DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Parduotuvei vadovauti pradėjo 27-erių: „Aš augau su šita įmone, todėl niekur kitur savęs nematau“.8 min read

4 birželio, 2020 6 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Parduotuvei vadovauti pradėjo 27-erių: „Aš augau su šita įmone, todėl niekur kitur savęs nematau“.8 min read

Reading Time: 6 minutes

Parduotuvės direktore Julija Černiauskienė (34) tapo vos 27-erių, tačiau savęs direktore nevadina – mato kaip lyderę, kuri turi įkvėpti savo pačios pavyzdžiu, o ne nurodymais.

– Laimė dirbti – tai draugiškumas ir palaikymas. Neturi būti „mano“ ar „tavo“, nes bendras tikslas yra visų reikalas. Jei jau apsidirbai savo darbus, eik padėk tam, kuris dar nespėjo. Ilgainiui toks bendradarbiavimas sukuria itin šiltus tarpusavio santykius ir darbas tampa antrais namais, ir problemos praeina lengviau, nes visada turi, kas padės jas išspręsti.

Apie darbą parduotuvėje svajojo nuo paauglystės


Įlėkusi į pačioje Klaipėdos širdyje, Herkaus Manto gatvėje, įsikūrusią „Maximą X“ randu Juliją… stumiančią grindų šveitimo aparatą. Rodos, jau turėčiau priprasti, kad mano LAIMĖ DIRBTI rubrikai kalbintos parduotuvių vadovės niekada nesėdi rankų sudėjusios ir nelaukia su kava ir saldainių lėkšte, bet tai, kad visada jas randu dirbant „nedirektoriškus“ darbus, prisipažinsiu, kaskart labai pradžiugina.

Laimes dieta Patreon banner

Mano pašnekovė prekyboje – jau 12 metų. Savo kelią „Maximoje“ pradėjo iškart po universiteto, kaip salės darbuotoja.

– Aš augau su šita įmone, todėl niekur kitur savęs nematau. Būdama dar paauglė, atsidarius Klaipėdos „Akropoliui“, mamai garsiai pasvajojau: „Kaip norėčiau čia dirbti“. Bet tik tapusi direktore šiuos žodžius prisiminiau, – šypsosi Julija. Universitete baigusi viešąjį administravimą, o vėliau – ir edukologijos magistrą, galiausiai pati sau pripažino, kad savęs tose srityse nemato. Jai visada prie širdies buvo verslas. – Dabar, kai apmokau naujus darbuotojus, visada prisimenu save. Pirmą dieną mane pastatė prie keptuvių, pasakė „sudėliok“. Kartu ir ilgiau dirbanti kolegė buvo. Ji tvarko tas keptuves, o aš galvoju: „Iš kur ji žino, kad būtent šita keptuvė turi būti šioje vietoje?“. Man buvo visiškai nesuvokiama. Dabar, žinoma, juokinga, kai eidama pro parduotuvę ir užsimerkusi gali pasakyti, kur kokios prekės reikia. O naujoko akys visada tokios didelės! Nebuvo lengva, tačiau kolegos man pasakė: „Jei išdirbsi pora metų, pamatysi, niekur kitur nebenorėsi būti“.

Nuotykiai Škotijoje ir „Ką aš čia veikiu?“


Iš salės darbuotojos perėjusi į parduotuvės vadybininkes, Julija, rodos, nusprendė patikrinti kolegų teorijos veiksmingumą – metė darbą ir išvažiavo į Škotiją, Edinburgą. Ten taip pat įsidarbino parduotuvėje.

– Bičiuliai man sakė, kad šansų nėra, nes apie prekybos centro kasininkės darbą svajoja net vietiniai. Bet turėjau gerą CV ir darbą radau per savaitę. Tik, žinoma, buvo nemenkas šokas. Net nežinočiau, nuo ko pradėti lyginti mūsų „Maximą“ ir tą parduotuvių tinklą: kolegos iš rūsio į lentynas visą dieną nešiodavo po šešis šampūno buteliukus, o aš mokyta kitaip – atsivarau visą paletę ir iškraunu. Kai tai padariau, visiems žandikauliai atkrito. Jau pirmosiomis dienomis pamačiau, kokio juodumo lentynos, ir parduotuvės vadovo paklausiau, ar jie jas kada nors valė, nes na… reikėtų kaip ir, – iš visos širdies kvatoja Julija. – Kai supratau, kad lentynos ten turbūt niekada nebuvo valytos, apėmė panika – gal reiktų patikrinti prekių galiojimo laikus? Kadangi buvo prekiaujama ilgo galiojimo prekėmis, apie tokį dalyką niekas net nesusimąstė.

Julija prisipažįsta – akimirksniu užsitarnavo komandos ir vadovų pagarbą, tačiau Edinburge, suprato, laimės nesukursianti.

– Po darbo eidavau pro pasilinksminimų vietas ir galvodavau, kad norisi užsukti, bet negaliu sau to leisti. O tada pradėjau dėlioti: Lietuvoje galiu su draugėmis nueiti į kavinę, Lietuvoje turiu automobilį, Škotijoje jo negaliu sau leisti, Lietuvoje – mano šeima ir artimieji, galiu kilti karjeros laiptais, o jei per ilgai užsibūsiu – ir mano mokslų diplomai nuplauks. Ką aš čia veikiu? – prisipažįsta moteris, o galutinis jos apsisprendimo taškas buvo, nepatikėsite, grybai! – Buvo ruduo, o aš taip mėgstu grybauti! Galvoju, na jau ne… negaliu gyventi ten, kur negaliu grybauti. Tad abu su vyru grįžome – jis į jūrą, o aš – į nekilnojamo turto agentūrą.

„Čia man visada dienos mažai“


Taip, perskaitėte teisingai. Po keturių mėnesių Škotijoje, Julija vis dar nepasidavė. Nusprendė save išbandyti Nekilnojamo turto agentūroje. Ten ištvėrė mėnesį.

– Iš pradžių dirbau kaip įpratusi – nuo ankstaus ryto, su entuziazmu. Paskui pamačiau, kad kolegos be dešimtos valandos neatvažiuoja, niekas nepersistengia. Pradėjau ir aš muilinti. Bet kiek šitaip ištversi? Kaip galima dirbti, kai skaičiuoji valandas, likusias iki dienos pabaigos? – pečiais patrauko Julija. – Parduotuvėje man visada dienos mažai. Veiklos tiek, kad nepastebi, kaip prabėga laikas, nes nėra jokios monotonijos. Aš nemėgstu, negaliu ir nenoriu sėdėti vienoje vietoje.

Tad metusi nekilnojamą darbą nekilnojamo turto agentūroje, Julija vėl sugrįžo į prekybą. Išbandė save pamainos vedėjos, vėliau – parduotuvės vedėjos pozicijoje, išėjo auginti vaikelio ir jau po 8 mėnesių išsiuntė gyvenimo aprašymą – ieškojo direktorės pareigų.

– Kai mane priėmė, man buvo wow! Bendraamžių tokiose pareigose neturėjau, bet kadangi dar dirbdama vadybininke, kaip juokėsi kolegos „ir atidarydavau, ir uždarydavau parduotuvę“, nebuvau naujokė. Atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Ir jau septyneri metai kaip esu laiminga čia. Mano vyras tikina, kad be „Maximos“ esu kitas žmogus, net įsivaizduoti manęs be jos negali, ir, sako, kad pavydi, kad mano hobis yra mano darbas.

„Kiekvienas mūsų nori pagyrimo“


Julija prisipažįsta kartais darbe save įsivaizduojanti lyg žaidime.

– Žinote, būna visko. Kartais tikrai kažkas nepavyksta, kartais rezultatai – ne tokie, kaip tikėjaisi. Bet aš čia save įsivaizduoju kaip žaidime: nepraeini lygio – reikia bandyti iš naujo. Sukyla azartas, jaudulys nueina į antrą planą. Nepavyko taip, pabandyk kitaip ir galiausiai laimėsi, – tikina parduotuvės vadovė ir jos metodas, pasirodo, puikiai veikia. – Labai norėjau, kad mūsų parduotuvė gautų geriausios parduotuvės prizą, toks buvo mano tikslas. Ir kai laimėjome, pamenu, jausmas buvo ypatingas. Nekalbu apie materialų įvertinimą, premijas. Man svarbu buvo pamatyti, kad sugebu. Kad komanda pamatytų, kad kai norime, tai galime pasiekti viską.

Darbas „Maximoje“, kaip tikina Julija, ją padarė tvirtesne, išmokė suvaldyti emocijas ir visų pastabų nepriimti asmeniškai.

– Savo tėvų buvau auginama ir saugoma kaip gėlelė, tad susitaikyti, kad vadovas pasako, kad tą ar aną ne taip padarei, buvo labai sunku – visada galvodavau, kad aš bloga, nors iš tiesų nekokybiškai atlikau savo darbą. Buvau labai jaunutė, bet kokia pastaba prilygdavo katastrofai. Tik po kurio laiko supratau, kad mane vertina ne tik pagal mano asmenybę, bet ir pagal tai, kokia darbuotoja esu, – šypsosi Julija.

Sako, savęs išbandymas kone visose parduotuvės pareigybėse, jai davė labai platų suvokimą apie darbo pobūdį ir žmones.

– Visiems labai svarbu būti pastebėtiems ir įvertintiems. Kiekvienas mūsų, nesvarbu, kokios bebūtų žmogaus pareigos, nori pagyrimo, kiekvienas nori būti išgirstas ir suprastas. Yra skirtingi vadovavimo būdai – tas, kuris vadovauja, ir tas, kuris lyderiauja. Aš noriu vesti, būti šalia, padėti, o kai reikia – krūtine užstoti. Taip, mėgstu greitą rezultatą, keliu aukštus tikslus, bet kuo didesnis tikslas, tuo daugiau ir padarome. Kita vertus, kadangi pati ilgus metus kroviau lentynas, puikiai žinau, kokią darbo apimtį žmogus gali padaryti kokybiškai, tad stengiuosi, darbus išskirstyti taip, kad kolektyvas neturėtų didelių apkrovų.

Apdovanojimas – už dėmesį ir supratingumą


Neseniai „Maximos“ vykdomoje iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Julija gavo mėnesio klientų herojės titulą. Pagyrimą parduotuvės vadovė gavo iš kliento, mačiusio, kaip apsivertus prekių vežimui ir sudužus aliejui, ji pirmiausia puolė rūpintis pirkėjos vaiku ir jį raminti: „Jei tai būtų mano vaikas, labai apsidžiaugčiau, nes nesu matęs taip besielgiančio darbuotojo“, – paskambinęs nemokamu „Maximos“ informaciniu telefonu 8 800 200 50 pranešė pirkėjas.

Juliją būtent šis faktas, kad pagyrimu pasidalino žmogus iš šono labiausiai ir nustebino.

– Kadangi tuo metu dirbau salėje, žymėjau prekes, prie manęs priėjusi pirkėja pasiteiravo apie nuolaidas flomasteriams. Kol rodžiau jai pigesnes prekes, jos mažylis užlipo ant pilno vežimo su pirkiniais ir vežimas apsivertė tiesiai ant vaiko. Viskas truko tik akimirką. Puoliau prie vaiko. Mama dar jaudinosi, kad išsipylė aliejus, bet aš ją nuraminau, kad čia smulkmena – svarbiausia, kad visi sveiki, – atsiduso pati būsimą pirmoką auginanti parduotuvės vadovė.


„Visada ateis nauja diena“


Sau ir visiems, tikina Julija, labiausiai norėtų palinkėti stiprybės, nes dienų būna visokių.

– Svarbiausia – nenuleisti rankų, nenusivilti savimi, nepasisekus nepradėti abejoti, kad tai, ką darai, visai ne tau. Visiems visko būna. Tik reikia neprarasti optimizmo. Juk visada ateis nauja diena. Ir jei kokia bloga diena išpuola, kita diena bus lengvesnė. Viskas išsitaiso su laiku, jei sunku dabar, ryt bus lengviau. Svarbiausia – kalbėtis, o jei sunku – išsipasakoti, pasidalinti našta, kuri slegia pečius, nes kitaip ji taps nepakeliama, – įsitikinusi Julija, – Visiems reikalingas palaikymas ir jo tikrai neturėtų būti gėda prašyti. Užsisklęsdamas gali pats save įtikini, kad tikrai esu blogas ir nieko nesugebu. Gali taip žemai kristi, kad paskui galiausiai ir nepakilsi. Pati visiems sakau, kad neskaitau minčių, ir jeigu kažkas yra blogai, turi man pasakyti. Ir su darbuotojais taip pat: geriau po mažiau susidėjusios naštos nuimti nei didelę, ilgai kauptą bėdą taisyti.

—–

Tikiuosi, kad Julijos žodžiai jus paguos ir įkvėps, o nuėjus apsipirkti dar ir primins, kad visiems, nepaisant pareigų, reikalingas pagyrimas. Tad jei kurią dieną jus kažkas nuginkluos šypsena, nesvarbu kas – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, nepamirškite, kad jūsų šilti žodžiai svarbūs kiekvienam. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

#REKLAMA


Su daugiau Laimės dirbti herojų galite susipažinti čia.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).