DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Telšiškė – apie išsipildžiusią gyvenimo svajonę, Švedijoje paliktas braškes ir žemaitišką laimę6 min read

9 sausio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Telšiškė – apie išsipildžiusią gyvenimo svajonę, Švedijoje paliktas braškes ir žemaitišką laimę6 min read

Reading Time: 5 minutes

– Avinai – vieni tų gyvūnų, kurių neįmanoma išdresuoti. Štai liūtai cirke pro lankus šokinėja, karaliai! O avino Tu nepajudinsi, – šypsosi Sigita Gudauskaitė (47), – O aš, be to, kad esu Avinas, dar ir žemaitė. Blogiau nebūna!

Aš pati, būdama lygiai tokios pat, aviniškai žemaitiškos ar žemaitiškai aviniškos (tiksliai nežinau, kurios) kombinacijos, galiu tik pasiginčyti: mano nuomone, nebūna geriau! Tad taip, šįkart aš šališka, nes LAIMĖ DIRBTI – straipsnių ciklas, rengiamas kaip dalis „Maxima“ vykdomos kampanijos, kviečiančios pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą – atvedė mane į Žemaitėjas suostini, Telšius, kur turėjau džiaugsmo kalbinti šio mėnesio klientų heroje tapusią salės darbuotoją Sigitą, persismelkti jos ramybe ir meile gyvenimui, platumu galinčiomis varžytis ir su šalia tyvuliuojančiu Masčio ežeru.
Taigi, jūsų dėmesiui – 11 laimingų dienų (ir laimės darbe) receptų iš pačios Žemaitijos širdies!

Vietos nekeisk, bet keliauk
– Čia man patinka – nemėgstu keisti darbo vietų, – tarsteli Sigita ir savo žodžiams sustiprinti priduria, kad lapkričio 2 dieną suėjo lygiai 15 metų kaip dirba „Maximoje“, – Darbų nekeičiu, bet užtat atsigriebiu keliaudama. Vasarą – po Lietuvą, o atšalus orams, kiek leidžia galimybės – kur šilčiau. Kelionėse prisigaudai įspūdžių, grįžti naujai įkvėptas.

Laimes dieta Patreon banner

Pildyk savo svajones
– Pirmoji mano gyvenimo svajonė gimė, kai antroje klasėje sužinojau apie Egipto piramides. Sakiau, kad nors ir pensijoj būsiu – vis tiek jas pamatysiu! – prisimena, – Jas pagaliau pamačiau būdama 40-ies. Negaliu apsakyti to jausmo, kuris apėmė išvydus piramides. Galvojau, kad jos didelės, bet, kad tokio didumo… Sesė juokiasi, kad per anksti išpildžiau gyvenimo svajonę, kad prasmės gyventi nebeliks, bet dabar man ramu.

Būk ištikimas sau
– Iš salės darbuotojos pozicijos buvau pabėgusi į administraciją – į vadybą, bet su sąlyga, kad, jeigu ką, galėčiau grįžti į savo skyrių. Ir grįžau. Esu kaimo vaikas ir man patinka konkretus, aiškus, paprastas darbas. Taip, gėrimus krauti tikrai fiziškai nelengva, bet labai gerai: paėmei, sudėjai viską į lentyną, niekas nieko neišvartys, viskas savose vietose.

Neapsikrauk
– Gegužę keliavome po Tunisą, tai kada ko tik paklausi tai vis išgirsti „zavtra“ (rus. rytoj): paprašai rankšluosčius pakeisti – zavtra, pinigus pakeisti – tai jau nebedirba, zavtra. Paskui supratau, kad tas zavtra reiškia niekada, – šypsosi Sigita, – Ten tiesiog jokio streso aplinkui nėra, sunku net suvokti tą ramybę, ypač lyginant su mūsiškiais – visi visur skuba, bėga…
Klausau Sigitos ir galvoju, ko ji stebisi – juk iš pačios tas lengvumo ir į viską žiūrėjimo paprastai jausmas liete liejasi.
– Tiesa, nesu labai apsikrovus mintimis, ir rūpesčiais. Ne taip, kaip jaunystėje, kai visas smulkmenas imdavau į galvą. O nevertėjo.

Užsispyręs – nepaleisk
– Taip jau susiklostė, kad su sūnaus tėčiu mūsų keliai anksti išsiskyrė, bet buvau labai užsispyrusi ir pasakiau, kad vaiką užauginsiu ir viena. Gyvenome ežerų apsuptame Kegų kaimelyje, bet sūnui užaugus, nusprendžiau keltis į Telšius – kaime mokyklos nebuvo. Taip sūnus iškeliavo į mokyklą, o aš – į „Maximą“. Abiems buvo nauja pradžia. Dabar sūnui jau 23 metai, tikras vyras jau, gerai sutariam. Važinėja darbuotis į Švediją. Su juo niekada problemų neturėjau, nei paauglystėje, nei dabar. Labai man pasisekė, kad jį turiu.

Vertink tai, ką turi
Prakalbus apie Švediją, natūraliai kyla klausimas – negi Sigitai nesinori išvažiuoti kartu su atžala?
Pasirodo, buvo.
– Buvau į Švediją išvažiavusi braškių atsipalaidavimui paskinti, – lyg niekur nieko tarsteli.
– Braškių? Atsipalaidavimui? – išpučiu akis.
– Ten tikrai faina buvo… tiek įvairių žmonių, prisijuodavom kiekvieną dieną. Gerai aplinką pakeisti. Bet daugiau ir nevažiavau.
– Tai kodėl nevažiavote, jei taip gerai buvo?
– Koks lietuvis, jei nebuvo emigravęs? Norėjau štampą užsidėt! – nusijuokia Sigita. – Manęs pinigais neužkabinsi. Aš patriotė. O ir kiek turiu, tiek man ir užtenka.

Būk ramus – nelėk
Daugiausia, Sigita prisipažįsta, gyvenime išmoko iš tėčio. Nors ir 86-erių, nei sveikatos, nei minties šviesumo jam netrūksta. Gal čia gyvenimo būdas, garsiai svarsto pašnekovė: tėtis niekada nevartojo alkoholio, nerūkė ir visą gyvenimą buvo vegetaras.
– Anais laikais net nežinojome, kas tai yra – nevalgo mėsos, tai nevalgo. Pietums susitepdavo batono su uogom, pavalgydavo ir išeidavo dirbti iki vakaro. Kur tai matyta kaime?! Juk stiprus vyras, o čia – pienišką ryžių sriubą valgo! Valgydavo tris kartus per dieną. Jokių užkandžių. Pirma valanda – šakes dedam ir einam pietų. Mama jaudinasi, sako, lietus artėja, šieną sulis, reiks vėl vartyti, o tėtis atšauna: „Kas sulijo, tas ir išdžiovins“. Iš jo išmokau, kad gyvenime niekur nenuskubėsi. Ypač su gamta nepalenktyniausi.

Rask, savą būdą atsijungti
Sigitos gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos. Jei vasarą džiaugiasi daržais, žiemą didžiausia dalis meilės tenka… kaktusams.
– Ir persodinu, ir pamyluoju. Kiekvienas iš jų savo grožį turi. Kiekvienas savaip atsijungia, o aš, grįžusi iš darbo, atsijungiu kaktusuose. Kiekvieną apeinu, apžiūriu. Vasaros link, nauji spygliai pradeda augt, žiemą žiedų daug sukrauna. Man smagu, kad jie nėra labai įnoringos gėlės: paimk švelniai, ir nesusižeisi – visaip kaip su žmonėmis.

Lauk pavasario
– Kasdien seku, kiek pailgėjo diena. Per gaidžio žingsnį, bet vis tiek jaučiasi. Laukiu pavasario, laukiu, kada galėsiu sukišti pirštus į žemę. Jei reikėtų rinktis kur gyventi, gyvenčiau kaime – ten tokia ramybė, tyla, paukščiai. Kalėdos ar Joninės – ten visiems tas pats, visos dienos ramios, visos dienos kaip šventė. Taip, po Egipto, tikriausiai sulaukti pavasario yra mano kiekvienų metų svajonė.

Nebijok prašyti pagalbos
Sigita tikina: telšiškiai – geri klientai, o tą gerumą diktuoja romus žemaičių būdas.
– Jei ko ir paklausia ar paprašo, tai iškart puola stabdyti: „Jūs neikit, nesitrukdykit, tik pasakykit, kur rasti. Paskui direktorė sakys jums, kad vaikštinėjat, nieko nedirbat.“. Daug mes tų baimių iš senų laikų turime, o be reikalo – padėti juk visada smagu.

Gyvenk savo gyvenimą
– Esu dėkinga už tai, kad galiu atsibusti kiekvieną rytą. Laimės specialiai neieškau – ją man dovanoja tiesiog… pats faktas, kad gyvenu. Dažnai sau kartoju: gyvename tik kartą, gyvenimas tik vienas yra. Nei Tu už kažką paverksi, nei už kitą pasijuoksi. Kiekvienas turim savo, tad kaip Tau patogu, taip ir gyvenk. Aišku, nieko kito aplink neskriausdamas, taip negalima. Ir iš Afrikos grįžusi į Lietuvą dėkojau, kad čia gimėm. Čia švaru, gražu, žalia. Ir vandens pasisėmę atsigerti bet kada galime.

Taip pat bet kada galime ir padėkoti tiems, kurie savo darbais, paslaugumu ar gražiu žodžiu praskaidrina mūsų vizitą į parduotuvę. Savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją gerais žodžiais galite įvertinti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).