklų tiesiog laukte laukdavome.

        
Nuotraukos darytos prieš karantiną.

Vaikai – ir viso pasaulio

Vaikų stovyklos ir akademijos Berčiūnuose, Panevėžio rajone, buvo pradėtos organizuoti prieš 30 metų, ir daugelio stovyklautojų istorijos, kaip šypsosi Artūras, susiklostė kaip jo paties: atvykę čia dar vaikais, paaugę ėmė dirbti vadovais, savanoriais, o galiausiai į stovyklą atveža ir savo atžalas.

– Iš mano šešių vaikų, stovykloje jau buvo dvi dukros – kiti dar laukia, kad pasieks amžiaus ribą, – juokiasi jaunas vyras, besidžiaugiantis, kad poilsiautojų demografija pati įvairiausia – čia pramogauja vaikai iš socialiai remtinų šeimų, vaikų namų, be to, savo atžalas į Berčiūnų stovyklą tėveliai suveža ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio: JAV, Vokietijos, Prancūzijos. – Dažnas išeivis pasidžiaugia, kad stovykla – puikus būdas pralavinti lietuvių kalbos įgūdžius, o kiti netrunka pridurti, kad pamatę, kiek stovykloje išmokti dalykai pravertė vėlesniame gyvenime, nori tą pačią dovaną padaryti ir savo vaikams. Štai pernai vasarą vieni tėveliai iš Vokietijos nuogąstavo, kad negali dalyvauti mūsų rengiamose talkose, tad pasisiūlė prie stovyklos tvarkymo prisidėti finansiškai.

Laimes dieta Patreon banner
Nuotraukos darytos prieš karantiną.

Stovyklos remontas apdovanojo bendrumu

O tų finansų, neslepia Artūras, reikia nemažai: nors stovyklos pastatai yra nuostabiai gražioje vietoje, vis dėlto daug kur vis dar reikalingas remontas. Praėjusiais metais „Berčiūnų ateitininkų stovyklos“ projektas tapo „Maximos“ rengiamo iniciatyvų konkurso „Mes – bendruomenė“ finalininku. Šis konkursas yra skirtas prisidėti prie miestų ir miestelių, kuriuose veikia  „Maximos“ parduotuvės, bendruomenių gerovės stiprinimo, kuriant alternatyvias edukacijos, laisvalaikio ir pramogų erdves, didinant neformalaus mokymosi ir užimtumo galimybes bei vystant edukacijos, kultūros, sporto infrastruktūrą.

– Labai džiaugiamės pergale, nors, tiesą pasakius, labai abejojau, ar mums dalyvauti – visada bendruomenes įsivaizdavau, kaip miestelio draugijas, seniūnijas, bijojau, kad mūsų stovykla neatitiks standartų, bet stovyklos bendraminčiai buvo atkaklūs ir įkalbino parašyti paraišką konkursui. Ir laimėjome! – pasakoja Artūras ir priduria, kad darbų sąmatoje buvo numatyti samdomi darbuotojai, bet galiausiai susirinko gausi savanorių kompanija. – Mūsų didžiausias skaudulys buvo pagrindinės salės stogas. Jis buvo kritinės būklės. Iki konkurso vis susirinkdavome, apeidavome teritoriją, aptardavome, kiek daug visko reiktų padaryti, bet tai ir likdavo kalbomis. Finansavimas tapo rimta paspirtimi ir įkvėpimu pradėti darbus. Stogą išardėme patys. Žinoma, griauti – ne statyti, bet galiausiai, su meistrų konsultacijomis, viską padarėme patys. Suvažiuodavome savaitgaliais, nuo pat ankstyvo ryto ir baigdavome su saule, ir žinokite, tas bendrumo jausmas, tas žinojimas, kad visi mes dirbame neatlygintinai, dėl bendros idėjos, tą darbą padaro visai kitokį – sunku ar nesunku, šalta ar lyja – svarbiausia, kad kartu, kad bendrai, ir tai labai apdovanoja.

Nuotraukos darytos prieš karantiną.

Prioritetas – emocinė vaikų būklė

Artūras tikina, kad jau su nekantrumu laukia vasaros, ir nepaleidžia vilties, kad stovyklas, kaip ir pernai, suorganizuoti pavyks.

– Pats į Berčiūnus atvažiavau iš Vilniaus. Tuomet buvo gajūs mitai, kad kaimų vaikai kažkuo labiau nuskriausti, bet jau pirmomis dienomis supratau, kad jie daug šiltesni, atviresni, net gabesni. Man ateininkija davė stiprų šeimos pamatą, stuburą, čia susipažinau su vaikais iš tikrų šeimų, mokiausi vertybių. Tose stovyklose užgimusias draugystes puoselėju iki šiol – su draugais bendraujame, žinau, kad bet kada galiu paskambinti ir atvažiuoti. Iš tiesų draugystė yra viena svarbiausių mūsų stovyklos temų, – šypsosi stovyklos direktorius. – Norime, kad kiekvienas vaikas jaustųsi svarbus ir matomas, kad būtų išgirstas, mokytųsi pažinti save, savo artimą ir kurti tarpusavio santykį, paremtą pasitikėjimu, atsakomybės prisiėmimu, rūpesčiu, dalijimusi, gebėjimu spręsti kylančius iššūkius. Kažkaip, tiesą pasakius, su slogumu pamenu sovietines vaikų stovyklas, kur puse dienos, kiekvieną dieną tekdavo tvarkytis, o vakare būdavo vienas bendras žaidimas – ir viskas. Tokiose stovyklose turėjai kovoti už būvį ir kovoti su namų ilgesiu, tad mums emocinė vaikų būklė itin svarbi.

Nuotraukos darytos prieš karantiną.

Vaikams reikia ne daiktų, o įspūdžių

Kaip pats Artūras jaučiasi, žvelgdamas į atgal į bendrą savo ir „Berčiūnų ateitininkų stovyklos“ kelionę? Atvykęs čia vaikas, vėliau tapo stovyklos vadovu, vyr.vadovu, galiausiai direktoriumi, o dabar jau gali matyti ir joje augančias dukras?

– Sunku nupasakoti tą jausmą, bet puikiai prisimenu dieną, kai dar buvau vaikas, ir iš stovyklos keliavau, berods, į vakaro mišias. Ir mane aplankė labai įdomi nuojauta. Tuomet to jausmo nesupratau, bet kai po daugelio metų man pasiūlė tapti stovyklos direktoriumi, tas jausmas grįžo – galvoju, kad būtent tuomet pajutau pašaukimą, – atviras Artūras. – Stovykla man labai brangi, labai daug jai ruošiamės: vadovai išklauso specialius kursus, kur mokoma bendravimo su vaikais, problemų identifikavimo, dėstoma, kaip rasti prieigą prie kiekvieno paauglio, kad niekas nesijaustų atskirtas. Nėra tikrai lengva, turime daug visokių iššūkių, bet kai pamatai vaikų emocijas, viskas labai greitai pasimiršta, ir supranti dėl ko tai darai. Juk besibaigiant stovyklai būna daug ašarų, niekas nenori atsisveikinti su naujai pamiltais draugais – čia gimsta tvirtos draugystės, o bendravimas nenutrūksta ir po to – tiek su bičiuliais, tiek su vadovais. Žinau, kad mums dar daug ką reikia pasiremontuoti. Štai prieš kelias savaites savanoriai dažė lovas. Bet vaikams, ne taip kaip tėvams, aplinka rūpi mažiausiai – jiems reikia įspūdžių. Ir aš negaliu nesutikti: ne daiktus, kurių neturėjome, reikia pirkti atžaloms, o dalintis žiniomis, kurių negavome patys – jos niekur nedings, o atvirkščiai – užaugs į dar didesnį sodą.

 


Paraiškos 2021-ųjų metų „Mes-bendruomenė“ iniciatyvų konkursui gali būti teikiamos iki šių metų balandžio 29 dienos. Teikti paraiškas gali bendruomenes vienijančios nevyriausybinės ir ne pelno siekiančios organizacijos. Savivaldybės administracija gali teikti tik vieną paraišką su viena organizacija.

Šiemet „Maxima“ iš viso bendruomenių idėjų įgyvendinimui skirs rekordinę sumą pinigų – 100 tūkst. eurų. Kiekviena bendruomenė projekto finansavimui galės gauti iki 10 tūkst. eurų. „Mes – bendruomenė“ programos lėšomis gali būti finansuojama iki 70 proc. visos projekto vertės.

Daugiau informacijos rasite ČIA

 

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).