DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Tremtyje augusi pardavėja Rita: „Darbe be meilės žmonėms – niekaip“6 min read

3 birželio, 2021 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Tremtyje augusi pardavėja Rita: „Darbe be meilės žmonėms – niekaip“6 min read

Reading Time: 4 minutes

Yra žmonių, kurie tiesiog jaučia alkį gyvenimui – jiems įdomu viskas, jie nebijo svajoti ir negali nustoti judėti, nes kitu atveju, tiki, praras gyvenimo prasmę. Vienas tokių žmonių yra Rita Jasiulevičienė (59): „Kiekvienas turi kažką duoti, reikia tik ištiesti rankas, o imant nepamiršti duoti ir pačiam“.

Rita – „Maximos“ iniciatyvos GERAS ŽODIS UŽ GERĄ DARBĄ, kviečiančios pastebėti ir pagirti jos komandos narius, klientų mėnesio herojė, simpatijas susirinkusi už diplomatiją:

„Laba diena, noriu atsiliepimą apie Jūsų darbuotojos profesionalumą. Šiandien, apie 21 valandą, apsilankėmė Jūsų parduotuvėje, kurioje pirkome salotas. Esame labai maloniai nustebinti mus aptarnavusios darbuotojos ypač maloniu bendravimu bei tam tikrų produktų rekomendavimu, būtent rekomendacijos dėka nusprendėme išbandyti naujus produktus, kurių nebūtume pirkę, jei ne Jūsų darbuotoja , dirbanti prie sveriamų salotų ir mišrainių. Norime, kad dabartuoja liktų įvertinta už nepriekaištingą atsidavimą darbui.“ – rašoma klientės paliktame atsiliepime.

Laimes dieta Patreon banner

– Labai nudžiugau išgirdusi, kad tapau klientų heroje, – prisipažįsta Rita. – Visiškai to nesitikėjau. Kone visą gyvenimą dirbau sau, tad atėjusi į „Maximą“ taikiau tą patį principą: jei dirbi, tai dirbk iš širdies, o jei širdžiai ta veikla nemaloni, tuomet ieškok kitos.

 

Gyvenimo pradžia – pilna iššūkių

Gruodžio dvyliktą dieną bus treji metai, kai Rita dirba pardavėja Kaune, Šarkuvos gatvėje esančioje „Maximoje XX“. Kaip ji, pasmalsauju, taip tiksliai atsimena datą – man kiek keista, nes pati tokiems dalykams visai galvos neturiu.

– Atsimenu, nes mane kolegės vadino „kalėdine dovanėle“. Atėjau dirbti prieš šventes, kai pirkėjų srautas didelis, o kadangi turėjau nemažai patirties, manęs mokyti beveik nereikėjo – kur pastatė, ten tikau, – kvatoja Rita.

Kalbant su ja, jau nuo pirmųjų žodžių girdėti, kad ši moteris – tikra optimistė. Tokia buvo, kiek save prisimena.
Rita gimė tremtyje – su broliu iki aštuonerių augo toli nuo Lietuvos. Dėl prastos mergaitės sveikatos tėvai ją su broliu nusprendė perkelti pas senelius, į Alytų. Čia ji atvažiavo būdama aštuonerių.

– Tėvai leidimą gyventi Lietuvoje gavo kai buvau aštuoniolikos, iki tol atvykdavo tik atostogų, kurių duodavo kas dvejus metus – vienais metais mėnesiui atvažiuodavo mama, kitais – tėtis. Tėvams dėl to buvo labai sunku, o mes su broliu kažkaip lengviau išgyvenome, nes augome didelėje senelių meilėje. Močiutė buvo tautodailininkė, senelis – kalvis, mus supo nuostabi aplinka. Senelis man, pamenu, sakydavo: „Jei tau gerai, šypsokis. Jei tau blogai, vis tiek šypsokis – ir žmonės pavydės.“ Iš tiesų, Šiaurėje tos vienybės tarp lietuvių justi buvo daug daugiau – visi tremtiniai vieni į kitus rėmėsi, iš ten atėjo ypatingos mano tėvų vertybės, kurių ir pati daug perėmiau: negaliu ramiai praeiti pro šiukšlę, nepakelti nukritusio daikto. Kartais dėl to net neigiamų reakcijų sulaukdavau: „Ką, čia Tavo, kad rūpiniesi? Palik.“. Bet aš tikiu tuo, kad visiems po truputį pasistengiant bendrą tikslą  pasiekti daug lengviau nei vienam, be to, kai tiek metų dirbi sau, išsiugdo didelis pareigos jausmas.

Nebijoti paklausti antro klausimo

Bet vien pareiga gyvas nebūsi – reikia ir jausmo, ir noro, ir meilės, garsiai pasvarstau.

– Taip, reikia mylėti žmones. Pardavėjos darbe be meilės žmonėms – niekaip. Ypatingai dabar, kai toks sunkus laikotarpis. Reikia suprasti, kad visiems nelengva, kad žmonės išvarginti karantino, kad juos kankina baimė ir nežinia dėl ateities. Žinau, kad daugeliui mūsų paprasčiau yra nesigilinti į kitų rūpesčius, bet žmonės ateina ne tik su blogomis naujienomis, bet ir su geromis. Nereikia, kaip mėgstu sakyti, bijoti paklausti antro klausimo. Net jei ir pirmas atsakymas nebuvo linksmas – žmonės skleidžiasi pamažu. Štai, būna, matau kokį senjorą – jaučiu, norėtų kažką įsigyti, bet galbūt pinigėlių nepakanka. Pasidomiu, pakalbinu, ko pageidauja, o tuomet parenku prekę, kuri atitiktų ir norus, ir galimybes, patariu – visada randame sprendimą. Taip susikuria draugystės: štai vieni klientai grįžo iš kelionių, atėjo pasipasakoti, kad buvo Egipte, kiti prieina tiesiog pasilabinti, net jei ir nieko neperka. Reikia bendrauti. Pasakai žmogui komplimentą, ir staiga jo nugara išsitiesia, veidas pragiedrėja.

 

Svarbiausia priežastis – darbo grafikas

Paskutinį Ritos dešimtmetį pakoregavo šeimos rūpesčiai –  penkerius metus, sako, iš gyvenimo išbraukė slaugydama mamą.

– Laikas buvo tikrai nelengvas, mamai reikėjo daugybės operacijų, bet užtat dabar ne tik vaikšto, bet ir į medį įlipa, – kvatoja pardavėja, o, pamačiusi mano nuostabą, skuba paaiškinti. – Reikėjo šaką sode nupjauti, tai mama ne tik kad kopėtėles pasidėjo, bet per jas ir ant šakos atsisėdo. Jai aštuoniasdešimt aštuoneri!

Mamos sveikata, tęsia Rita, buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ji rinkosi darbą „Maximoje“.

– Niekur kitur neradau tokio darbo grafiko, kai keturias dienas dirbi, o keturias turi laisvas. Per tas keturias dienas ir kitas savo veiklas sutvarkau, ir porąkart iki Alytaus, pas mamą, sulakstau, – šypsosi pardavėja, o kai paklausiu, ar nesunku tarp tiek projektų, sumanymų, slaugos ir darbų, Rita tik purto galvą, – Aš turiu bendravimą, jaučiuosi reikalinga –  tuomet gyvenu, kunkuliuoju. Yra tokia žmonių grupė, kuriems ir devyniasdešimties reikia veiklos. Štai, tarkim, mamą mielai parsivežčiau iš Alytaus į Kauną. Tačiau ten jos namai –  kai žmogus tiek metų pragyvenęs, tiek patyręs, negali pakirpti jo sparnų.

Nuo jogos iki karpio

O kas augina Ritos sparnus, pasidomiu? Kokia veikla jai pačiai praskaidrina dienas?

– Mašinoje visada turiu sportinį krepšį, tad kai būna blogai, lekiu į sporto klubą – susiskambinu su jogos treneriu, paplaukioju baseine arba važiuoju į mišką pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti. Mėgstu žvejoti! Koks didžiausias mano laimikis? Labai mažas! Trijų kilogramų karpis. Jaučiu didelę aistrą antikvarui – kokius dvidešimt metų tuo domiuosi. Nuo vaikystės pas senelius kabojo seni paveikslai, buvau apsupta meno, o kai nuvažiavau į Ispaniją, kur mano broliukas gyvena, manęs iš sendaikčių parduotuvių ištraukti negalėdavo!

Klausausi Ritos ir pamažu piešiasi jos pačios paveikslas. Laimė ateina iš patirčių, iš išbandymų, iš žinojimo, kas yra sunku. Laimė lygiai taip pat ateina iš judėjimo, iš alkio gyvenimui, smalsumo ir visiems atviros širdies.

– Optimizmas lydėjo mane visą gyvenimą. Jeigu kažką veikdama jausdavau diskomfortą, jei širdy veikla nelimpa, nereikia jos tęsti. Jei žmogaus sąmonė su širdimi sutampa, tuomet sekasi visur. Jeigu viena kitai prieštarauja – gali darbo net nepradėti, nes užvirs vidinis konfliktas, nebūsi laimingas, niekas nesiklostys taip, kaip tikiesi. Labai svarbu klausytis savo širdies.


O jeigu jūsų širdis sako: „Pasakyk gerą žodį už gerą darbą“, reiktų jos paklausyti – girdami mes iš savęs nieko neatimame, tik padauginame įkvėpimo ir paskatiname dar labiau stengtis. Pardavėjos, salės darbuotojai, kepėjos ir mėsininkai – visi iki vieno laukia gero žodžio. Skirkite kelias akimirkas palikti atsiliepimui – būtent jūs galite nulemti tai, kad kažkuris „Maximos“ komandos narys gaus apdovanojimą.

Įvertinti ir pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

 

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).