DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: „Pirmąkart atsistojęs į kasą, supratau, kad tai yra mano vieta“5 min read

11 kovo, 2021 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: „Pirmąkart atsistojęs į kasą, supratau, kad tai yra mano vieta“5 min read

Reading Time: 4 minutes

– Aš ne tik tikiu, aš žinau, kad gyvenimas mus greitai užaugina, – su milžiniška šypsena tarsteli kasinininkas-pardavėjas Marius Žostautas. – Įsidarbinau „Maximoje“ ir užaugau. Pasikeitė mano mąstymas, požiūris į darbą, į žmones, pasikeitė visas mano gyvenimas.

Palangoje, Vytauto gatvėje esančioje „Maxima X“ Marius dirba nuo praėjusių metų liepos, ir jau spėjo tapti klientų mėnesio herojumi.
Noriu padėkoti vaikinui, kuris dirba savitarnos kasose. Nerealus! Paslaugus, mandagus, su geru jumoro jausmu. Prisimena klientus, manęs paklausė ar skanūs buvo lavašai, kuriuos pirkau praėjusį kartą. Net išsižiojau, tikrai nustebino. Ir susidarė įspūdis, kad ne tik mane prisimena. Šalia manęs prekinosi pasimetusi vyresnio amžiaus senjorė. Kasininkas priėjo, sako, ponia daktare, aš tuoj jums pagelbėsiu. Padėjo visas prekes nuskenuoti, sudėjo į maišelį ir išlydėjo iki pat durų. Visada išeinu su pakelta nuotaika iki mėnulio, kai dirba šis jaunuolis.“
Marius pagyrimų klausosi kupinas pasididžiavimo jausmo, darbas, kone kas antrame sakinyje pabrėžia jis, yra jo išsipildymas.
– Kiekvienas sutiktas žmogus tampa dalimi manęs. Per jų džiaugsmą ir emocijas realizuoju ir save. Gražiai skamba? Žinokit, Rimante, ne tik gražiai skamba, bet taip ir yra.

Pašaukimas – ne virtuvėje

Pardavėjas – tikras pozityvumo užtaisas. Klausydamasi jo, nori nenori pati imu šypsotis. Iš kur tiek gėrio ir noro juo dalintis? Iš sunkių patirčių, išbandymų ar tiesiog šiaip, iš prigimties?

Laimes dieta Patreon banner

– Nuo mažens toks buvau. Augau mažame Grūšlaukės kaime, Kretingos rajone – ten labai skanios grūšios, žinokit! – kikena Marius, – Kiek save pamenu, visada buvau teigiamas, su visais sveikindavausi, geros dienos linkėdavau. Baigęs mokyklą, įstojau į Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, virėjo specialybę ir išvažiavau praktikos į Prancūziją.

Virėjo praktika Prancūzijoje? Tai išgirdus, man antakiai iki plaukų augimo linijos pakilo – čia gi svajonė! Bet kartu ir išbandymas – juk virtuvė, kai kalbama apie fizinį krūvį, įtampą ir netgi hierarchiją, yra tikras streso kamuolys.

– Patikėkite, ten tai buvo reikalų! Taip, išvažiavus į Prancūziją man, daug nekeliavusiam, kiekvienas akmenukas buvo kaip atradimas, bet mūsų prancūzas šefas buvo toks užsispyręs, kad su mumis nė žodžio angliškai nekalbėjo – bendraudavome per Google vertėją! Faktas, liežuvis – ne kaulas, bet prancūzų kalba man pasirodė neįveikiama, – pasakoja 22-ejų metų vaikinas. – Grįžęs į Lietuvą, bandžiau susirasti darbą Palangos kavinėse ir restoranuose, bet išgirdau, kad „Prancūzijos šefų rekomendacijos – nieko vertos, gausi minimumą“. Tuo metu reikėjo darbo ir pajamų, įsidarbinau statybose ir į virtuvę nebegrįžau. Virėjo specialybę pasirinkau, nes tėvai ragino, sakė, niekada nebūsi alkanas. Tas tiesa, galiu iš bet ko pagaminti puikų patiekalą, bet tai mėgstu daryti dėl savęs, ne dėl kitų. Tam, kad būtum geras šefas, šiai sričiai turi jausti besąlygišką meilę, ir aš supratau, kad mano pašaukimas ne virtuvėje.

Pabandęs negalėjo sustoti

Kad jo pašaukimas – prekyba, Marius tikina pajutęs prieš pora metų, kai laikinai, prieššventiniu laikotarpiu, įsidarbino loterijos bilietų pardavėju.

– Man tas darbas taip patiko, kad supratau, jog ir toliau noriu tai daryti. Pamenu, kaip vienas kolega per dieną pardavė 800 bilietų. Tuomet užgimė toks stiprus sportinis pyktis! Galvojau, kodėl ne aš? Tas azartas manyje atrakino sugebėjimus, apie kuriuos net neįtariau, supratau, kad man patinka pardavinėti.

Vis dėlto į „Maximą“ Marius pirmiausia atėjo kaip salės darbuotojas – buvo atsakingas už gėrimų skyrių.

– Vieną dieną kolega iš savitarnos kasų manęs paprašė, kad jį išleisčiau papietauti. Tas pusvalandis praskriejo taip greitai, kad jam sugrįžus pasakiau: jūs eikite, pasivaikščiokite, kavos išgerkite, aš dar čia pabūsiu. Nuo to laiko bandydavau kuo greičiau apsidirbti savo darbus, kad galėčiau nueiti padirbėti į savitarnos kasas. Nemoku jums apsakyti, bet kiekvieną kartą, kai ten atsisėdu, jaučiuosi esąs namuose – jau pirmąkart atsistojęs į kasą supratau, kad tai yra mano vieta.

Bendravimas dovanoja pilnatvę

Nuo ko priklauso Mariaus laimė dirbti, pasiteirauju ir vaikinas nė nemirktelėjęs ją išdalina į dvi dalis:

– 50 procentų tenka kolegoms, 50 procentų – pirkėjams. Aš apie savo darbą negalėčiau pasakyti nieko blogo, net jei ir labai ilgai galvočiau, – kvatoja. – Atėjęs į darbą galiu išsikalbėti, išsibendrauti, būti išgirstas. Man patinka padėti žmonėms, pirmam užkalbinti, pasiūlyti pagalbą, o kai klientas mato, kad mano rūpestis nuoširdus, kad domiuosi, akimirksniu atsiranda tarpusavio pagarba. Toks ryšys lieka ilgam – nepaisant to, kiek trunka pokalbis. Labai geras jausmas pamatyti, kaip ištarus „Gal galiu padėti?“ nušvinta žmogaus akys. Mes vieni su kitais susiję, nė vienas nėra pats sau, o kai Tavęs paprašo pagalbos, kai padedi, ir apie save daug naujų dalykų sužinai, pats save iš kito kampo pamatai.

Ką dar apie save dirbdamas „Maximoje“ sužinojo Marius?

– Aš visada žinojau, kad moteriai niekada neleisiu sunkiai kelti, o „Maximoje“ tuo įsitikinau, – juokiasi pašnekovas. – Negaliu leisti sunkiai kelti nei kolegėms, nei klientėms. Kiekvienas žmogus, kaip ir kiekvienas darbas yra vertas pagarbos. Jeigu darai, kaip aš sakau, tai daryk, – ir daryti, tiek matosi, tiek girdisi, pardavėjui yra lengva. – Man smagu užsitarnauti klientų pasitikėjimą. Turiu kokį šimtą nuolatinių pirkėjų. Ir apie juos ir jų anūkus žinau viską – nuo kūdikystės iki studentavimo laikų! Apie viską pasikalbame. O jei kas sunervina? Pasiimu mažą petraukėlę, išeinu laukan, garsiai padainuoju ir man vėl gerai.

Marius dar labai jaunas, bet jo patirčių kuprinė jau gerokai užpildyta. Ką jis su tuo planuoja daryti, ar mato save vadovaujant pamainai, o gal – ir parduotuvei?

– Matau save „Maximoje“. Kol kas niekur kitur savęs negaliu taip realizuoti. Esu dėkingas gyvenimui, o gal pasauliui, kad galiu kalbėti. Bendravimas man dovanoja pilnatvę.

Man geriausia būti kasininku: bendrausiu su žmonėmis, dirbsiu savo darbą ir būsiu laimingu. Kiekvieną akimirką galime sukurti naują prisiminimą ir įspūdį, kiekvienu pokalbiu galime pakreipti pasaulio matymą – ir man to tikrai užtenka.


Na, o jeigu jums kažkuris „Maximos“ komandos narys dovanoja jausmą, kad užsukote į namus, visada pasitinka ir išlydi su šypsena, pasakykite apie tai garsiai. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).