DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Parduotuvės darbuotoja įsitikinusi: pyktis gimdo pyktį, o šypsena gali nuraminti bet kokią audrą7 min read

27 vasario, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Parduotuvės darbuotoja įsitikinusi: pyktis gimdo pyktį, o šypsena gali nuraminti bet kokią audrą7 min read

Reading Time: 5 minutes

Yra žmonių, šalia kurių ramu. Rodos, vos susitikęs galėtum sėst prie laužo ir visą vakarą pražiūrėti į ugnį, va taip va, be žodžių (nes kam tie žodžiai, kai jausmas geras?). Ir nors sako, kad žmonės mums patinka ne dėl to, kokie jie yra, o dėl to, kokiais šalia jų jaučiamės mes, manau, Žana Gunko (34), kurią kalbinau LAIMĖ DIRBTI straipsnių ciklui, galėtų stovėti abiejose teiginio pusėse. Nes ji puiki ir tokiais priverčia jaustis kitus.

Pati Žana, kuri Vilniuje, Parko gatvėje, įsikūrusioje „Maximoje X“ dirba pamainos vadove, paklausta, kaip jautėsi sužinojusi, jog tapo klientų mėnesio heroje, kvatojasi, jog ją apėmė… siaubas.
– Tik negalvokite nieko blogo! Apėmė siaubas gerąja prasme. Kai dirbi, daug ką darai savaime – net nesusimąstai, kad kažkas gali stebėti ar fiksuoti tavo poelgius, – šypsosi ir tikina, kad be galo smagu, kai kiti įvertina dalykus, kurių pats jau net nepastebi, dalykus, kuriuos darai, nes tau tai natūralu. Natūralu ar ne – spręsti jums, tad dalinuosi atsiliepimu, kurį paliko klientė: „Vieną dieną tapau vienos darbuotojos neabejingumo ir paslaugumo liudytoja. Į prekybos centrą atkeliavo neįgali moteris, kuriai buvo sunku ne tik stumti savo rėmus ant ratukų, bet ir pasiekti prekes. Tą pastebėjo ir „Maximos“ darbuotoja Žana, kuri priėjo prie moters ir padėjo apsiperkant. Kas dar mane labai sužavėjo, kad darbuotoja surinktą pirkinių krepšelį nunešė prie kasos ir nuskenavo be eilės. Mūsų niūriomis dienomis toks aptarnavimas mane sužavėjo ir tikrai maloniai nustebino. Tuo metu pagalvojau, kad yra dar gėrio mūsų kasdienybėje, tik kad arba mes jo nepastebime, arba nesidaliname. Bet darbuotojai Žanai nebuvo sunku dalintis ne tik gerumu bet ir paslaugumu.“.
Kai darkart pagyrimo žodžius persakau Žanai, ji tik kukliai nuleidžia akis: „Tokių atvejų ne kas mėnesį ir ne kas savaitę pasitaiko – tokių atvejų mums, dirbantiems parduotuvėje, pilna kasdien: ar senolei padėti šaldymo vitrinoje rasti norimą prekę, ar prieiti prie žmogaus, kuris, matau, į parduotuvę su pirkinių sąrašu atskubėjo, ar vyresniam, negalinčiam sukrapštyti smulkių, padėti juos suskaičiuoti, žinoma, išbėrus juos taip, kad matytų, kiek paimi, ir nesijaudintų. Aš nefiksuoju tokių dalykų, nes tikiu, kad padėti yra žmogiška. Noras pagelbėti turėtų būti neatsiejamas nuo kiekvieno mūsų.

Į „Maximą“ – užsidirbti mokslams
Šį pavasarį sueis lygiai penkiolika metų, kai Žana dirba „Maximoje“. Į ją atėjo dar būdama studentė tam, kad iš uždarbio galėtų susimokėti už mokslus tuometiniame Vilniaus pedagoginiame, o dabar – Lietuvos edukologijos universitete.
– Studijavau psichologijos pedagogiką, bakalaurą. Vienu metu kažkas galvoje susisuko, nebe mokslai galvoje buvo, šiek tiek apsileidau, tai ačiū dievui, kad tuometinė direktorė Ilona mane prirėmė prie sienos ir paskatino studijas baigti. Galiu drąsiai pasakyti, kad jei ne direktorė, dar nežinia, ar būčiau baigusi universitetą, – pasakoja Žana.
Po studijų, kurį laiką mergina dirbo mokykloje, psichologės asistente, bandė darbą derinti su pareigomis parduotuvėje, bet galiausiai pasirinko „Maximą“, – Manau, sprendimą pirmiausiai nulėmė atlyginimas. Supratau, kad norėdama uždirbti pragyvenimui turėsiu susirinkti mažiausiai kelias mokyklas, o tuomet prisidės važinėjimas, visa kita. Likau čia ir esu laiminga.

Laimes dieta Patreon banner

Nori laimės? Išsirėk
Žana tikina: studijose įgytos psichologijos žinios labai praverčia dirbant su žmonėmis – tiek su klientais, tiek su kolegomis.
– Auksinė taisyklė: pyktis skatina pyktį, tad jei gali reaguoti ramiai arba kreiptis pagarbiai, su meile, visiems nuo to bus tik geriau. Būna, kad konfliktą nujaučiu lyg artėjančią audrą, matau, kad žmogus apsiniaukęs, tuomet iškart prieinu su šypsena, paklausiu kaip nuotaikos. Dažniausiai tiek ir tereikia, kad atsivertų, išsipasakotų, kas ramybės neduoda – kaip mat įtampa atlėgsta ir visos pusės laimingos: viena gavo pabendrauti, kita išvengė bereikalingo nervų tampymo.
O ar pati kada supyksta, paklausiu, nes klausant Žanos, įsivaizduoti ją įsiutusią – misija neįmanoma:
– Baisiausia, ką supykusi galiu padaryti, tai paprašyti kuriam laikui palikti mane ramybėje: neliesti, nelįsti, turiu pabūti su savimi. Įkvėpiu, iškvėpiu tris kartus, o tuomet jau racionaliai galiu mąstyti ir grįžti prie pokalbio, – šypsosi ir, mano nuostabai, netikėtai priduria, – Arba išeinu į lauką ir garsiai išsirėkiu. Nuotaika kaip mat pakyla.
Tuomet kaip mat pakyla mano antakiai, mat kuo aiškiausiai matau pamainos vadovę, rėkiančią ant parduotuvės slenksčio, kai tai pasakau Žanai, abi imame kvatotis.
– Gyvenu Mostiškių kaime, nuo Vilniaus – 25 kilometrai – ten daug erdvės, tad jei reikia, gali išsirėkti, jei reikia – tyloj paukščių paklausyti. Tiesą pasakius, turiu ritualą kas rytą su kava išeiti į kiemą ir pasiklausyti gamtos – man tai teikia daug džiaugsmo.

Žolė visada atrodo žalesnė…
Mostiškėse Žana gimė ir baigė pagrindinę mokyklą, jos tėtis – grynakraujis baltarusas, mama – pusiau lenkė, pusiau ukrainietė. Šitiek kraujo primaišyta, stebiuosi ir juokais paklausiu, ar kuris venose jaučiasi labiau.
– Manau, kad daugiausiai manyje lenkiškumo, – net negalvojus atšauna, – Gal dėl to, kad baigiau lenkų mokyklą. Ir lenkų rašytojai man labiausiai prie širdies. Skaitau tikrai daug. Mylimiausias? Nobelio premijos laureatas, žurnalistas Henryk Sienkiewicz. Jo knygas rekomenduoju visiems.
Palikti savo gimtinės Žana neplanuoja. Žinoma, buvo visokių minčių, bet, sako, žolė visada atrodo žalesnė ten, kur mūsų nėra: „Dažnai nuvažiuojame giminių Baltarusijon aplankyti. Žmonės ten labai draugiški ir šilti, yra ir modernių prekybos centrų. Bet ne viskas taip gražu, kaip gali iš šono pasirodyti – patys baltarusai bėga pas mus, kasdien važiuoja dviračiais per sieną į darbus, kad muitinės automobilių spūstyse stovėti nereiktų. Sako, kad yra ten tokių regionų ir rajonų, kur tiesiog algos nemoka. Atsiskaito prekėmis. O ir su kainomis apsišauti lengva, nes kažkodėl psichologiškai atrodo, kad ten viskas pigiau. Bet štai anąkart mamai pirkome auksinį žiedą ir grįžusi paskaičiavau, jog Lietuvoje būtume įsigijusios pigiau.“

Labiausiai vertina jaukumą
Kalbant apie kolegas, tokių, juokaujame su Žana, net ir Baltarusijoje nenusipirktum – natūralu, kad per tiek darbo metų kartu jie spėjo tapti šeima.
– Komandoje yra žmonių, kurie parduotuvėje dirba ir 20 metų, buvo čia dar iki man ateinant. Matomės kone kasdien, vienas kitą be žodžių suprantame, ir vienas kito giminių vardus ir santykius žinome, nors tų žmonių net akyse matę nesame – užtenka kokią detalę paminėti, ir jau aišku, ar čia apie sūnų, vyrą ar pusseserę kalbama, – kvatojasi Žana ir prideda, kad daug kam nuostabą kelia toks jos pastovumas. – Matyt, kad mano charakteris toks – nemėgstu pokyčių ir už viską labiau vertinu ramybę. Gal prieš metus laiko, pabandžiau iškeisti savo mažytę į didesnę „Maximą“, bet neištvėriau nė pusės metų – grįžau atgal. Na, ne tas ir viskas, nes čia jau  ir kiekvienas kampas žinomas, kolegos – artimi draugai, su kuriais vienas kitąir be žodžių suprantame, ir pirštu rodyti nereikia – kiekvienas žinome, ką turime padaryti ir neprašyti skubame pagelbėti. Kiekvienam savo: vieniems reikia didelio srauto pirkėjų, daug veiksmo, įvairių žmonių, o aš vertinu jaukumą.

Pamirštame paprastus džiaugsmus
Ir tikrai, nors dienų būna visokių, o nuotaikų – ir tokių, kad norisi į lauką išeiti pakvėpuot, vis dėlto smagu, ir kai kolegos, ir kai klientai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi.
– Jūs tikriausiai tik įsivaizduoti galite, kaip per tuos metus, kuriuos dirbu „Maximoje“, išaugo šito rajono vaikai! Ateina jau studentai, jauni vyrai ir merginos, patys savo šeimas tuoj kursiantys. Nuostabu, bet jausmas dviprasmis – ir džiaugiuos, ir galvoju, kur tie metai pralėkė. Tad jei ko sau ir palinkėčiau, manau, palinkėčiau sveikatos ir vaikų – jau pats laikas. O visiems kitiems… gal džiaugtis smulkmenomis. Manau, kad mes pamirštame paprastus džiaugsmus: grįžti namo, o jie ne tušti, tu – ne viena, grįžti į SAVO namus, tėvai gyvi ir sveiki. Ko daugiau gali reikėti? Ateinu į darbą, visa pamaina vietoje, tuomet jau man gerai viskas. Nereikia ieškoti, kas ką pavaduos – tai irgi džiaugsmas.“
O jeigu jums džiaugsmo dovanojo „Maximos“ komandos narys, kviečiu nepamiršti girti, pastebėti, įvertinti ar atsidėkoti. Savo mylimą kasininką, įvertinti pardavėją, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją – gerais žodžiais tuos, kurie dėl jūsų kasdien daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).