DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Pardavėja laiminga kasdien: „Darbo keisti nereikia – reikia keisti požiūrį“6 min read

22 spalio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Pardavėja laiminga kasdien: „Darbo keisti nereikia – reikia keisti požiūrį“6 min read

Reading Time: 5 minutes

– Jums labai pasisekė, kad pati save turite, – po mudviejų pokalbio pasakiau apkabinusi pašnekovę. Retai kada apie tai susimąstome, bet mes, moterys, esame niekur kitur nerandamas švelnumo ir stiprybės mišinys, o Žaneta Alenskienė (52) – puikus to įrodymas.

Konsultante-pardavėja Kaune, Pramonės prospekte, įsikūrusioje „Maximoje XXX“ dirbanti Žaneta „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, tapo klientų mėnesio heroje – apdovanojimą jai atnešė betarpiškumas ir paslaugumas, nuoširdžiai pradžiuginęs pirkėją.
– Komunikuoju aš greitai ir su visais – ar aukšto rango, ar paprastas žmogus būtų, man nesvarbu. Ypač senukus labai myliu, žiauriai, be galo! – iš visos širdies kvatoja Žaneta, – Kaip mano kolegės sako: „Tavo visi senukai tokie jau išpopint, tokie išglostyti!“. Nežinau net kodėl taip myliu klientus senjorus. Gal dėl to, kad tėvėlius neseniai praradau prieš kelerius metus. Močiutę, savo mamytės mamą, labai mylėjau. Buvo be galo nuostabus žmogus! Kai mirė, pamenu, mama net nežinojo, kuo mane maitinti, nes močiutė man visada atskirai valgyti gamino! Ir mama mano buvo labai atsidavusi, visą gyvenimą mokytoja dirbo, iki pat pensijos, be galo vaikus mylėjo. Matyt, dabar aš už tą jų meilę savo vyresniems pirkėjams taip pat meile bandau atsidėkoti.

Gyvenimas – kaip jūra

Kauno „Maximoje“ Žaneta – jau dveji metai, iki tol metus dirbo Jonavos padalinyje. O iki ateinant į „Maximą“, moteris 11 metų taip pat dirbo prekyboje, kažkada turėjo ir savo verslą.
– Buvau įstojusi į farmaciją, bet mokslų nebaigiau. Sakyčiau, meilė gal šiek tiek studijoms sutrukdė. Labai norėjau mokytis, bet buvo tokie laikai, žinote, 90-ieji, visi verslus kūrėsi, viskas buvo nauja, įdomu, su vyru turėjom savo įmonę. Užsiėmėme prekyba, prekiavome padangomis, mašinų detalėmis – nieko romantiško. Paskui mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė, iš Kauno teko persikelti į Jonavos rajoną. Man, kaip trečios kartos kaunietei, kurios net seneliai Kaune gimę ir augę, tai buvo nemenkas iššūkis. Tiesa pasakius, banguotas tas mano gyvenimas. Net labai. Bet iššūkius aš mėgstu. Nebuvo taip, kad bijočiau kažką pakeisti savo gyvenime, tikrai ne.

Laimes dieta Patreon banner

„Nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau“


Kaip, klausiu Žanetos, mėgti iššūkius? Juk mes pokyčių vengiame kaip katės vandens. Geriau jau susitaikome su nemylima veikla, nelaimingais santykiais ar nedžiuginančiomis dienomis, kad tik niekas nesikeistų!
– Mano atveju visada buvo atvirkščiai. Turėjau pati save drąsinti. Vaikai mažiukai, o aš buvau viena. Pasižiūri į savo vaikų akis ir eini daryti – juk jiems ir valgyti norisi, ir į mokyklą išleisti reikia. Tėveliai toliau gyveno – nėra kas padės, nėra kas atvažiuos. Nori nenori, lipi per save ir darai. Žinoma, buvo visko. Pamenu, kai įsidarbinau vieno mažo miestelio bare, man, kaunietei, tai rodėsi kažkoks užkampis! Bet aš nieko nebijojau! Ten dirbdavau dvi savaites viena: ir valgyt darai, ir plauni, ir užsakymai, ir pajamuoji, net gedulingus pietus viena paruošdavau! Dabar net nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau, – graudinasi Žaneta, – Bet bėgo laikas, apsipratau. Greitai pamačiau, kokie ten mieli žmonės gyvena, tapo lengviau. Visur ir visada taip: kai atsikratai vidinių nuostatų, pradeda darytis šviesiau, pradedi bendrauti, matai, kad ir tau žmonės veriasi, tu šypsaisi, ir tau šypsosi. Žinoma, kartais reikia save sudrausminti ir pasakyti, kad kitaip šiuo metu nebus, kartais – ir perlipti per save, bet už viską gyvenimas atlygina.

Iš visko galima rasti išeitį


Klausausi Žanetos ir atsistebėti negaliu – jos vidinė gracija, jos nepalaužiama valia man primena tiek mano mylimų moterų! O ji kada susimąstė, kas ir kur ji būtų be visų tų išbandymų? Kaip dabar atrodytų, ką veiktų? Bet mano pašnekovė tvirta – nieko nekeistų. Nebent, būtų buvusi ryžtingesnė ir baigtų studijas.
– Aš tikiu, kad viskas, kas nutiko gyvenime, ir turėjo nutikti, kitaip ir negalėjo būti. Sutikau tuos, kuriuos turėjau sutikti. Visi jie kažką man davė. Visose darbovietėse kažko išmokau. Vienur gavau patirties, kitur – kantrybės. Aš augau su kiekviena diena. Jei ne mano patirtys, būčiau šiltnamio gėlelė. Tėvelių buvau išsaugota, išpuoselėta, baigiau muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Užtat gyvenimo peripetijos kaip reikiant pamėtė. Kita vertus, dabar manęs lengvai neišgąsdinsi – žinau, kad iš visko galima rasti išeitį. Vienaip ar kitaip ją randi.

Viską atperka dėkingi klientai

O „Maximoje“ Žaneta rado nuostabų kolektyvą, kaip pati sako – tikrą džiaugsmą ir atramą.
– Mano laimė dirbti visų pirma yra komanda. Jų dėka, niekada nejutau to jausmo ryte, kai nubundi ir pirma mintis: „Jėtus, kaip nenoriu į darbą!“. To niekada nebuvo, nes žinau, kad ryte vėl susitiksiu su kolegomis, tad nėra jokio sunkumo, jokio nenoro. Ateini į darbą ir atrodo, kad viskas gyvenime yra gerai, – šypsosi konsultantė-pardavėja ir priduria, kad bendravimas jai reikalingas kaip oras. – Aš bendrauju ne tik su kasininkėmis, aš bendrauju ir su skyrių merginomis. Visada su visais apie viską pakalbam, žinau, kaip kas laikosi, kaip kieno vaikai ar anūkai gyvena – darbe negalėčiau tik dirbti, man reikia trupučio daugiau.
Matyt tas „truputis daugiau“ persikelia ir į Žanetos į bendravimą su klientais. Moteris tikina, kad dirbant informacijos kasoje, kantrybė ir dėmesys yra būtini.
– Ne visos istorijos yra malonios, ne visos situacijos yra lengvos, o kai kalba pasisuka apie mokesčių mokėjimą, gražinimus, kainas, žmonės būna tikrai įsielektrinę – mums reikia mokėti neįsileisti neigiamų emocijų, o tai begalo sunku. Kita vertus, viską atperka dėkingi klientai. Tik padėk kuriam pora eilučių formos užpildyti, jau, žiūrėk, ir žygiuoja pas tave su saldainiais. Ir neįtikinsi, kad tai – mūsų darbas. Todėl ir apdovanojimas man buvo netikėtas – juk šitiek laiko darau tą patį, mažiausiai po kelis kartus per dieną, o štai vienas klientas paėmė ir parašė padėką. Nemeluosiu, buvau ne tai, kad nustebinta, buvau visiškame šoke! – kvatoja Žaneta.

Keisti reikia ne darbą, o požiūrį


Ką, klausiu pašnekovės, ji galėtų patarti tiems, kurių jų darbas nedžiugina?
– Darbo keisti nereikia – reikia keisti požiūrį. Tik tiek užtenka. Nes prasmę galima rasti dirbant bet kokį darbą, – šypsosi moteris, – Viskas priklauso nuo požiūrio į gyvenimą. Jį aš seniai pakeičiau. Žinau, kad anksčiau savęs taip nemylėjau, kaip myliu dabar. O galėjau mylėti save labiau, būti drąsesnė, kovoti už savo svajones. Užtat dabar sau leidžiu svajoti ir norėti. Štai planuoju pradėti dainuoti chore „Leliumai“, noriu išmokti groti gitara – namie ją turiu, turiu ir laiko, tad kodėl ne? Vaikai mano jau dideli, dukra ir du sūnūs. Turiu du anūkus. Labai jais visais didžiuojuosi! Kaip mano mamytė sakė: „Užauginai vaikus pati. Visai viena, niekam nereikia dėkoti. Dabar tu tokia, kokia esi, gali būti savimi patenkinta“, tad labai palinkėčiau sau ir toliau nesikeisti. Nebent tik augti.


Jei ir jums norisi prisidėti prie kitų augimo – nepamirškite pagirti, kai matote gero darbo pavyzdį – taip „Maximos“ komandos nariams jus džiuginti norėsis dar labiau!
Atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją galite palikti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.


TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU


Daugiau skaitykite čia.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).