DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Svajoja dirbti iki 80-ies: „Kai galva užimta, labai gera gyventi“6 min read

27 rugpjūčio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Svajoja dirbti iki 80-ies: „Kai galva užimta, labai gera gyventi“6 min read

Reading Time: 4 minutes

– Direktorė mane norėjo į kasą pastatyti dirbti. Sakau, negaliu. Sako: „Kodėl? Visi juk dirba.“ Atsakau: „Matot, aš 30 metų dirbau padavėju. Man sunku grąžą atiduoti – širdis neišlaikys“, – kikena Stanislovas Hohmanas (66). Trisdešimt metų įvairiuose restoranuose dirbęs padavėju, dabar jis džiaugsmą dalija Vilniuje, Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maxima XXX“.

Vos tik atėjęs pokalbiui, Stanislovas, rodos, nušviečia visą patalpą: tiesi nugara, didelė šypsena, tiesiai bei atvirai į manąsias akis žiūrinčios žydros vyro akys bei labai retai kur aptinkama bendravimo elegancija iškart leidžia nuspėti, kad mano pašnekovas – ypatingas.

Nuojauta neapgauna: baigęs Vilniaus prekybos mokyklą, vos 17-os metų, Stanislovas pradėjo dirbti padavėju ir šiam amatui tarnavo tris dešimtis metų.
– Aptarnavau vien Centro komitetą, miesto tarybą. Dirbau „Lietuvos“ viešbutyje, vėliau – „Stiklių“ restorane. Grupės iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Vyriausybių vadovai ir aukščiausio rango pareigūnai – visi jie buvo mano klientai, tad gyvenimas ir darbas buvo begalo įdomus, aukščiausia klasė! O kaip atsidūriau „Maximoje“? Man pasakė, kad mano amžius nebe tas. Užsienyje visur kuo padavėjai vyresni, tuo restoranas prestižiškesnis, o Lietuvoje vien jaunimas šį darbą dirba. Džiaugiuosi, kad „Maximoje“ žmonės nevertinami vien tik pagal gimimo datą pase, tad dirbu čia jau šešerius metus. Ir galiu pasakyti, kad nesvarbu kas bebūtum – padavėjas, ar salės darbuotojas, geras aptarnavimas prasideda nuo žmogaus bendravimo. Kai pabendrauji, kai įtinki žmogui, kai randi kelią prie jo prieiti, apima tikras džiaugsmas. Ir čia vienodai svarbi tiek šypsena, tiek rimtas požiūris į darbą. Kartais, žinoma, ir nusileisti reikia, ir patylėti – ne visus karus būtina kariauti. Su žmonėmis dirbti yra sunku, bet juos reikia mylėti. Nes meilės reikia visiems.

Laimes dieta Patreon banner

Be juoko – nė žingsnio


Stanislovas – salės darbuotojas. Rūpinasi parduotuvės duonos skyriumi.
– Čia – mano valdos! – išdidžiai mosteli ranka lentynų su kepiniais link ir prapliumpa kvatotis. Sako, be humoro, jis nė žingsnio negali žengti, vis juokauja. – Anądien pamačiau tokią susirūpinusią moterį, klausiu, ko ieško. Sako, niekaip apsispręsti negali, kurią gi čia duoną išsirinkus. Pasiteiravau, pasirodo, pirks vyrui. Tai, sakau, jokių bėdų – imkit avižų duoną, bus greitas ir stiprus, kaip žirgas! Pasijuokėm abu ir paėmė net du kepaliukus. Po kiek laiko kitos dvi damos atėjo, negalėjo vieno produkto rasti. Sakau: „Ponios, jeigu tik atsiduosit likimui į rankas, šitoje parduotuvėje net paparčio žiedą rasite“.

Vyras įsitikinęs: dirbant aptarnavimo srityje reikia būti geru psichologu, papasakoti ką nors atėjusiam, nuotaiką žmogui pakelti.
– Taigi duonos skyriuje dirbu, ateina senjorai: vienam cukraus negalima, kitam – mielių, trečiam – ne per rūgšti ar ne per rupi duona turi būti. Malonu patarti žmonėms, daryti gera, kad iš parduotuvės ne tik su prekėmis, bet ir pakilesne nuotaika išeitų. Ir pats save linksminu kiek įmanydamas. Labai mėgstu juoktis, negaliu kitaip. Anekdotų moku begalę! Kažkada laimėjau laidoje „Prajuokink mane“. Manau ir vėl pirmą vietą galėčiau užimti.

Pasenti neleidžia šeima ir darbas


Iš jo energija ir gyvybė trykšte trykšta, tad niekaip, prisipažįsta Stanislovas, negalįs patikėti, kad jis jau – pensinio amžiaus. Jėgų turi už du ir beveik niekada nepavargsta. Kur ta amžino variklio paslaptis?

– Kai galva užimta, labai gera gyventi. Be to, visą gyvenimą negėriau, nerūkiau. Matot, man negalima buvo gerti, kadangi aptarnavau Vyriausybės atstovus, visada turėjau būti skaidrus kaip stikliukas, buvau tikrinamas, o ir linksmintis nebuvo kada, nes dirbome sunkiai, po 14 valandų per dieną. Bet ne visi kolegos to paties principo laikėsi. Iš mūsų padavėjų komandos liko gal tik kokie penki. Visi jau numirė nuo tos degtinės.

O man dirbti visada labai patiko, todėl savo darbus saugojau. Ilgus metus dirbau užsienyje. Grįžęs iš Anglijos pasistačiau namą Salininkuose. Senas vedžiau – 42-ejų. Mano žmona daug jaunesnė, dirba medicinoje. Juokiausi jai: „Aš senas, tai man šalia reikia medicinos sesers – maža kas atsitiks“. Auginame tris nuostabius vaikus. Vyriausias sūnus mokosi Akademijoje, dirba policijos komisariate. Kitam sūnui – 17 metų, o dukrai Džiuljetai – 15. Puikūs mano vaikai. Šeima neleidžia man pasenti. Darbas – taip pat.

Nelaimingo savęs nepamena


Šitiek metų dirbant padavėju. Ką Stanislovas iš šio darbo atsinešė į „Maximą“, klausiu.
– Man patinka stebėti, kaip dirba kiti. Tą darydavau ir padavėju dirbdamas. Nueidavau į kokį restoraną ir žiūrėdavau, kaip žmonės aptarnaujami, kokias klaidas personalas daro, kaip bendrauja. Parduotuvėje darau tą patį. Visokių žmonių būna, tikrai. Bet mano patirtis leidžia iškart nuskaityti žmogų: matau, kokia nuotaika, ar piktas, ar nervuotas, koks jo charakteris ir jau iškart žinau, kaip tiesiausiai prie jo prieiti. Ir taip, žinokit, vienam rėkiančiam reikia kažką ramaus pasakyti, kad nurimtų, o kitą – ir į vietą pastatyti, pabarti biškiuką, kad prisimintų, jog pagarbos nusipelnys, kai pats tokią parodys.

Stanislovas garsiai pasvarsto: galbūt tą gyvenimo lengvumą dovanojo tai, kad niekada savęs neapkrovė dideliais tikslais. Gyveno ir džiaugėsi.
– Nuo vaikystės man taip. Nėra jokių sunkumų, aš juos tiesiog pergyvenu. Jeigu man kryžių kokį duoda sunkų, sakau: „Dieve, duok man tą kryžių nešti ne tik už save, bet ir už artimą.“ Tada man palengvėja. Kiekvienas turime nešti savo gyvenimo kryžių. Būna tokių dienų ne kokių, bet ateinu į darbą ir įsikvėpiu iškart. Su žmonėm pabendrauju. Aš juk miške gyvenu, Salininkuose, tai man norisi tų žmonių. Norisi „pasibalbatuoti“. Man tada lengviau. Save suprantu per kitų laimę. Visada stengiuosi gyvenime mokytis iš svetimų klaidų, kad jų tiesiog nekartotų. Visą laiką taip. Jeigu kiekvienas gyvenime taip gyventume, jeigu savo patirtimi dalintumėmės, kitus nuo klaidų apsaugotume, tai čia rojus būtų. Kiekvienas krenta ir stojasi, čia yra gyvenimas ir jo grožis. Dirbu dirbu ir viskas. Reikia judėti, mylėti savo darbą ir žmones. Ir nieko daugiau nereikia.

Akivaizdu, kad ši formulė veikia – „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Stanislovas tapo klientų mėnesio herojumi.
– Nesitikėjau tokio didelio apdovanojimo. Taip, pagyrimų iš kolegų ir valdžios sulaukiu kasdien. Ir klientai teiraujasi manęs, kai atostogų išeinu. Stengiuosi, kad tų įvertinimų netrūktų. Su niekuo nesibaru, su niekuo nekonfliktuoju. Kuo mažiau trinties, tuo mažiau gaisrų. Su žmonėmis reikia švelniai. Ko sau palinkėčiau? Kad Dievas duotų sveiktos, kad aš ilgiau dirbčiau. Mano draugui jau 80, o vis dar dirba. Norėčiau ir aš taip pat. Suprantat, aš netikiu, kad aš pensininkas. O kuo žmogus esi labiau užimtas, tuo geriau gyventi. Jei sėdėsi miške su kiškiu, su kuo pajuokausi?


Jeigu ir jus kas pralinksmino, pakėlė nuotaiką, padėjo rasti ieškomą prekę, ar patarė, kurią jų geriau rinktis, atsilyginkite ta pačia gera emocija. Savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją įvertinti ir pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.


TTURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  


Daugiau herojų istorijų rasite čia.


 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).