DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Pirkėjų pamilta pardavėja džiaugiasi turinti itin retą talentą7 min read

22 liepos, 2021 5 min

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Pirkėjų pamilta pardavėja džiaugiasi turinti itin retą talentą7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Kaip jūsų rytas? – pirmu reikalu pasiteirauju naujosios LAIMĖ DIRBTI herojės Franciškos Zapolskajos (54).
– Mano? Man visada viskas puiku! Nesvarbu, rytas ar vakaras, – su pavydėtinu patosu atsako.
– Ir kaip, sakykit, to pasiekti, kad visada viskas būtų puiku?
– Tiesiog gyventi. Nieko pernelyg neimti į galvą, nesureikšminti smulkmenų, mokėti atleisti ir paleisti, su visais elgtis gražiai ir linksmai. Jau tiek metų dirbdama parduotuvėje iš tolo jaučiu žmones: matau, kurie pikti, kurie pavargę, bet juos pasitinku su šypsena – kam dauginti tą blogą nuotaiką?! Todėl nuoširdžiai galiu pasakyti – nesu turėjusi blogų klientų.

Pardavėja Franciška „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, tapo klientų mėnesio heroje.
„Laba diena! Ne veltui sakoma, trečias kartas garantuotas. Paaiškinsiu, kodėl taip rašau. Esu lojali, kasdien „Maximos“ tinklą besirenkanti lankytoja. Jeigu atmintis neapgauna, dar prieš naujus metus, kilo mintis parašyti atsiliepimą ir išreikšti padėką kaskart mane stebinančiai darbuotojai. Na, o tuomet klasika: namai, darbai, skuba ir laiko stygius. Kuomet pagavau save mintyse, jog renkuosi parduotuvę, nes žinau, kad ten galiu sutikti šaunią, visada šypsena pasipuošusia ir geranorišką moterį! Supratau, kad jau laikas! Dirba ji pardavėja, salotų skyriuje arba kaip man pasirodė, visur! Ir žuvies skyriaus klientus aptarnauja, ir mėsą parduoda, grilliaus asortimentą aptarnauja, o taip pat ir salotų skyriuje karaliauja! Tokia gausa daugiafunkciškumo galėtų išgąsdinti, tačiau įtariu, gebėjimas džiaugtis gyvenimu – ką diktuoja šypsenos ir noras padėti, persiduoda ir darbe. Indelius reikiamus parenka, informaciją apie ingridientus suteikia. (Nenorėčiau pasirodyti dviprasmiška, tačiau kitoje, taip pat Pilaitėje esančioje parduotuvėje, būtent salotų skyriuje, darbuotojoms dažnai tai būna problema, bet koks klausimas apie salotas ar indelio tūrio pasirinkimas). Grįžtant prie netoliese ežerų esančios „Maximos“, tiek energijos ir geros nuotaikos turintis žmogus, maksimaliai paslaugus. Sutikau ir vakar! Nediduko ūgio, rusvai tamsesnių plaukų (pastebėjau varijuoja per sezonus) galiausiai įsiminiau ir vardą – kas galiausiai paskatino parašyti apie Francišką. „Maxima“ turi komunikacinę rubriką – „Laimė dirbti“ su Rimante Kulvinskyte. Mintis kilo, na štai – tai šis žmogus, kuriuo kaip minimaliai turėtų džiaugtis Lietuvos mąstu jos valdytojai. Tačiau pradžiai, norėjau įsitikinti, ar parduotuvės valdytojai žino apie turimą perlą. Labai linkiu išsaugoti ir tik plėsti savo tinkle – tokių neeilinių darbuotojų gretas dėl kurių norisi grįžti! Linkiu didelės sėkmės!“ – rašoma klientės paliktame atsiliepime, Franciškai atnešusiame ją pačią didžiai nustebinusį apdovanojimą.

Gyvenimas – margas kaip verba

– Kai išgirdau šią žinią, negalėjau patikėti. Labai apsidžiaugiau. Žinoma, kasdien ir taip džiugina klientai – turiu nemažai gerbėjų, – kikena moteris, – Būna, eina link manęs ir jau šypsosi iš tolo, ir vardu šaukia – jis visiems labai patinka. Vieną klientę kolegės net mano giminaite laikė, nes visada kantriai palaukia prie vitrinos, kad galėtume keliais žodžiais persimesti, kad užklaustų, kada bus atpigintos grilio prekės, ar kokios kitos rekomendacijos paprašo.

Laimes dieta Patreon banner

Tiesa, tikriausiai labai mažai kuris, užsukantis į parduotuvę ir Franciškai komplimentus dalinantis už dėmesingumą ir nuoširdumą, žino, kad ši moteris – Vilniaus krašto tautodailininkė, menininko statusą turinti kūrėja, daugybę kartų apdovanota už savo rišamas verbas. Margas kaip verba ponios Franciškos gyvenimas, tad kviečiu susipažinti artimiau.

Kaip pati pasakoja, Franciška per gyvenimą save išbandė įvairiose pareigose: dirbo ir fasuotoja, ir į Angliją buvo išvažiavusi – ten dirbo vištų fabrike. Tiesa, pastarasis darbas smarkiai pakenkė moters sveikatai – dėl kasdienio buvimo šaltyje pradėjo vystytis artritas. Teko padirbėti ir šalia Karveliškių kapinių esančioje parduotuvėje, bet ten per mažai pirkėjų ir bendravimo.

– Niekada nebijojau permainų. Visada buvau atvira ir bendraujanti, tad į visus darbus mane pakviesdavo, nesu darbo ieškojusi. Man įdomu save išbandyti, juolab, kad ir sekdavosi viskas, ko imdavausi. Tas pats buvo ir su verbomis. Galvojau, kad tai labai sudėtinga, bet greitai įgudau ir man labai patiko. Su šeima nelengvai vertėmės, tad verbos ir gėlių puokštės tapo pragyvenimo šaltiniu. Tiesa, verbų jau neberišu trejus metus, nebent kokiai parodai reikia. Tai daug laiko ir pastangų užimantis procesas, viena jame nelabai apsisuksi, o mano dukros užaugo, gyvena savus gyvenimus, tad kuriam laikui atidėjau šį pomėgį. Verbas perka tik kartą metuose, o gyventi reikia kasdien. Bet džiugina tai, kad moku amatą ir žinau, kad išėjusi į pensiją turėsiu mylimos veiklos.

Kūryba – laimės variklis

Rišti verbas Franciška mokėsi iš savo kaimo moteriškių. Visas procesas prasidėdavo dar gegužės mėnesį: užsisėdavo daržus reikiamomis gėlėmis, o tada jau leisdavosi į miškus ir pievas augalų rinkti.

– Verbos reikalauja nemažai išmanymo. Turi žinoti ir kaip augalus rinkti, kaip juos surišti, kokiu būdu džiovinti, kada geriausia skinti. Pavėluoji tris keturias dienas į laukus, ir, žiūrėk, augalas jau nebe taip džiūsta, trupa, pūkuojasi, byra, verbai nebetinka. Na, o tuomet žiemą visos kartu rinkdavomės ar tai pas mane, ar pas kaimynę. Su pokalbiais, su anekdotais, pajuokaudamos kurdavome. Griežtų taisyklių čia nėra, paimi augalėlį, ir jis tave pats įkvepia, iš širdies tie raštai pradeda eiti. Dar pasižiūri, ką gražaus greta sėdinti draugė surišo, pagalvoji, kaip kitaip galėtum padaryti – gaunasi savotiška meditacija, nes vieną verbą surišti gali trukti ir iki poros valandų. Gaila, žinoma, kad šis menas pamažu užmirštamas – mūsų krašte tik trys kaimai verbas pina, bet džiaugiuosi, kad kaimynė po mokyklas važinėja, vaikus moko, – šypsosi Franciška ir priduria, kad kūryba yra vienas didžiausių laimės variklių gyvenime.

Su kolegomis – ir atostogų

O kaip savo menininkės gyslelę moteris išnaudoja kasdieniame darbe, pasiteirauju, juk menininkas visur yra menininkas.

– Rudenį bus dešimt metų, kaip dirbu „Maximoje“. Pradėjau nuo „Akropolio“. Tai ten, apsidirbusi darbus, lėkdavau į konditerijos skyrių: puošdavau plokštainius, gėlėmis dailindavau tortus – man labai įdomi ir širdžiai miela ši veikla. Gaila, kad tik dėl sąnarių problemų negalėjau konditerijos skyriuje dirbti nuolatos – šaltis man netinka, – atsidūsta Franciška, šiuo metu džiuginanti Gilužio gatvėje, Vilniuje esančios „Maximos XX“ pirkėjus. – Į šią parduotuvę atėjau su jos atidarymu. Pasikvietė mane prisijungti prie komandos, o ir man pačiai patogiau – darbas visai netoli namų, tad galiu dviračiu atvažiuoti. Žinoma, gaila buvo palikti „Akropolio“ komandą. Per tiek metų su pamainos kolegėmis tapome šeima. Važiuodavome kartu į Palangą atostogų, esame ir į Egiptą skridusios, ir per išeigines visada susiplanuodavome bendrų veiklų. Su dabartiniais kolegomis kol kas tos užklasinės veiklos džiaugsmo nepajutome – atėjau dirbti per karantiną, tad apribojimų daug, labiau rūpėjo vieniems kitus saugoti, o ne pramogauti, bet džiaugiuosi, kad situacija dabar šviesesnė – net ir pirkėjų veidai giedresni, mažiau nerimo ir baimės.

Laimė – gerai daryti savo darbą

Franciškos valdose – griliaus, salotų ir sūrio skyrius. Sako, jai smagu, kad savo darbą išmano gerai, turi sau įprastą tvarką.

– Žinau, kaip prasideda ir kuo baigiasi mano diena. Man tai suteikia savotiškos ramybės. Be to, vadovai pasitiki, duoda laisvę – niekas už nugaros nestovi, žino, kad darbus padarysi. O man gerai daryti savo darbą yra laimė. Dar dirbdama „Akropolyje“ mačiau, kaip gaminamos ir ruošiamos salotos, puikiai išmanau sudėtis – žinau kam ir ką parekomenduoti, galiu garantuoti už kokybę. Žinoma, vis dar yra žmonių, kurie paklausia, ar salotos – šios dienos, visokių gandų prisiklauso, bet vakarykščių salotų, nuraminu, nebūna, nesvarbu, ar jos su majonezu, ar su aliejumi – kas rytą vitrinų lėkštės užpildomos šviežiais gaminiais, o griliaus asortimentą keičiame kas puse dienos – jis išparduodamas 15 ir 20 valandą.

Kokias salotas labiausiai mėgsta pati Franciška?

– Rūkytos vištienos, visas su burokėliais – esu didelė burokėlių gerbėja. Dar patinka duonos ir pupelių salotos, o pirkėjams dažniausiai rekomenduoju daržovių salotas su tunais ir stintomis. Man mielas mano darbas. Kasoje, tiesą pasakius, niekada nesu sėdėjusi, bet aš jau tokia – sėdėti negaliu. Turiu nuolatos krutėti, judėti ir suktis – įvairovė man yra laimė.


Kuo daugiau „Maximos“ komandos narių kalbinu, tuo aiškiau – laimė ateina pačiomis įvairiausiomis formomis, bet rezultatas vienas – šypsena. Tad jeigu kažkas – kasininkė, salės darbuotojas, kepėjas ar mėsininkas jums ją padovanojo, atsilyginkite tuo pačiu žengdami vieną nedidelį, bet labai svarbu žingsnį. Palikite atsiliepimą.

Parašyti atsiliepimą galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).