DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Vilnių į Ariogalą iškeitusi parduotuvės vadovė: „Kartais net atrodo, kad visada čia ir gyvenau“7 min read

30 liepos, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Vilnių į Ariogalą iškeitusi parduotuvės vadovė: „Kartais net atrodo, kad visada čia ir gyvenau“7 min read

Reading Time: 5 minutes

Pakeisti ne tik darbą, bet ir gyvenamąją vietą, tikina nauja LAIMĖ DIRBTI herojė Elytė Jasiukaitė, rodėsi didžiausias jos gyvenimo iššūkis. Bet, prisipažįsta, baiminosi be reikalo. Tad kviečiu skaityti pokalbį apie meilę darbui, atradimus, atėjusius Vilnių palikus už pusantro šimto kilometrų, ir darbuotojai išgelbėtą gyvybę.

„Maximai X“, įsikūrusiai Ariogaloje, Elytė vadovauja nuo 2016-ųjų metų. Čia atsidūrė labai netikėtai, vos, kaip pati juokiasi, „į orą išmetusi mintį“.

– „Maximoje dirbu nuo 2001 metų, pradėjau Vilniuje, tuometiniame „Vaikų pasaulyje“ įsikūrusioje parduotuvėje. Dirbau kasininke-pardavėja, o po to, kaip neretai nutinka mūsų įmonėje, ėmiau kilti karjeros laiptais. Labai greitai perėjau į vyr. kasininkės pareigas, kiek vėliau – į pamainos vadovės. Tuomet sekė pasiūlymas direktoriauti Vilniuje. Kadangi širdies reikalai kvietė į šiuos kraštus, pradėjau ieškotis darbo arčiau savo žmogaus. Pamenu, atostogavau ir savo vadovei pasakiau, kad norėčiau dirbti kažkur arčiau Ariogalos. Net mirktelėti nespėjau, kai sulaukiau skambučio: nuo pirmadienio gali pradėti. Prisipažinsiu – man buvo absoliutus šokas, – kvatoja Elytė, – Rodos, kartais tereikia tik garsiai pasakyti apie savo svajones. Tikrai nesitikėjau, kad taip greitai viskas įvyks ir kad gyvenimą pakeisiu per kelias dienas. Taip Šeškinę iškeičiau į kaimą ir daržą.

Laimes dieta Patreon banner

„Baubai buvo išlindę be reikalo“


Triukšmingą Vilnių iškeisti į tykią ir ramią Ariogalą buvo ne vienintelis iššūkis Elytei. Parduotuvės direktorė prisimena pirmąsias dienas, kai su nerimu svarstė, kaip čia pavyks pirmyn vesti trisdešimties žmonių kolektyvą.

– Žinote, su skaičiais ar užsakymais susitvarkyti galima išmokti, o išmokti įkvėpti žmones – visai kas kita. Galvojau, ar man pavyks, ar sugebėsiu, bet kiekvienas iššūkis duoda stiprybės, tvirtybės ir vieną dieną pats pamatai: „Aš tikrai galiu“, – tikina moteris. – Tikriausiai retas kuris mėgsta kažką gyvenime keisti, svarstome, ar pavyks prisitaikyti prie kitokių aplinkybių, bet supratau, kad tie baubai buvo išlindę be reikalo. Viskas gavosi natūraliai. Kartais net atrodo, kad visada čia ir gyvenau.

Elytė pasakoja, kad direktoriaudama kaip niekada įvertino buvusių vadovų pamokas, kurių anksčiau gal ir nesureikšmindavo.

– Mokytojų turėjau nemažai. Vieni supažindino su skaičiais, kiti – su tvarka. Dar iš kitų išmokau reiklumo. Visi žmonės skirtingi ir iš kiekvieno gali pasisemti patirties. Man pačiai, kaip vadovei, labiausiai padeda tai, kad įveikiau visus laiptelius, tad puikiai žinau, kaip jaučiasi kolegos. Suprantu, kodėl nepadaro vieno ar kito darbo, kur gali nespėti, kur – susidurti su iššūkiais. Niekada nepuolu priekaištauti. Tikiu vadovavimu išklausant ir įsiklausant. Man atrodo, kad prie kiekvieno gali prieiti kaip prie draugo, pirmiausia pabandyti suprasti, o ne teisti. Tuomet ir vadovas būsi geras.

„Laisvė priimti sprendimus yra didelė dovana.“


Ko jau ko išmoko, šypsosi Elytė, tai niekada nesakyti niekada, nes būtent tai ir išsipildys.
– Prekyboje dirbu nuo 1992-ųjų. Pamenu, nuolat kartojau, kad niekada neisiu dirbti į didelę įmonę, nes atrodė, kad nieko ten nesuprasiu, o dabar kitaip ir neįsivaizduoju. Džiaugiuosi, nes, rodos, jau viską žinai, viską moki, o vis kokių naujovių atsiranda, yra kur stiebtis, kur tobulėti. Turiu labai stiprią komandą. Darbuotojai čia suvažiuoja iš aplinkinių miestelių. Tikri, nuoširdūs žmonės, su kuriais kartu siekiame užsibrėžtų tikslų, – pasakoja direktorė ir ranka mosteli į lentynoje išsirikiavusią „Geriausios mėnesio parduotuvės“ apdovanojimų eilę.

– Jei į kasdienę rutiną įvedi žaidimą, dirbasi visai kitaip. Be to, kiekvienam žmogui norisi būti įvertintam, kažko pasiekti, kažką įveikti. Smagu žinoti, kad regione mes pirmi arba treti – tai suteikia daugiau pasitikėjimo, pasididžiavimo. Be motyvacijos daug sunkiau ir tikrai ne taip smagu. Tikiu, kad dirbant labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas. Ir man būna nuostabu, kai, rodos, tik apsitariam, kaip čia viską galėtume daryti, o ateinu į salę – jau padaryta! Kas gali būti geriau? Niekam nepatinka, kai jiems stovi už nugaros. Laisvė priimti sprendimus yra didelė dovana.

Išgelbėjo darbuotojos gyvybę


Kalbant apie dideles dovanas, Elytė mėnesio heroje tapo ne dėl skaičių ar rezultatų, o išgelbėjusi gyvybę savo darbuotojai.

– Ėjau iš prekybos salės į kabinetą. Sandėlyje sutikau pamainos vadovę, kuri persigandusi bėgo kviestis pagalbos, nes paspringo pusryčius valgydama pardavėja. Įbėgusi į valgomajį griebiau ant suoliuko susmukusią kolegę ir atlikau Heimlicho manevrą. Iš karto prisiminiau pirmosios pagalbos kursus, tik labai bijojau, kad gali nepavykti. O jeigu neteisingai padarysiu? Praktikos tokios neturėjau, – su ašaromis akyse prisimindama nelaimingą įvykį kalba parduotuvės direktorė, – Iš kur atsirado tiek jėgos, dar vis stebiuosi, nes kolegė didesnė už mane. Po kelių spustelėjimų pavyko atlaisvinti kvėpavimo takus, maistą, kuriuo buvo užspringusi, moteris išspjovė ir atsigavo. Ir iškart pasakė: „Jūs mane išgelbėjote“.

Džiaugiausi, kad nereikėjo kviesti Greitosios pagalbos, o gal, jai atvykus, jau ir per vėlu būtų. Mano kolegė atsigavo. Įsitikinusi, kad viskas gerai, kai ji nusiramino, grįžau į kabinetą ir apsiverkiau. Patyriau šoką.  Labai gerai, kad nepasimečiau reikiamu metu. Atsitikus nelaimei  visada reikia išlikti ramiems, aišku, tai ne visiems ir nevisada pavyksta. Po šio įvykio, susirinkimo metu, visiems priminiau, kad atsitikus nelaimei, reikia suteikti pirmąją pagalbą, kviestis pagalbos, nepalikti žmogaus vieno nelaimėje. Manau, pirmosios pagalbos kursai yra būtini visiems, kad žinotų kaip pasielgti panašiose situacijose. Tikiuosi, daugiau nereikės tomis žiniomis pasinaudoti. Aš net išraudau gavusi laišką dėl herojaus apdovanojimo – juk padariau tai, ką privalėjau! Neduok Dieve, tokių situacijų ir tokių herojų. Visą dieną negalėjau atsigauti, bet vakarop tą pačią kolegę pasveikinome su gimtadieniu. Ir taip, juokas juokais, bet tądien ji juos galėjo švęsti net du.

Atvirai – apie parduotuvės užkulisius


Kadangi Elytė pamini gimtadienius, pokalbis pakrypsta linksmesnėmis temomis. Pasirodo, kolektyvas turi ne vieną tradiciją. Tarp jų – ir kalėdinių dovanų traukimas, ir gimtadieniai.
O komplimentų komanda iš pirkėjų sulaukia kone kasdien.

– Vieni, pavyzdžiui, keptą vištą perka, kai dirba viena kepėja, kiti – kai kita. Kiekvienas klientas turi savo favoritę. Bet tikiu, kad ne kiekvienas žino, jog darbas parduotuvėje prasideda dar gerokai iki jos atidarymo. Grilių užkuriame jau puse septynių ryto. Ir, tarkime, jei mėsa iškepta aštuntą ryto, karštoje vitrinoje ji gali pabūti tik 7 valandas, po to – 3 valandas šaltoje, o tuomet yra išimama iš prekybos. Bet, tiesą pasakius, vietos gyventojai išperka viską, tad likučių visai neturime.

Nors, dėl darbuotojų trūkumo, per karantiną Elytės komandai buvo pasakyta, kad dirbti turėtų pagal galimybes, vadovė tikino, kad kepti, tiek bandelių, tiek mėsos, nenustojo.
– O kaip nekepsi, jei žmonėms norisi ir prašo? Buvo tikrai nelengvas laikotarpis – visą pamainą išbūti su kaukėmis ir pirštinėmis. Nuolat klausiau darbuotojų, kaip jie jaučiasi, ar nebijo. Tai, žinoma, visiems buvo ir sunku, ir baimė neapleido. Bet priėmėme tai kaip iššūkį ir patys čia šeimininkavome. Dėl išėjusių nedarbingumo atostogų turėjome mažesnes pajėgas, bet darbo tikrai nebuvo mažiau. Už darbą karantino laikotarpiu gavome specialius piniginius priedus.Tai buvo motyvacija. Be to, smarkiai prisidėjo ir klientai – sulaukėme daugybės padėkų ir supratimo.

Laimė dirbti neįmanoma be komandos


Kai paklausiu apie tai, ko sau palinkėtų, kur save mato po kelerių ar dešimties metų, Elytė tik ramiai šypsosi.

– Aš nežiūriu toli į priekį, nes, kaip šie metai parodė, planuok neplanavęs, bus kaip bus. Džiaugiuosi buvimu čia. Savo daržu. Grįžtu iš darbų, rodos, pavargusi, bet sukišu pirštus į žemę ir poilsis pats ateina. Niekada nesigailėjau savo sprendimo pakeisti gyvenimą, tiesą pasakius, dėl jo su niekuo nesitariau – gavau pasiūlymą ir artimiesiems pasakiau, kad išvykstu. Juk jie laimingi tada, kai aš laiminga, – šypsosi pašnekovė, o aš paantrinu, kad čia – puikus laimės receptas: mažiau klausti, nes gyvenimas tai juk tavo, o ne kitų, – Ir laimė dirbti man yra didelė laimė. Ji ateina tuomet, kai dirbti lengva. Tai neįmanoma be geros komandos. O aš tokią turiu.


O jeigu jūs turite savo mylimą parduotuvę ar mylimą „Maximos“ komandą, jeigu apsipirkti mėgstate pas vieną kasininkę, o bandėlės skanesnės pas savą kepėją, nepagailėkite jiems gero žodžio: įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.



TTURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  


Su daugiau herojų galite susipažinti čia.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).