DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Slaugės duoną išbandžiusi kasininkė: „Geriausia – jaustis sava“7 min read

17 rugsėjo, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Slaugės duoną išbandžiusi kasininkė: „Geriausia – jaustis sava“7 min read

Reading Time: 5 minutes

Jau metus esu su „Maximos“ herojais, ir, prisipažinsiu, pirmąkart buvau taip nustebinta. Nors pažinau ir klientams gyvybes išgelbėjusius, ir aštuoniomis kalbomis kalbančius, ir laisvalaikiu kapinių paminklus gaminančius ar bites auginančius salės darbuotojus ir kasininkus, ši istorija mane pagriebė taip, kaip tikrai nesitikėjau.

Ir visi tie nuostabos ir drąsos medaliai šįkart atitenka ne tik pagrindinei veikėjai, bet ir pirkėjai, kuri ne tik sugebėjo pripažinti klydusi, bet sugrįžti su atsiprašymo žodžiais, kurie Justinai Rutkauskienei (28) atnešė klientų mėnesio herojės titulą.

„Norėčiau padėkoti informacijos skyriuje dirbančiai merginai, kuri pakentė mano siaubingą nepasitenkinimą dėl negaliojančios akcijos „Estrella“ traškučiams. Buvau po siaubingai blogos darbo dienos, dėl nieko apšaukiau, o ji taip ramiai su visu tuo taikstėsi ir tvarkėsi situacijoje, kad emocijai atslūgus aš negaliu neparašyti apie ją, kokia ji maloni ir šauni darbuotoja. Labai tikiuosi, kad pagyrimas pasieks ją, tuo pačiu ir mano didžiulis atsiprašymas – labai nesmagu, suprantu, kad ji dėl situacijos nebuvo kalta, o aš ją savo isterijomis pastačiau į labai nemalonią padėtį, elgiausi nepagarbiai ir labai dėl to blogai jaučiuosi. Linkėjimai jai, nuoširdžiai linkiu kuo mažiau tokių piktų klientų, sėkmės darbe ir karjeroje! :)“ – rašoma klientės paliktame atsiliepime, o pati Justina tik šypsosi – kas galėjo pagalvoti, kad nemaloni situacija atneš tokį malonų įvertinimą.
– Puikiai pamenu tą pirkėją, – pasakoja Justina, – Mačiau, kad tas, ją iš vėžių išmušęs netikslumas, buvo paskutinis lašas ilgoje virtinėje. Vienu metu moters balse išgirdau tokį spygumą, balsas lūžinėjo, ir supratau, už tos pykčio slepiasi daug daugiau. Todėl nepuoliau jos smerkti ar ginčytis, norėjau tik jai padėti – jokio pykčio nepriimu asmeniškai.

Laimes dieta Patreon banner

Jauna mama ir slaugytoja

Pakeliui į Trakus, J.Tiškevičiaus gatvėje, įsikūrusioje „Maximoje XX“ konsultante-pardavėja dviejų vaikų mama dirba jau trečius metus – tai pirmas jos darbas prekybos tinkle. Kelias iki šios vietos, kaip pati atvirauja, buvo duobėtas. Studijuodama bibliotekininkystę Šiauliuose, mergina susipažino su savo buvusiu vyru, į pasaulį pasibeldė dukra, tad būsima mama nusprendė studijas sustabdyti ir grįžti į tėviškę netoli Alytaus.
– Man dar nebuvo nė dvidešimties, matyt, buvau per jauna ir per daug nuogąstavimų turėjau, kad nesugebėsiu visko suderinti, – rankomis skėsteli šypsotis niekada nenustojanti Justina, – Jau kiek vėliau diplomą vis tiek gavau. Vilniuje, kolegijoje, baigiau kraštovaizdžio dizaino specialybę. Tiesa, pagal specialybę dirbti taip ir neteko, nes ilgą laiką slaugiau močiutės seserį. Ji buvo bevaikė, tad prieš mirtį močiutė išreiškė tokį norą, kad jeigu jai kas nutiktų, pasirūpintume teta. Šitą pareigą prisiėmiau aš. Auginau dukrą su sūnum ir rūpinausi senole. Ji buvo nevaikštanti, turėjau ir pamaitinti, ir sauskelnes pakeisti, ir nuotaiką pokalbiais ar knygos skaitymu praskaidrinti – ji buvo kaip dar vienas mano vaikas. Spalio mėnesio pabaigoje teta iškeliavo anapilin, ir ją išlydėjusi atėjau dirbti į „Maximą“.

Laiminga tuomet, kai laimingi aplinkiniai

Justina pasakoja, o aš jaučiuosi taip, lyg vaizdas nesutaptų su turiniu – koks jaunas žmogus, kuriam ir savų rūpesčių, ir savų vaikų gana, prisiimtų tokį visapusiškos jėgos reikalaujantį, visą parą trunkantį darbą ir tai darytų penkerius metus?
– Aš irgi savęs to klausiu, – sukikena Justina, – Bet, matyt, viską atpirko tas didelis prasmės jausmas. Slauga man padėjo atrasti save. Pamačiau, kad turiu daug kantrybės, kad turiu begalinį altruizmą, kad man nesvarbu, kokia tavo fizinė ar dvasinė būklė: ar tu skausme, ar nevaikštai, ar galbūt nekalbi – aš noriu, kad tu jaustumeisi gerai. Tas pats ir klientų informacijos kasoje, kurioje dirbu – jeigu aš nesišypsau, visi iš karto klausia: „Juste, kas nutiko?“. Man patinka aplik save kurti tokią aplinką, kurioje žmonės gerai jaustųsi. Mano darbas yra nuraminti klientus, apsaugoti juos nuo neigiamų emocijų. Nes kaip dažniausiai susiklosto situacija? Jei kuris pirkėjas pakelia balsą, visi aplinkiniai pradeda burnoti „Kodėl tu rėki?“, ima jį raminti, tuomet konfliktas įsižiebia kaip reikiant: išspučia didelis, chaotiškas burbulas, kurio nei suvaldysi, nei jam sprogus kažkas sveikas ir laimingas išeis. Gal ir ironiška, bet taip, susidūrusi su pykčiu ar nepasitenkinimu, aš pirmiausia saugau ne save, o tą, kuris pyksta.

Noriu noriu noriu

Justiną į „Maximą“ atviliojo sesuo – toje pačioje parduotuvėje ji dirbo vasarą, prieš studijas, vos baigusi mokyklą.
– Pasakojo man, kokia čia draugiška ir smagi komanda, kaip įdomu čia dirbti ir vis ragino: „Na kodėl gi nepabandai? Juk „Maxima“ ar ne „Maxima“ – visur reikia dirbti, visur yra įmonės su savomis taisyklėmis ir politika“. Nusprendžiau surizikuoti ir štai, jau treti metai aš čia. Iš pradžių dirbau kasoje, skanavau prekes, o po metų, atsilaisvinus vietai infokasoje, buvau ta, kuri labai aukštai kėlė ranką, kad „noriu noriu noriu“. Tiesa, visi, žinodami mano švelnų ir jautrų būdą, atkalbinėjo nuo šio sprendimo, gąsdino, kad spręsti klientų problemas lengva nebus, bet, žiūrėkit – dar niekas nesuvalgė, – kvatoja konsultantė-pardavėja, o paklausta, kodėl norėjo būtent į šias pareigas, ilgai negalvoja. – Esu toks žmogus, kuriam patinka mokytis, man patinka augti ir tobulėti. O informacijos kasoje tam yra visos galimybės. Taip, gal iš pirmo žvilgsnio ir gali atrodyti, kad mes tik cigaretes pardavinėjame ir komunalinius mokesčius susimokėti padedame, bet iš tiesų kiekvieną dieną klientams padedame išspręsti daugybę kylančių klausimų, patarti ar nukreipti tinkama linkme.

Meilės nesumažėjo, o išaugo

– Dėkingumo, – paklausta, ko daugiausiai yra jos darbe nusišypso Justina, – Būna, perspėji apie būsimus tarifų pokyčius, kad žmonės galėtų pasiplanuoti finansus. Būna, kad net neklausdama, pastoviam klientui paduodi jo įprastų cigarečių pakelį. Žinote, rodos, tokia smulkmena, bet jūs neįsivaizduojate, koks jis pasijaučia dėkingas: „Tu mane atsimeni? Aš – gi toks paprastas žmogus, rodos, niekam neįdomus, o tu mane atsimeni…“. Man patinka mano darbas – čia verda gyvenimas. Žinoma, vietos augti visada yra. Nebūtinai į plotį, galima ir į aukštį, bet laikas parodys, kur dar esu reikalinga.
Rašau šį pokalbį ir gailiuosi, kad negaliu jums gyvai parodyti šios jaunos mamos – iš Justinos sklinda tokia gydanti ramybė, toks užtikrintumas, kad, rodos, kaip jai pačiai pasijuokiu, galėčiau padėti jai galvą ant kelių ir užmigti. Ar visada ji buvo tokia? Kuo skiriasi Justina, kuri į „Maximą“ atėjo prieš trejus metus ir dabar?
– Tuometinė Justina buvo labai vaikiška, su rožiniais akinukais. O dabar, jūs teisi – išaugo ramybė. Užsiauginau begalinę empatiją. Kartais, rodos, jaučiu ne tik, kuo kvėpuoja klientas, bet ir jo mintis girdžiu. Anksčiau pati buvau kaip degtukas, nes pakakdavo ir žvilgsnio ar ne taip parinkto žodžio, ir, žiūrėk, Justė jau sėdi kampe ir verkia. Čia buvo mano vizitinė kortelė, – kvatoja Justina. – „Maxima“ išugdė mano charakterį. Meilės žmonėms taip pat nesumažėjo, galbūt atvirkščiai – išaugo. Pradėjau geriau juos suprasti, nuskaityti mimikas, kūno kalbą. Visada buvau labai tolerantiška kitiems. Kadangi pati nesu mažutis, kūdutis, gražutis angelėlis, nė vieno nevertinu nei pagal tai, kaip jis sudėtas, kaip apsirengęs ar kaip kalba – aš nekritikuoju, nevertinu ir niekada to nedarysiu.

Geriausia – jaustis sava

Justina sako, kad padėkos žodžiai visada šildo, bet labiausiai motyvuoja ryšys, užmegztas su nuolatiniais klientais.
– Ateina, nesvarbu, perka ar ne, visada pasisveikins, visada paklaus „Kaip laikaisi?“, „Kaip tau sekasi?“, o jei atostogauju, iškart pasigenda: „Kur buvai išvykusi? Mes jau galvojom, kad nepamatysim. Pasiilgom“. Tas yra faina. Jautiesi sava, jauti, kad su tavim ne tik draugiškai kalbasi, jauti, kad tai daug giliau – tai labai glosto širdį. Manau, tarpusavio ryšys yra pats svarbiausias dalykas. Gali šypsotis ir tos šypsenos niekas nepriims, tik mestels „Ko čia išsišiepus?“, o gali tik akys susitikti ir be žodžių suprasti, kad širdimi esate toje pačioje vietoje.

O jeigu jus kažkas privertė pasijusti savu, laukiamu, patarė, nuramino ar pagelbėjo, skirkite minutę laiko atsidėkoti tuo pačiu. Kaip rodo Justinos istorija, kartais net atsiprašymas tampa didžiausia pergale abiems pusėms. Nesvarbu kas – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, jūsų šiluma svarbi kiekvienam. Įvertinti ir pagirti juos galite ir mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).