DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Parduotuvės kasoje dirbančiam poliglotui svarbiausia – padėti9 min read

19 rugsėjo, 2019 7 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Parduotuvės kasoje dirbančiam poliglotui svarbiausia – padėti9 min read

Reading Time: 7 minutes

Jis kalba aštuoniomis kalbomis, kolekcionuoja automobilių modeliukus ir, jei tik galėtų, kasoje dirbtų vilkėdamas superherojaus kostiumą. Susipažinusi su Aleksėjumi Timoshinu supratau, kad jis yra gyvas posakio „darbas – tai matoma meilė“ pavyzdys.

– Aleksai, netvarkykit gi čia – mes tik jūsų portreto norime, – numoju ranka, o pardavėjas aplaksto visas savitarnos kasas: surenka čekius, apdėlioja prekes, ir, tik užtikrinęs, kad krepšiai būtų sudėti į dailų bokštą, atsistoja prieš kamerą.
– Viskas, jau galim, – šypsosi mano herojus, „Maximos“ iniciatyvoje, raginančioje klientus įvertinti parduotuvėse dirbančius žmones, gavęs mėnesio darbuotojo apdovanojimą.
LAIMĖ DIRBTI – tai straipsnių ciklas, paruoštas kaip dalis šios reklaminės kampanijos. Ir aš labai džiaugiuosi, kad galiu pati paspausti herojams ranką, jų talentus ištraukti į dienos šviesą ir, žinoma, sužinoti, kur slypti laimė dirbti ir noras padaryti vienu žingsniu daugiau nei iš Tavęs tikimąsi.
– Man apdovanojimas buvo kaip… stebuklas. Juk „Maximoje“ dirba penkiolika tūkstančių žmonių, tad nieko nesitikėjau, – šypsosi vyras, – Tiesą pasakius, nelabai mėgstu siurprizų, tad sulaukęs vadovės skambučio pasakiau, kad laimingesnis būčiau, jei man iškart pasakytų, kame reikalas.

Vaikščiojanti enciklopedija
Aš pati, jau po pirmų minučių su Aleksu (taip jį vadina draugai ir kolegos) suprantu, kad šis apdovanojimas – visai ne stebuklas. Stebuklas gal daugiau tai, jog ketverius metus mūsų šalyje gyvenantis užsienietis laisvai kalba lietuviškai. Ir ne tik.
– Mokytis pradėjau, kai apsisprendžiau, jog noriu gyventi Lietuvoje. Ir per sieną važiavau jau kalbėdamas – o kaip kitaip? Kalbėti lietuviškai darbo pokalbyje man buvo principinis reikalas. Juk čia gyvenu, man ne tik to reikia, aš to noriu! Norėčiau dar geriau rašyti ir labiau susidraugauti su linksniais, – tikina vyras, o paprašytas išvardinti kalbas, kuriomis bendrauja su klientais, iškart pabrėžia, jog yra itin smulkmeniškas, tad ir apie savo žinias norėtų suteikti tikslią informaciją. – Galiu bendrauti rusiškai, lietuviškai, lenkiškai, angliškai ir itališkai, vokiškai kiek sunkiau, nes retai šią kalbą vartoju. Dabar pradėjau mokytis portugalų ir ispanų. Studijuodamas mokiausi lotynų, žydų ir senovės graikų kalbas. Galiu ir mandarinų kalba padėkoti ar paklausti, kuo galiu padėti – man smagu gilintis į dalykus, esu be galo smalsus.
Aleksas viską išberia kaip žirnius, o aš šiek tiek sutrinku – kur visam tam rasti laiko? Pašnekovas tik gūžteli pečiais: pokalbių žodynėlį visur ima su savimi, tad mokosi pakeliui į darbą arba iš jo, be to, daug praktikos dovanoja ir įvairiatautis klientų srautas.

Laimes dieta Patreon banner

Laimei reikia tik dėmesio
Kalbos, pasak Alekso, plečia jo akiratį, praturtina darbo dieną, suteikia jam daugiau galimybių papasakoti apie Lietuvą turistams bei dovanoja naujas pažintis.
– Štai kažkada aptarnavau dainos „Playa Blanca“ atlikėją Afric Simone. Svečiavosi Lietuvoje su savo žmona. Draugiškai pasikalbėjome, jis man padovanojo savo atviruką su parašu.
Tokie maži dalykai, pasak pardavėjo, labai įkvepia – užkrauna gera energija ir papildo pozityvumu.
– Didžiausias mano darbo privalumas yra tai, kad galiu padėti žmonėms. Patarti, sukrauti prekes, išspręsti problemą. Žinau, kad tai neturi tiesioginės įtakos mano atlyginimui ar karjeros galimybėms, bet sulaukti nuoširdžios padėkos yra be galo gera, – tikina Aleksas, o man mintyse, lyg užtvirtinimas, skamba klientės paliktas atsiliepimas apie jį: „Mane aptarnavo nerealus kasininkas Aleksėjus! Pirkau marškinėlius, o jis, pamatęs, kad dedu pakabą į šalį, priėjo ir pasakė, kad pakabą galiu pasiimti nemokamai. Taip pat pasakė galįs duoti daugiau pakabų – ir davė man 7 pakabas, kurios tikrai pravers!“.
Kai tai garsiai perskaitau savo pašnekovui, jis tik kukliai pasidžiaugia: „Žmonėms reikia tikrai labai nedaug. Mes retai kada susimąstome, jog ne tai kad nemokame išgirsti, bet net ir nepastebime elementarių žmonių norų – laimei nereikia kažko stebuklingo, reikia tik dėmesio“.

Svarbiausia – maži dalykai
Besikalbant apie klientus, Aleksas prisimena dar vieną istoriją: „Man labai patinka vėlus vakaras, kuomet užbaiginėju darbus. Tuomet užplūsta toks atsipalaidavimas! Mintyse jau esi namie, darai tą, veiki aną… Tą paskutinį pusvalandį fiziškai dar esi darbe, o galvoje – jau ant lovos. Taigi, vieną vakarą, uždariau kasą, jau tylu, parduotuvėje ramybė, ir girdžiu iš salės šaukia „Atsiprašau, atsiprašau“. Aš sau mintyse burbteliu: „Kas gi dabar?! Kas gi galėjo nutikti…“ . Prieina prie manęs žmogus ir sako: „Aš pamenu, kad jūs mano žmoną su vaiku aptarnavote labai gražiai. Noriu jums padėkoti.“ Ir padovanojo man du šokoladukus iš Baltarusijos. Man tai buvo taip netikėta! Aš net neprisiminiau, kas tai buvo per situacija, nepamenu to žmogaus šeimos. Žinau, kad nepadariau nieko ypatingo – jei galiu, visada padedu žmonėms susikrauti prekes. Bet, pasirodo, kažkam tai buvo labai svarbu.“

Stebuklinga frazė
Paklaustas, ar geros istorijos įstringa dažniau nei prastos – juk dirbant su žmonėmis būna visko, pardavėjas-konsultantas tik papurto galvą.
– Tai, kad žmonės pikti, yra mitas. Jūs patys paskaičiuokite, kiek tokių sutinkate! – tarsteli ir netrukus detaliau paaiškina, – Kai dirbau ne savitarnoje, o kasoje, kiekvieną dieną galėdavau aptarnauti 400 žmonių. Ir būdavo, kad pamainoje nebūna nė vieno incidento. Būna, pora situacijų, kai į kažką sureaguojama ugningiau, vadinasi, čia paprasta matematika: 4 dienos darbo- 1600 žmonių, 6 emocingi – nesusidaro net 0,5 procento!
Aleksas skaičiuoja, o aš, nors ir pasitikiu jo matematika, vis tiek prasitariu nesuprantanti, kaip galima atsiriboti nuo kritikos.
– Pardavėjo- kasininko darbas – kaip gyvenimas. Čia daug bendrauji, stengiesi padėti ir išgirsti.  Tiek darbe, tiek gyvenime į viską reaguoju ramiai. Išlaikau savitvardą. Tikiu, kad tik ramus bendravimo būdas gali suteikti kažką gero. Pirma frazė, kuri gelbėja visais gyvenimo atvejais yra „Aš tikrai jus suprantu, ir aš tikrai noriu jums padėti.“  Visada pridedu, kad pats esu žmogus, ir man įvairių situacijų pasitaiko, – ramiu balsu aiškina Aleksėjus ir mano gyvenime ima dingti problemos.

Kaip neišgręžti savęs darbe?
Pagal išsilavinimą Aleksas – teologas, besididžiuojantis Popiežiškojo Laterano universiteto diplomu. Iš čia, tikiu, ir daug jo empatijos, ir žinių apie žmones, ir… mokėjimas atsipalaiduoti net dirbant.
– Visada svarbu mokėti neišgręžti savęs iki paskutinio lašo – kitaip dienos gale būsi pilnas pykčio. Tarkim, dirbdamas kasoje aš išnaudojau kiekvieną laisvą akimirką. Taip, jos trumputės, bet jos yra! Kol klientas skaičiuoja pinigus ar kraunasi prekes, aš svajoju, planuoju, paskęstu prisiminimuose – man Dievas davė talentą atsijungti. Aš taip labai pailsiu, – prisipažįsta vyras. Sakau, gal tai meditacija? Iš dalies, taip, sutinka Aleksas.
– Bet kurioje situacijoje, bet kuriame darbe Tu gali rinktis: mintyse kitus skubinti, dėl kažko pykti, ar atsipalaiduoti ir galvoti apie tai, kas Tave džiugina. Toks pasirinkimas sukuria didelį skirtumą!

Kai darbas ir aistra – vienoje parduotuvėje
Dar vienas Alekso būdas ilsėtis – medžioklė. Ne bet kokia. Jam patinka medžioti… parduotuvėse. Patinka ieškoti laimikio ten, kur, iš pirmo žvilgsnio, rodos, nieko nerasi. Viena iš aistrų – automobilių „Hot Wheels“ modeliukai. Jų, išpakuotų turi per 340, o neišpakuotų – 100! Nors aš išpučiu akis, jis griežtai kuklinasi – šis skaičius nėra didelis.
Kadangi, pasak pašnekovo, automobiliukų kolekcijos limituotos ir nuolat atnaujinamos, Aleksas net laisvadieniais leidžiasi į jų paieškas – kartais net galvoje susidėlioja strateginį žemėlapį, kur reikėtų dairytis naujų eksponatų.
Automobiliams skiriamos ir kelios minutės jo, tarsi į knygų lentynėles sudėliotiems, darbo dienos ritualams: „Ateinu į darbą, persirengiu, nusiplaunu rankas, užsuku pasisveikinti su vyr. kasininkėmis. Visada pasakau: „Aš tik laba dieną atėjau pasakyti“. Tuomet visose kasose patikrinu juostas, jei reikia, apsitvarkau, ir imuosi darbų. Atėjus pietums, visada pirmiausia prasuku pro „Hot Wheels“ stendą, tuomet paskambinu žmonai, papietauju, ir, jei lieka laiko, įlendu į kompiuterinių žaidimų enciklopediją“.
Sakykit ką norit, bet nuolatiniai ritualai ir žinojimas, kas po ko Tavi gyvenime vyksta, dovanoja ramybę ir daugiau vietos geroms mintims – šitą įprotį skolinuosi iš Alekso. Bent savaitei.

Į kasą – su herojaus kostiumu!
Kompiuteriniai žaidimai – dar viena Alekso aistra, tad nenuostabu, jog galėjęs rinktis bet ką, už mėnesio darbuotojo titulą išsirinko Sony Playstation 4, ir su nekantrumu laukia lapkritį pasirodysiančio žaidimo „Death Stranding“ – apie kompiuterinius žaidimus, kuriuos žaidžia, jis žino viską: kas jį kūrė, kokia žaidimo istorija, kokios herojų legendos. Domėjimasis žaidimais, įsigilinimas į jų kūrimo procesus, pasak Alekso, išaugina džiaugsmą žaisti, o ir naujų versijų lauki taip pat kaip Kalėdų.
Kai paklausiu, ką galėtų daryti darbe, jei jam už tai ir nebūtų mokama, pardavėjas nė akimirkai nesuabejoja: „Mielai kasoje stovėčiau apsirengęs video žaidimo herojaus kostiumu. Arba galėčiau nemokamai reklamuoti prekes, kurias esu išbandęs ir galiu garantuoti už jų kokybę. Pavyzdžiui, „Stanley“ firmos gertuves ir termosus. Jie puikūs“.

Tarp patarimų – turėti planų
Tuo, kad savo darbe jis laimingas, abejonių nėra, prie to, pasak Alekso, labai prisideda ir pasitikėjimas vadovybe: jis tikina, kad visada gali pasidalinti įžvalgomis ar pasiūlymais ir yra išgirstas, jis didžiuojasi ir tuo, kad dirba didžiausioje – „Maxima XXXX“ – parduotuvėje.
– Man patinka, kad galiu pasakyti, jog dirbu Akropolio „Maximoje“. Juk ji didžiausia! Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nesvarbu, kokioje vietoje aš dirbu, – nuoširdus Aleksas, o paklaustas, ką patartų žmonėms, kurių nedžiugina jų veikla, susimąsto, – Žmonės skirtingi. Ne visiems lengva čia ir dabar keisti darbą. Mūsų amžius, socialinė padėtis, išsilavinimas – viskas tam turi įtakos. Manau, kad labai svarbu būti dėkingam. Dėkingam už stabilumą, kurį Tau dovanoja darbas. Be to, tikiu, kad nereikia užsisukti rutinoje. Štai aš turiu idėją, kurią tikrai papasakosiu vadovei. Manau, kiekvienas turėtų turėti drąsos ir ryžto dalintis savo mintimis – žmonės tai vertina.
Be to, priduria vyras, jį laimingą daro jos svajonės ir planai: „Manau, kad žmonės visada turėtų galvoti apie savo ateities perspektyvas. Manosios man atneša daug laimės: aš turiu puikų išsilavinimą ir žinau, kad manęs laukia geras gyvenimas. Jeigu NORIU padaryti, visada įvertinu, ar tai mano jėgoms, o tada jau imuosi darbo. Ir savo tikslų, nors kartais ir mažais žingsniais, bet visada pasiekiu. Aš žinau, kokios mano galimybės, pavyzdžiui, į kosmosą neskrisiu artimiausius dvidešimt ar trisdešimt metų, nors… kas žino.“

Aleksas šypsosi, ir aš kažkodėl tikiu, kad į kosmosą jis skris. O kol neišskrido, aplankykite jį Vilniaus Akropolio „Maximoje“, prie savitarnos kasų. Ir būtinai būtinai palikite atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).