DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Salės darbuotoja įsitikinusi: „Tokių žmonių kaip aš Lietuvoje labai daug“6 min read

16 sausio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Salės darbuotoja įsitikinusi: „Tokių žmonių kaip aš Lietuvoje labai daug“6 min read

Reading Time: 4 minutes

Patirtys į mūsų gyvenimą ateina tam, kad mus kažko išmokytų. Ir nors kartais galime užsiliūliuoti rutinoje, galvodami, kad viskas – nuo kasdienių rūpesčių iki nesibaigiančių, sunkių dienų – yra amžina, nereiktų pamiršti, kad galimybei nepabeldus, visada galima pasibelsti pačiam. O jei reikia – ir duris pasistatyti. Kelionė visada prasideda nuo suvokimo, kad nenori likti ten, kur esi, ir jei galvosi, kad viskas šiame gyvenime sudėliota taip, kad Tau sektųsi, kelias klosis pats.

Atrodo, kad kitaip ir būti negali…
Ši LAIMĖ DIRBTI – apie lietuvišką kantrybę, kuri neišsemiama lyg mūsų gimtinės ežerai ir upės, bet ar šis bruožas visada dirba tik mūsų naudai, abejoju, tad labai džiaugiuosi, jog kartais, gal net ir per ilgai užtrukęs, bet mūsų kantrybės katilas vis dėlto persipildo.
– Dabar, pažiūrėjus atgal, neįsivaizduoju, kaip galėjau susitvarkyti, – prisiminusi praeities patirtis, prisipažįsta Palangos „Maximos X“ salės darbuotoja Dalia Balinskienė (53), –  Dirbi, gyveni ir , atrodo, kad kitaip ir būti negali. O kai pakeiti kažką, pabandai naują vietą, tai net silpna pasidaro pagalvojus, kad Jėzus Marija, kaip aš taip galėjau dirbti?!
Kretingiškė Dalia „Maximoje“ – jau pusantrų metų. Iki tol dešimt metų dirbo virėja vietos kavinės virtuvėje: „Dirbau viena, turėjau pilnai salei žmonių patiekalus ruošti ir indus plauti – nebuvo jokio pagalbininko. Kartais, kai gaudavome užsakymų vestuvėms ar banketams, padėdavo vadovė. Bet šiaip tai vargo buvo tikrai daug: tuo pat metu vienai ir šventėms maistą ruošti, ir baro lankytojų užsakymus gaminti, o kur dar maistas išsinešti… Kai dirbau, kai be sustojimo sukausi tarp tų lėkščių, tai atrodė, kad kitaip ir būt negali, toks darbas ir viskas.“.

Bet gerų darbų yra!
Klausausi Dalios, ir man jau vien bandant viską įsivaizduoti galva ima suktis, o čia –  dešimt metų taip! Ir tada savaime kyla mintys apie žmones, kurie savo veiklose nelaimingi, bet priima tai kaip duotybę, bijodami pokyčio, abejodami savimi, galvodami, kad posakis „Žolė kitoje tvoros pusėje visada žalesnė“ yra tik posakis.
– Man atrodo, kad Lietuvoje labai daug tokių žmonių kaip aš, kurie metų metus gali dirbti nuleidę galvas. Manau, kad žmonės nieko nekeičia, nes tiesiog nėra tikėjimo, kad gali būti geriau. Mažai gerų pavyzdžių – visi pastebi, kalba tik apie blogus dalykus, rodos, sakyk nesakęs, prašyk neprašęs, skelbkis nesiskelbęs… Bet gerų darbų yra! Yra gerų vadovų, kurie išklauso, kurie išgirsta – dabar taip drąsiai galiu pasakyti, – šypsosi klientų mėnesio heroje „Maximos“ kampanijoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, tapusi Dalia.

Laimes dieta Patreon banner

Labiausiai džiugina bendravimas

Į „Maximą“ Dalią atsivedė jos buvusi vadovė: neapsikentusi sunkaus darbo virtuvėje, moteris įsidarbino kambarine „Baltijoje“, o po poilsio komplekso uždarymo, už jo vairo stovėjusi Ramunė Mickuvienė, pakviesta vadovauti Palangoje įsikūrusiai parduotuvei, kartu pasiėmė ir savo komandos narius.
– Pirmosiomis dienomis „Maximoje“ jaučiausi kaip zuikis koks: kad tik viską teisingai padaryčiau, kad tik kažkaip viskas būtų gerai – visko bijojau, – kvatoja moteris, – Padarau ir vėl einu tikrinti: vis einu, ir vis žiūriu, žiūriu, ar kokios garantijos nepraleidau, ar kokių skaičiukų nesupainiojau. Ot buvo juoko kolektyvui, sakydavo, gal, Dalia, Tau padėti penktą pavarą įsijungti – smagu, kad susidraugavome nuo pirmųjų dienų.
Bendravimas – vienas labiausiai moterį džiuginančių dalykų, jo daug ir įvairaus. Ypatingai dienas praskaidrina pastovūs klientai, jau pažįstantys darbuotojus ir niekada nepraeinantys pro šalį: „Būna Tave parduotuvėje susiras, prie Tavęs kažką lentynose knibinėjančios pasilenks, ir labas rytas pasakys, ir gero žodžio nepagailės, jei matys, kad nuotaika ne ta“.

Sau palinkėtų… buvimo šalia vaikų

Šį mėnesį – Dalios gimtadienis, tad ir už klientų įvertinimą gautą prizą planuoja pasidovanoti savaitgalį su vyru Rygoje – niekada nėra ten buvusi. Paskutinė Dalios kelionė buvo pas Norvegijoje dirbantį sūnų.
– Pasaka kaip ten gražu! Nesu mačiusi tokios spalvos vandens, tokia elektrinė žalia. Kalnai, varvekliai, sunku žodžiais nupasakoti tą fjordų grožį! – pasakodama net prisimerkia, o paklausta apie Baltijos jūrą tik galvą papurto, – Jūra mums, pajūriškiams, jau seniai atsibodusi. Man daug geriau prie ežero pagulėti! Ar ten, kur palmės… tikiu, kad gyvenimą kontrastai labai papildo.
Nors Norvegijoje palmių ir nėra, gal vis dėlto tėvus ten pervilios sūnus, paklausiu, o Dalia nusišypso: galbūt, išėjusi į pensiją, ir skristų būsimų sūnaus atžalų prižiūrėti. Bet dabar didžiausias noras ir iššūkis – aplankyti Amerikoje gyvenančią dukrą, kurios nematė jau trejus metus, ir rankose metukų už Atlanto sulaukusią anūkę palaikyti.
Dalia pasakoja, o aš pastebiu, kad norai, kurių prireiks pučiant žvakutes, jau kaip ir sugalvoti.
– Taip, tikrai, galėčiau dar sau palinkėti stabilumo, ramybės, meilės ir… vaikų labai pasiilgau. Palinkėčiau, kad galėčiau būt šalia. Va, sūnus išvažiuodamas atgal į Norvergiją, Facebooke parašė, kad keliauja namo. Tai net apsiverkiau, kad jam jau ten namai.

Pokyčiai visada į gera
Dalia pasakoja, o aš galvoju apie mus, lietuvius. Juk kiekvieno mūsų šeimą yra palietusi emigracija, kiekvieno lietuvio dalelė gyvena kažkur, už tūkstančių kilometrų. Ir abiems dalelėms nėra lengva: vieni ilgisi, kiti laukia. Laukia, kad išsaugotų tai, dėl ko norisi grįžti. Laukia, kad primintų, kodėl čia gera ir kad visi esame to gerumo dalis. Laukia dovanodami žinojimą, kad namai niekur nedings, kad Baltijai visada bus šalia ko banguoti. Kaip šitiek metų vėl, tegul geriausia kartojasi! Svarbiausia – kad jūra nesišiauštų, o mes patys, vardan savo ir savo artimų meilės, nebijotume ieškoti laimės dirbti, laimės jaustis komandos dalimi, laimės būti išgirstam ir vertinamam, nes prarasti nėra ko: jei pasiseks, džiūgausi, jei nepasiseks – turėsi prasmingą pamoką.
– Nemanau, kad amžius turi trukdyti kažką keisti. Nesakau, kad reikia lakstyti iš vienos vietos į kitą, aš pati taip nemėgstu, bet pokyčiai visada į gera. Bijoti nereikia – kai darai, tai ir darosi, – šypsosi Dalia, o jos istorija čia tik prasideda. Kitą savaitę LAIMĖ DIRBTI papasakosiu apie įvykį, Daliai ir jos bendravardei kolegei atnešusį mėnesio herojų titulus – išgelbėtą parduotuvės klientą.
Kol laukiate tęsinio, kviečiu padėkoti tiems, kurie patardami išgelbėjo jūsų vakarienę, praskaidrino dieną savo darbais, paslaugumu ar gražiu žodžiu. Savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją gerais žodžiais galite
įvertinti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

 

 

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).