DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: po darbo už prekystalio – ant motociklo arba į… kapines7 min read

12 rugsėjo, 2019 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: po darbo už prekystalio – ant motociklo arba į… kapines7 min read

Reading Time: 5 minutes

Nematomi herojai – tai aptarnavimo sferoje dirbantys žmonės, kurie mus lydi kiekviename žingsnyje: padavėjos, degalinių operatoriai, mašinų plovėjai, kiemsargiai, valytojos, pardavėjos – kasininkės, šiukšliavežiai, viešojo transporto vairuotojai. Sakau „nematomi“, nes dažnai jų darbą priimame kaip savaime suprantamą, rezultato nevertiname, o jų pasigendame tik tuomet, kai kažkas ne taip.
LAIMĖ DIRBTI – tai straipsnių ciklas, paruoštas kaip dalis reklaminės kampanijos, kuria „Maxima“ kviečia pastebėti ir įvertinti jų darbuotojų darbą (o jų – net 15 000!).
Kas mėnesį apdovanojamas dešimtukas geriausių klientų atsiliepimų sulaukusių „Maximos“ komandos narių. O aš keliauju po Lietuvą tam, kad juos pakalbinčiau, kad išsiaiškinčiau jų asmenines istorijas, atskleisčiau slaptas aistras ir ypatingus hobius bei talentus, ir žinoma, sužinočiau – kur slypi jų laimė dirbti. Norisi, kad visi herojai gautų taip pelnytos šlovės spindulių. Pirmoji mano pašnekovė – molėtiškė Guoda Butvilaitė.

Svarbiausia – bendravimas
Kai klausaisi Guodos, viskas įgauna keistą lengvumą: šiai merginai tiesiog nėra nieko sunkaus – pardavėja konsultantė džiaugiasi viskuo, ir nesidrovi pabrėžti, kad „jai sekasi, nes yra gabi mokytis“.
– Man svarbiausia – bendravimas, – net nespėjus pabaigti klausimo, kas ją labiausiai džiugina darbe, entuziastingai mane nutraukia Guoda, – Bendraudamas pasikrauni. Dirbti su žmonėmis yra dovana. Žinoma, per dieną būna visko, bet dažniausiai – tik geri įspūdžiai. Kasoje gal ilgiau ir nepaplepėsi, bet informacijos skyriuje, kuriame aš dirbu, visai kas kita – turi visas galimybes įsigilinti į žmogaus problemas.
Vilniaus „Akropolyje“ įsikūrusios „Maxima XXXX“ parduotuvės informacijos skyriuje pardavėja-konsultante Guoda dirba nuo vasario mėnesio, ir su dideliu pasididžiavimu kalba apie tai, kad galėjo iš vidaus stebėti visą pasirengimą didžiausios šalyje parduotuvės atidarymui.
– Parduotuvę atidarėme visi kartu. Ir labai džiaugiuosi, kad šįkart visa ko akcentas buvo darbuotojai. Juk be jų nieko nebūtų, – šypsosi molėtiškė Guoda, o mudviem besikalbant, prie manęs preina parduotuvės apsaugos darbuotojas ir tyliai į ausį tarsteli: „Parašykite, kad ji labai maloni, draugiška ir pareiginga darbuotoja, o apie mane galit nieko nerašyti“ (bet va, gerbiamasis, parašiau :).

Stulbina žmones kapinėse
Kalbuosi su Guoda ir tyliai džiaugiuos, kad apie ją nieko nežinau, kad ji kas akimirką lupa žemyn visas etiketes, nori nenori užlipintas žmonėms, kurių darbą dažniausiai laikai savaime suprantamu, o kartais – nematomu.
Kadangi pagal grafiką po keturių darbo dienų seka keturios išeiginės, Guoda jas išnaudoja antrai veiklai – ji kala raides ant antkapių. Išgirdusi apie tokį užsiėmimą, trumpam pritrūkstu žodžių ir tik tarsteliu trumpą: „Kaip?“.
O istorija, pasirodo, gan paprasta.
– Jau nuo 15 metų, kai pradėjau draugauti su buvusiu vyru, jis dirbo prie kapų ir aš kartu trindavausi. Ir man buvo taip įdomu, kaip tai padaroma. Prašiau, kad mane pamokytų. Bet žinot… „jauna durna, kam tau to reikia?“. Pasibaigiau mokslus. Akmenkaliui pašlijo sveikata, ir tada aš jau rimtai, paprašiau: pamokykit mane. Pusdienį pasimokiau ir man prilipo! Dabar jau pora metų, kaip tai darau, pati renkuosi užsakymus, esu oficialiai įdarbinta. Kadangi Molėtuose ir Utenoje kala tik vyrai, žmonėms keista matyti tai darant merginą. Ypatingai, kai pamato mane dirbančią kapinėse. Atvažiuoja ir išsižioja: „Jūs kalat raides?!“. Nu, sakau, kalu, – pečiais gūžteli 25-erių metų mergina, datą akmenyje iškalanti per pusvalandį, o vadovės portreto, juokiasi, dar nebandžiusi – dovaną iš akmens gamino tik mamai.

Laimes dieta Patreon banner

Gyventi Molėtuose, bet dirbti Vilniuje?
Guoda iš Molėtų. Iš čia ir keturias dienas per savaitę vyksta į darbą Vilniuje. Kai pasakau, kad tokia idėja manęs nesužavėtų, pašnekovė tik numoja ranka – kelionė darbiniu transportu neprailgsta.
– Labai retai miegame, dažniausiai kalbamės. Esame kaip šeima: plepam, dalijamės išeiginių planais, klausom muzikos, paskutinę darbo dieną, grįžinėdami namo, ir baliuką susiorganizuojame. Tos valandos kelionėje – lyg kokia ekskursija su klasiokais, niekada neprailgsta, – ji, dar besimokydama universitete iš Molėtų į Vilnių važinėdavo. Sako, ir atvažiuodavo greičiau nei kursiokės iš nuošalesnių Vilniaus rajonų, – Molėtuose man gera, o ir pragyvenimas daug pigesnis nei sostinėje.
Vistik apie Vilnių vis dažniau pasvarsto – jau žino, kad gyvendama čia galėtų kopti ir karjeros laipteliais.
– Esu baigus verslo vadybą ir labai norėčiau nueiti iki parduotuvės vadybos. Man patinka iššūkiai. Ir šis darbas puikus tuo, kad išmoko greitai priimti sprendimus, rasti išeitį, – tokie įgūdžiai labai praverčia, – tikina Guoda ir prisipažįsta, kad kantrybės ir bendravimo ją išmokė padavėjos darbo patirtis, – Jeigu dirbi, reikia dirbti. Kiekviename darbe susirandi tai, kas tau patinka. Vien tam, kad nesėdėtum ir nedūsautum, kaip tau nenuskilo. Jei nepatinka, tai ir nedirbk. Skųsdamasis suėsi pats save. Aš nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi atlyginimais. Taip, jie nėra dideli, bet mes dirbame puse mėnesio ir neprisiimame jokios atsakomybės! Viskam visada yra paaiškinimas.

Darbas dovanojo sesę
Labai didelė Guodos laimės dalis yra kolegos. Štai, pasakoja, autobuse susipažinusi ir susidraugavusi su savo „darbo sese“ Laura:
– Mes abi gyvename Molėtuose, bet jei ne darbas, niekad ir nebūtume susitikusios. Ji dirba kitame skyriuje, tai juokiasi, kad jau iš tolo girdi, kaip aš per parduotuvę pas ją ateinu, nes su visais garsiai sveikinuos. Gaila, Laura dabar atostogauja, supažindinčiau.
Mergina net nuogąstauja, kad kolegų tiek daug ir su visais net fiziškai susipažinti negali.
– Stengiuosi su visais susibendrauti. Man patinka eiti per salę ir visiems sakyti „labas labas“. Be to, manau, kad labai didelę pasitenkinimo darbe vietą užima vadovai – jei jais gali pasitikėti, ir matai, kad jie nesibodi ir juodų darbų nudirbti, jei reikia, motyvacija dirbti visai kitokia, – tikina Guoda, o aš antrinu, kad prie laimės turėtų prisidėti ir klientų padėkos.

Svarbiausia – nevaryti streso mėtant prekes
Guoda sako, kad turi darbinę ligą: visur, kur benueitų žiūri, kaip išdėstytos prekės, stebi kasininkių darbą, mokosi iš gerų pavyzdžių ir pykteli, kai dirbama, jos nuomone, netinkamai. O kas yra gera kasininkė, paklausiu.
– Aš tikiu, kad skenuoti prekių kaip beprotei nereikia: juk žmogus atėjo ramiai apsipirkti – kam dabar viską mėtyt ir stresą jam varyti? Aš neskubu. Kasą apsitvarkau, kol klientai kraunasi, – ir aš negaliu su ja labiau nesutikti, – Visi turėtume stengtis išlaikyti vieni kitų ramybę – ir pardavėjai, ir nerimastingai stovintys eilėje. Atėjai nusipirkti pieno – nesinervuok. Pastovėk eilėj, pasidžiauk, kad gavai progą sustoti nuo lėkimo.

Atradęs laimę savyje, atrasi laimę darbe
Juokiuosi Guodai, kad jos frazes reikėtų ant prekystalių užrašyti ir vis dėlto, paklausiu, ar nemano, kad pardavėjas ateityje pakeis naujausios technologijos.
– Jau dabar keičia. Ir tai labai smagu. Kita vertus, nors ir savitarna tuščia, yra žmonių, kurie vis tiek eina pas kasininkes. Daug kas ateina pabendrauti. Ypač tie, kurie gyvena vieni, vyresnio amžiaus žmonės. Vieną dieną ateina kavos, kitą dieną pieno, ir kaskart keliais žodžiais apsikeičiame, – Guoda pasakoja, o aš matau, kaip jai pro akis skrieja pažįstamais tapusių klientų veidai.
Kaip atrasti laimę darbe, klausiu, slapčia tikėdamasi nors trupinį jos optimizmo atsilaužti ir sau.
– Darbe laimės neatrasi. Reikia laimę atrasti savyje. Tuomet viskas neš laimę, – kaip visad tiesi Guoda, – Šiemet išsiskyriau su vyru, man nutiko daugybė dalykų, kurie galėjo mane nusodinti ir nuvaryti į depresiją, bet tada pasikalbėjau su savimi. Supratau, kad neturiu laiko būti susiraukusi, pikta ar nepatenkinta. Neturiu laiko neišnaudoti progų, kurias siūlo gyvenimas: yra galimybė – darai, yra priežastis juoktis – juokiesi.

Pasibaigus pokalbiui, dar ilgai galvoju apie Guodą ir jos neišsenkančią energiją – pati man minėjo, kad ji niekada nesibaigia. Gal prie to prisideda ir merginos meditacija ant motociklo. Taip taip, be viso ko, ji dar ir motociklą vairuoja, sako, labai gerai išpučia galvą! Be to, kaip prizą už apdovanojimą ji pasirinko ne daiktą, o pramogas. Pirmoji jų bus skrydis oro balionu: „Aš viską turiu – man norisi tik naujų įspūdžių“.
Kai geriau pagalvoji, reiktų surengti kažkokią nacionalinę šventę, kurios metu visi turėtų sužinoti bent 3 įdomius faktus apie tuos, kuriuos matome kasdien, bet ne visada pastebime – savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją.
O įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).