DARBAS

LAIMINGA BENDRUOMENĖ: „Nors esame visai mizerni, pasidarėme matomi ir girdimi“6 min read

15 balandžio, 2021 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMINGA BENDRUOMENĖ: „Nors esame visai mizerni, pasidarėme matomi ir girdimi“6 min read

Reading Time: 5 minutes

– Mūsų teatriukas buvo apmiręs, nes senoji karta, kuri palaikė jo dvasią, išėjo, nebeliko senelių, nebebuvo kam vaidinti. Bet tuomet, prieš kokius penkerius-šešerius metus gimė idėja teatrą prikelti: pradėjome vienas kito klausinėti, ar ryžtumėmės, ir akyse užsižiebė ugnis – NORIM! Norėjome, kad būtų gyva tradicija, kurią šitiek metų puoselėjo mūsų kaimelio gyventojai, tad dabar, kaip patys sakome, turime anūkų teatrą, – šypsosi mano kalbinama asociacijos „Margionių kaimo bendruomenė“ valdybos narė Vilija Šimkonytė.

Su Vilija kalbamės ne šiaip sau – jos mylimo tėčio gimtinė Margionys, kurių pavadinimą vietiniai kirčiuoja pabrėždami pirmąjį skiemenį (MARgionys) praėjusiais metais tapo „Maximos“ rengiamo iniciatyvų konkurso „Mes – bendruomenė“ finalininkais. Šis konkursas yra skirtas prisidėti prie miestų ir miestelių, kuriuose veikia  „Maximos“ parduotuvės, bendruomenių gerovės stiprinimo, kuriant alternatyvias edukacijos, laisvalaikio ir pramogų erdves, didinant neformalaus mokymosi ir užimtumo galimybes bei vystant edukacijos, kultūros, sporto infrastruktūrą.

Margioniškiai konkurse dalyvavo vildamiesi atnaujinti savo kaimo perlą – klojimo teatrą.
Jo istorija mena tarpukario laikus, kai 1920 m. jame įsikūrė Šv. Kazimiero draugija, kuriai vadovavo Juozas Gaidys, kartu platinęs ir lietuvišką spaudą. Pirmas spektaklis buvo suvaidintas 1929 m. Tai buvo legendinė A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, kurią pastatė pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Vėliau, karo metu, kaimo spektaklius režisavo J. Gaidys.

Laimes dieta Patreon banner

– Teatras, formavosi tuomet, kai kraštą buvo okupavę lenkai, tad jis, kaip pasakojo seneliai, tapo priemone išsaugoti lietuvybę ir tradicijas: kaskart, prieš spektaklį anuomet giedodavo „Tautišką giesmę“ ir Margionių himną. Šią tradiciją išlaikėme iki šiol – himną giedame ir prieš kiekvieną kasmetinį rajono kaimo teatrų festivalį „Citnaginė“, kuris vyksta pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, – pasakoja Vilija.

Nuotraukos darytos dar prieš karantiną.
Nuotraukos darytos dar prieš karantiną.
Nuotraukos darytos dar prieš karantiną.

 

Teatras sujungia visus

Klausiu jos, kaip čia yra kad Margionyse gyventojų – vos per penkiasdešimt, o teatro veikloje aktyviai dalyvauja 17 žmonių – juk čia kone trečdalis populiacijos!

– Tiesą pasakius, net nežinau, ar ir tiek nuolatinių gyventojų likę. Daug kas čia atvyksta tik vasaromis, į senelių ar tėvų sodybas, aš pati kas savaitgalį atlekiu iš Druskininkų. Gyventojus mes čia skaičiuojame pagal rūkstančius kaminus, o jų ne tiek ir daug. Bet taip, mes artimi ir aktyvūs. O žmonių skaičius teatre unikalus tuo, kad čia vaidina ne profesionalūs aktoriai, bet artistai – kaimo gyventojai. Į teatro trupę mūsų režisierė Rimutė Avižinienė, paties Juozo Gaidžio mokinė, įskaičiuoja ir dainininkes. Tai kaimo močiutės, sengalvėlės, kurios prieš spektaklį ir tarpuose tarp spektaklio dalių dainuoja tradicines dzūkų dainas ir giesmes. Be to, prie to skaičiaus prisideda ir muzikantai – tai savamoksliai broliai, mūsų vadinami tiesiog broliukais, dabar jau senjorai, grojantys armonika ir būgnais. Kadaise teatro trupėje smuiku griežė ir jų tėvelis, – pasakodama šypsosi Vilija, o man siela medum srūva – neįtikėtinai smagu klausytis apie tokią smagią margioniškių bendrystę.

Kaimo benduomenę sutvirtino naujakuriai

Vilija antrina: bendrystė kultūrinėje veikloje atneša artumą kasdienybėje, ir atvirkščiai – tai vienas kitą maitinantys šaltiniai.
– Mūsų teatro atsinaujinimas atėjo su bendruomenės atgyjimu. Taip, ji visada buvo gyva. Kaimo žmonės visuomet vienas kitam padėjo, buvome šalia ir džiaugsme, ir varge. Bet kažko vis trūko – norėjosi pagerinti kaimo gerbūvį, duoti peno sielai. Kaip tik tuo metu į mūsų kaimą atsikėlė nauji žmonės, su kaimu neturintys nieko bendra, bet labai jį mylinty. Įsigijo senas sodybas, jas restauravo. Nepristatė naujų vilų, nekėlė audringų vakarėlių, o atėjo su meile ir atviromis širdimis bei dideliu noru prikelti Margionis. Vienas tokių pavyzdžių yra Lina Vosylienė – vilnietė, įsigijusi sodybą mūsų kaime, ji labai entuziastingai pradėjo visus burti, užnorinodaryti, kurti veikti. Iš tos jos paskatos atgijo ir teatriukas, ir artistai, ir mes, nors esame tokie mažutėliai ir visai mizerni, pasidarėme, matomi ir girdimi, ir labai tuo džiaugiamės. Tapome bendra, tvirta komanda.

Nuotraukos darytos dar prieš karantiną.
Nuotraukos darytos dar prieš karantiną.

Švenčių dienotvarkė – pilna

Ta bendra Margionių komanda taip pagavo palankų vėją veikti kartu, kad viena po kitos atgimė senos tradicijos ir susikūrė naujos.

– Kiekvienais metais organizuojame akciją „Darom“ ir bendrai tvarkome kaimo aplinką. Po talkos susėdame apsitarti, kaip dar, bendromis išgalėmis, galėtume jį pagražinti. Turime tradiciją švęsti Jonines, rengiame didelę Rudens šventę, kurios metu parodome ir pasidžiaugiame tuo, ką per vasarą užauginome. O kur dar mano minėtas mėgėjiškų teatrų festivalis ar Dzūkijos nacionalinio parko organizuojamas „Subatėlės vakarėly…“, kuris sukviečia folkloro puoselėtojų ir mylėtojų iš visos Lietuvos! Prieš kelerius metus turėjome gražią iniciatyvą – jaunos merginos iš vietos močiučių mokėsi verpti ir dainuoti sutartines. Po šios stovyklos dalis jų nusprendė likti Margionyse ir įsigijo seną sodybą – net šią žiemą, pasitaisiusios krosnį, peržiemojo, – pasakoja Vilija, o aš jai juokiuosi, kad mane jos pasakojimas jau užnorino keltis į Margionis, verpti ir vaidinti teatre. Ypatingai, kai jis dabar renovuotas.

– Mūsų klojimas buvo pastatytas dar tuomet, kai teatrui vadovavo Juozas Gaidys. Autentiškas, suręstas iš rąstų, su asla, dengtas skiedromis, jis tarnavo tikrai ilgai ir ištikimai. Kol galiausiai per stogą pradėjome matyti dangų. Juokdavomės, kad jeigu ką, vaidindami galėsime išsiskleisti skėčius, – prisimena Vilija ir tikina, kad tikrai atkakliai ieškojo būdų, kaip gauti finansavimą naujam klojimo stogui, – Vis išgirsdavome atsakymą, kad esame per maži. Kad mūsų kaime – per mažai gyventojų. Kreipėmės ir į savivaldybę, bet tokių lėšų jie neturėjo. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš pažįstamo: „Ar matei, kad „Maxima“ rengia konkursą „Mes – bendruomenė“? Jūs idealiai tinkate!“. Nusprendžiau pabandyti aplikuoti, nors aplink visi ir abejojo, kad pasiseks – turėjome nemažai neigiamos patirties, tad nuogąstavimai tikrai buvo pagrįsti. Bet mes ėmėme ir laimėjome. Tiesą pasakius, negalėjau patikėti! O kadangi „Maxima“ padengė du trečdalius projekto vertės, likusią dalį nesunkiai atrado ir rajono savivaldybė – kad jūs žinotumėte, kaip jie džiaugėsi mūsų pergale!

Stogui dengti bendruomenė pasamdė vietinius, Dzūkijos meistrus, puikiai išmanančius tradicinių skiedrinių stogų technologiją.
– Norėjome viską daryti unikaliai, leisti prisidėti vietos žmonėms. Darbus jie pradėjo praėjusių metų birželį, o liepą jau atnaujintame klojime šventėme „Subatos vakarėly…“. Dangaus vaidindami nebematome, bet užtat esame danguje – po šios pergalės radosi daugiau drąsos rašyti projektams ir dalyvauti naujuose konkursuose. Reikia nustoti savimi abejoti vien dėl to, kad esi mažutėlis. Užtat turime krūvą puikių idėjų.

 


Paraiškos 2021-ųjų metų „Mes-bendruomenė“ iniciatyvų konkursui gali būti teikiamos iki šių metų balandžio 29 dienos. Teikti paraiškas gali bendruomenes vienijančios nevyriausybinės ir ne pelno siekiančios organizacijos. Savivaldybės administracija gali teikti tik vieną paraišką su viena organizacija.

Šiemet „Maxima“ iš viso bendruomenių idėjų įgyvendinimui skirs rekordinę sumą pinigų – 100 tūkst. eurų. Kiekviena bendruomenė projekto finansavimui galės gauti iki 10 tūkst. eurų. „Mes – bendruomenė“ programos lėšomis gali būti finansuojama iki 70 proc. visos projekto vertės.

Daugiau informacijos rasite ČIA

 

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).