DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Stebuklinga kasininkė per mėnesį išmeta tik kibirą šiukšlių7 min read

17 spalio, 2019 6 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Stebuklinga kasininkė per mėnesį išmeta tik kibirą šiukšlių7 min read

Reading Time: 6 minutes

–  Tu – kaip iš pasakos, – nusišypsau Laurai, kai prisėdame kalbėtis. – Šviesi oda, tamsios akys, juodi plaukai… ir tas subtilumas, kurio aš, su savo smarkiu charakteriu, niekada neturėjau ir neturėsiu. Tikra Snieguolė!
Man patinka sakyti komplimentus, o Laura Guzaitė (26) jų tikrai verta – pateko tarp mėnesio geriausiųjų „Maxima“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą. Straipsnių ciklas LAIMĖ DIRBTI yra dalis šios reklaminės kampanijos, kuri šįkart mane atvedė į „Maximą XXX“, įsikūrusią Kaune, Pramonės prospekte.
Čia Laura – jau šeštus metus. Pradėjo dirbti, kai iš pirmo karto nepavyko įstoti į svajonių studijas.
– Buvo vasara, mane kalbinusi vadybininkė nusivedė aprodyti darbinių patalpų. Viena iš jų – šaldiklis. Aš – su lengvu paltuku, ji – išvis trumpomis rankovėmis. Pajuokavau, kad mane tikriausiai šalčiu nuo darbo atbaidyti tikisi, bet nepavyko. Ši moteris, dabartinė parduotuvės vadovės pavaduotoja, tapo mano tikrąja mokytoja. Iš jos išmokau pagrindinių darbo principų, etikos, ir, svarbiausia, pagarbos, – pasakoja Laura.

Pasitikėjimas įpareigoja
Kaip galima mokytis pagarbos? Juk ji arba yra, arba ne, paprovokuoju.
– Visų pirma, tai ramybė – jokio pakelto tono, jeigu kritika – tik konstruktyvi. Antra – pagarba mūsų laikui. Niekada, likus 10 minučių iki pamainos galo, nesame išgirdę „neisit namo, kol nepadarysit“. Tiesiog įvertindavo situaciją ir pasakydavo, kad rytoj pirmu reikalu užbaigtume likusius darbelius. Toks pasitikėjimas įpareigoja. Jos dėka, tapau drausmingesnė ir gyvenime. Bet galiu pasakyti, kad iš to – vieni pliusai. Dabar tiek universitete, tiek darbe nesijaudinu, jei koks patikrinimas – žinau, kad viską esu padariusi.
Į „Maximą“ Laura atėjo dirbti, nes parduotuvė arti namų, o gyvenant Kaune, atstumas svarbu – nesinori kamščiuose laiko leisti.
– Padavėja būti nenorėjau. Galbūt dirbti parduotuvėje – kokia užslėpta vaikystės svajonė – juokiasi, – pamenu, kai Šiauliuose atidarė pirmąją „Maximą“. Tuomet buvau dar vaikas. Mama mane ten nusivedė ir viskas atrodė kaip stebuklas!
Dabar Laura  Vytauto Didžiojo Universitete studijuoja Lietuvių filologiją. Įstojusi, salės darbuotojos pareigas pakeitė į kasininkės-pardavėjos darbą, dirba puse etato – derina jį prie studijų. Sako, monotonijos nėra, nes darbas nuolat keičiaisi: tai į klientų informaciją nukeliauja, tai savitarnoje pagelbsti, anksčiau savaitgaliais pavaduodavo vyriausias kasininkes.

Laimė stebėti
Kai paklausiu apie geriausius dalykus darbe, mergina trumpam susimąsto ir netrunka nušvisti.
– Tik pradėjusi dirbti kasose jaučiausi nematoma, labai dėl to išgyvenau. Suprantu, žmonės paskendę savuose rūpesčiuose – jiems ne bendravimas galvoje. Bet tada tame atradau didelį privalumą: kai Tavęs nepastebi, stebėti gali Tu! Kiek santykių peripetijų per dieną pamatai! Kiek pasimokai iš mamų, kaip nuraminti vaikutį ar kaip nedėrėtų elgtis. Matai, kaip sutuoktiniai tarpusavyje sutaria, girdi, apie ką draugai pakikena. Kiekvienas žmogus – su savom istorijom. Dabar to „nematomumo“ jausmo nėra  – su klientais kartais net mieste pasisveikiname, – pasakoja. – Tiesa, kai dirbau salės darbuotoja, labai džiugino tas darbo užbaigimo pojūtis: iškrauni ir tuščia. Aš kai knygas studijoms skaitau, tai kol vieną įveikiu, dar penkias pasidedu ateičiai – jos niekad nesibaigia! O su darbais čia – visai kitaip. Džiaugiuosi, kad darbo nereikia neštis namo, uždariusi kasą visiškai atsipalaiduoju.

Laimes dieta Patreon banner

Laimė skaityti: knygų rekomendacijos
Knygos! Vos tik apie jas užsiminus, Lauros, kaip profesionalios filologės, paprašiau pasidalinti savo laimingų knygų TOP 3 – tam, kad atėjus rudens slogumui, būtų kuo mintis skaidrinti.
Taigi, pirmoje vietoje atsiduria klasika – Milano Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“. Antroje – Juliano Barneso „Pabaigos jausmas“.
– Šita knyga iš pradžių dovanoja jausmą, kad skaitai vaikišką knygą, o baigus skaityti lieki su daugybe klausimų pamąstymams. Be to, ji labai plona, tad tikrai rekomenduoju – juk perskaitysit! Na, o mėgstantiems storus skaitinius siūlau Eleanor Catton „Šviesuliai“ – seniai skaitydama nejutau tokio malonumo, – mirkteli mano pašnekovė.

Ispanų kalbos pamokos – kasoje
Baigusi studijas, Laura svajoja būti lietuvių kalbos mokytoja. Sako, prie svajonės nemažai prisidėjo ir pedagogė mama.
– Kol gyvenome kartu, net minties tokios neprisileidau – mačiau, kiek jėgų tai kainuoja, kiek nervų ištampo. Bet dabar, kai tiek metų jau nebegyvenu su mama, tas slogus įspūdis dingo. Manau, užaugau ir tikiu, jog tai – mano kabliukas. Man patinka mokyti, labai džiaugiuosi, kai galiu patarti ar paaiškinti kolegoms, – prisipažįsta Laura.
Merginai patinka ne tik mokyti, bet ir mokytis – ir prizui už mėnesio darbuotojos titulą išsirinko ne kokį daiktą, o ispanų kalbos kursus.
– Prieš daug metų, nepasitarusi su mama, tėčio alimentus išleidau ispanų kalbos pamokoms. Tuomet 300 litų buvo daug ir mama tikrai suglumo dėl tokio mano sprendimo. Bet ši kalba manęs nepaleidžia iki šiol: vis ką paskaitau, vis kokį dienos žodį mobilioje programėlėje išmokstu. Turiu klientų – šeimą iš Venesuelos ir vaikiną iš Peru – jie visada mano kasoje apsipirkinėja, visada pakalbina mane ispaniškai ir manyje kirbėjo noras atsakyti rišliai, ne padrikais žodžiais, tad net negalvojusi kursus kaip prizą išsirinkau. Tikiuosi, jau greit plepėsiu be sustojimo, – šypsosi.

Nauja meilė – zero wastegyvenimas
Dar viena didelė Lauros aistra – ekologija ir zero waste– gyvenimo be atliekų – filosofija. Įsikvėpė nuo kambariokės.
– Tuomet man atrodė, kad ji pradėjo kažkaip keistai elgtis: išmetė visus buteliukus, perėjo prie sauso šampūno, užsisakė menstruacinę taurelę – galvojau, kam viso to reikia? O dabar pati į visą tai panirau dar smarkiau!  – pasakoja mergina.
Vienas Lauros eksperimentų – japoniškas Bokashi kibiras, skirtas virtuvės organinių atliekų kompostavimui.
– Atvažiavusi mama pamatė tą kibirą ir labai nusiminė, kad aš čia tokiais dalykais užsiiminėju, – kvatoja Laura, – Kai atėjo laikas supilti į jį maisto atliekas, nerimavau, kaip ji reaguos, o mama žiūrėjo be galo susidomėjusi, kaip kokį filmą!Kol galiausiai iš palengvėjimo net atsiduso: „Ooo, nesmirda!“.
Kompostą Laura jau sumaišė su žemėmis – sakė, po kurio laiko bandomuoju triušiu taps pelargonija – jos šakeles kiš į naminį kompostą ir paprastą juodžemį, tikrins, kuriame geriau auga.
Nežinau, kaip su pelargonija, bet kad merginos šiukšlės neauga – faktas kaip blynas. Per mėnesį jas neša tik kartą! Sako, vistik susirenka plastiko ir popieriaus, bet ir jo kiekis vis mažėja su besikeičiančiais įpročiais: daržovėms į parduotuvę neštis tinklinius maišelius, o pasvertus dražė saldainius pardavėjų prašo supilti į atsineštą – stiklainiuką – taip jie netirpsta.
– Vienos saldainių parduotuvės pardavėja iš pradžių keistai į mane žiūrėdavo dėl to mano stiklainiuko, o dabar, sako, kad ir kitiems pirkėjams pataria taip daryti. Arbatžoles taip pat pilu tiesiai į stiklainį, o kavos maišelį nuo praėjusio vasario nešiojuosi iki dabar – jo reikia, kad man sumaltų kavos pupeles. Ar kitų nemoralizuoju? Ne. Esu mokyta tolerantiškumo ir niekam neprimesti savo pasaulėvaizdžio. Išmokau nesikabinėti prie namiškių ir aplinkinių – toks gyvenimo būdas yra mano pačios pasirinkimas.

Jūsų dėmesiui – ruginių miltų šampūno receptas
– Štai rugsėjo 24 dieną, važiuodama į „Maximos“ apdovanojimus, išsiploviau plaukus paskutiniu lašu šampūno – dabar gaminuosi savo, iš miltų, – prisipažįsta Laura, o aš prisimerkiu bandydama įžiūrėti, kur tie miltai plaukuose. Ir nieko – nė grūdelio. Plaukai purūs ir sveiki!
Tad specialiai jums, mieli LAIMĖS DIETOS skaitytojai, Zero Wastešampūnas pagal Laurą:
– Reikės ruginių arba avinžirnių miltų – tokių, kuriuose nebūtų glitimo, nes kitaip plaukai sulips. Du kupinus šaukštus miltų užpilu maždaug 300 ml karšto (ne verdančio) vandens ir palieku trims valandoms. Nukošiu per cepelinmaišį. Jei rasite smulkiai sumaltų miltų, galite ir nekošti – masė turėtų gerai išsiskalauti. Aš „Maximoje“ radau tik rupių, o kitur ir neieškojau. Į gautą glitėsį įsilašinu pora lašų bergamočių eterinio aliejaus, nes pipirmėčių netinka mano galvos odai, ir trenku kaip įprastu šampūnu. Išskalauju žolelių nuovirais arba vandeniu su obuolių actu. Tiesa, kantrybės reikia, bet aš eksperimentuoju ir savęs dėl nieko negraužiu – džiaugiuosi procesu.
Svarbiausia, atsisveikindama priduria Laura – neišmesti savo buvusio gyvenimo:

– Kai imamės kažko naujo, visada norisi atsikratyti praeities likučių, bet jos nenubrauksi. Prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus, pasiimkite visas patirtis ir iki dugno išbaikite visus buteliukus. O tada jau jau galėsite gyventi be atliekų!

Tikiuosi, kad pagauti įkvėpimo, pagirsite tuos, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau. Tad jei matote kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją, kuris puikiai ir su meile tvarkosi su savo darbu, nepatingėkite pasidalinti teigiamais atsiliepimais. Įvertinti ir padėkoti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

Turinys paruoštas bendradarbiaujant su

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).