DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Pardavėją džiugina ryšys su klientais: „Vertinama jaučiuosi kasdien“7 min read

16 liepos, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Pardavėją džiugina ryšys su klientais: „Vertinama jaučiuosi kasdien“7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Neįsivaizduoju savęs dirbančios nemylimą darbą. Jei man darbas nepatiktų, matyt, nedirbčiau. Mylėti tai, ką darai, labai svarbu. Jei taip nebus, nei geras darbdavys, nei kolegos nepadės – kai tiek laiko praleidžiame dirbdami, laimė turi būti darbo dalis, – šypsosi Kaune, Krėvės prospekto „Maximoje XX“ dirbanti Irena Gonsiauskienė (58).

Ši parduotuvė – savotiška ikona, mat tai yra pirmoji Kauno „Maxima“, atidaryta dar 1997-aisiais metais. Kolektyvas šiuo faktu labai didžiuojasi, o čia pat, vos per gatvę nuo parduotuvės, gyvenanti Irena džiaugiasi, kad pati pirmąkart čia savo, kaip kasininkės, jėgas išbandė metai po parduotuvės atidarymo ir per tą laiką darbas čia leido jai pažinti visus aplinkinių namų gyventojus.

– Ateinu čia kaip į namus. Man čia juk šalia namų! Dauguma klientų prie mano akių užaugę, subrendę ir savo šeimas sukūrę. Ateina su savo vaikučiais pas mane į savitarną ir aš tuo džiaugiuosi, nes jauni žmonės dabar atviri, nuoširdūs, labiau linkę bendrauti ir gerą žodį pasakyti, – tikina kasininkė-pardavėja, – Patinka man maži vaikai, su visais rajono mažiais draugaujame. Jei kokia lipdukų akcija būna, ateina pas mane prie prekystalio, alkūnėm pasiremia, galvą ant rankų padeda ir žiūri iš apačios kaip tie katinukai internete – suprask, gal kokį atliekamą lipduką ar saldainį turi.

Laimes dieta Patreon banner

Irena kalba, o kalbėdama ir kvatoja, ir ašaroja – sako, negali ramia širdim apie dalykus, kurie ją džiugina, pasakoti.

– Kadangi dukrai padedu auginti anūką, su visais aplinkinių gatvių vaikais esu gerai pažįstama. Būna, išeinam kur abu pasivaikščioti, o žaidimų aikštelėje koks vaikas pribėga: „Teta, kada eisit į „Maximą“ dirbti? Ar dabar jums išeiginės?“. Labai širdį sušildo toks dėmesys.

„Aš myliu nesitikėdama nieko atgal“

Per gyvenimą Irena išbandė save įvairiuose darbuose, tačiau galiausiai suprato, kad darbe jai būtinas bendravimas.

– Man labai patinka būti tarp žmonių. Aš nesu kabineto žmogus. Esu dirbusi ir kabinetuose, bet dar jaunystėje, kai buvau baldų gamyklos kasininke. Buvo toks „Naujasis Varpas“, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai viskas subyrėjo ir teko ieškotis kito darbo. Visada žinojau, kad esu sutverta bendrauti, ir sėdėti vietoje kažkaip negaliu ir nemoku. Man reikia eiti ir kalbėtis. Mane myli žmonės ir aš juos myliu, – kalbėdama net švyti mano pašnekovė. O kas – jos meilė kitiems, ar kitų meilė jai, gimdo tą tvirtą tarpusavio ryšį, paklausiu. – Nežinau, čia taip pat kaip klausti, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis. Aš myliu nesitikėdama nieko atgal. Matyt, tame ir paslaptis.

Kiek save prisimena, pasakoja Irena, šypsotis jai patiko visada – turbūt, tokia gimiau, juokiasi.

– Nebuvo gyvenimas rožėm klotas, bet man tiesiog kraujyje jau tai yra. Matyt, kad turiu tokį laimės geną, – kikena. – Netikiu, kad į pyktį reikia atsakyti pykčiu. Iš to – tik daugiau pykčio gaunasi. O jei patyli, jei stengiesi neįsileisti skaudžių žodžių į širdį, viskas kažkaip savaime praeina. Kita vertus, jei viską, kas tave įskaudino, nešiosiesi širdyje, nemokėsi paleisti, tuomet nei dirbti, nei gyventi negalėsi.

Anūkas neleidžia susenti

Laisvadienių, kaip pati juokiasi, Irena neturi – visos jos laisvos dienos bėga su jau trijų metų sulauksiu anūku.

– Savas anūkas! Ar įsivaizduojate, kokia tai laimė?! Pati didžiausia. Jis toks šūstras, gražus berniokas, ateina manęs pasitikti po darbo ir veda namo. Tuomet keturias dienas, kai man laisvadieniai, mes leidžiame kartu – visur važinėjam, viską lankome.

Ko, klausiu Irenos, išmokė buvimas močiute, ką apie save naujo sužinojo, kuo ji pati, žvelgiant iš šono, skiriasi būdama mama dukrai ir močiute anūkui.
– Jis, visų pirma, man neleidžia susenti. Juk privalau nuo jo neatsilikti! Be to, vaikas, duodamas savo meilę, suteikia tau labai daug energijos. Aš jam atiduodu viską, jis man atsilygina tuo pačiu – tai neišsenkantis ratas. Be to, augindama anūką negaliu sirgti. Jis tikrai nesuprastų, kodėl močiutė guli lovoje. Tai ir nesergu, – juokiasi pardavėja. – Mano laikais visi jauni tapdavo tėvais, o dabar niekas niekur jau neskuba. Tada vargom jauni, o dabar ilsimės. O šiuolaikinis jaunimas pasiilsi, o tuomet su vaikais duodasi iki pensijos! Nežinau nė kas geriau. Nes buvimo močiute jausmą sunku nupasakoti. Reikia jį patirti. Dabar net neatsimenu, kokia meilė dukrai prieš tiek metų buvo, mylėjau ir myliu ją labai. Bet su anūkais viskas kitaip: mes patys būname subrendę, mažiau lėkimo, mažiau rūpesčių galvoje. Galiu tiesiog būti. Atsiduoti laikui su vaiku. Man labai smagu būti močiute.



Jaučiasi vertinama kasdien

Kol mudvi kalbamės, tyliai džiaugiuosi, kad Irenos meilė saviems ir aplinkiniams neliko nepastebėta – „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Irena tapo mėnesio klientų heroje.

„Nuostabi pardavėja. Gyvename šalia, dėl to dažnai lankomės šioje „Maximoje“. Irena pasitinka visada su šypsena, galima drąsiai prašyti pagalbos, visada padeda, geba bendrauti su klientais. Jau keletą mėnesių svarsčiau parašyti jums apie tokį nuostabų žmogų, kai turi mažą vaiką sunku rasti tam laiko, bet šiandien vėl sutikusi tokią gerą darbuotoją privalėjau jums parašyti. Naršiau puslapį, kol radau kur galėčiau apie tai parašyti. Noriu Irenai palinkėti visada išlikti tokiai nuotaikingai ir nuoširdžiai savo darbe, tikiuosi visada ir toliau jus matyti šioje „Maximoje“, nes gera lankytis joje kai jūs visada su nuotaika.“ Nuolatinė klientė V.L.

Štai tokiais šiltais žodžiais Irenai dėkoja klientė. Įvertinimu moteris itin džiaugiasi – už gautą prizą pasidarė namuose remontą ir įsigijo sofą.
– Tas herojų projektas mums yra labai didelis džiaugsmas. Smagu būti įvertintai. Nors šiaip vertinama jaučiuosi kasdien. Su didžiąja dauguma klientų susitinkam kaip draugai. Per tiek metų jau tapome didele šeima. Pasikalbame ir parduotuvėje, ir kieme susitikę – mūsų bendravimas nenutrūkstamas. Užaugom ir senstame vieni prie kitų.


Labiausiai pasiilgsta šokių

Kaune, Šilutėje gimusi ir augusi Irena, gyvena jau 45-erius metus. Sako, myli Kauną kaip savo gimtą miestą ir džiaugiasi jo augimu.

– Kaune jaučiuosi lyg būčiau gimusi. Vilnius man patinka kaip turistei, bet gyventi jame nenorėčiau. O Kaune smagu. „Spurginė“ Laisvės alėjoj, kaip ir mano studijų metais, dar tebėra, tik šiek tiek pabrango ten viskas, – kikena, paklausta apie tai, kaip jos akimis Kaunas pasikeitė per tą laiką nuo jos pirmųjų dienų Laikinojoje sostinėje. – Galvoju, kad mums buvo šiek tiek geriau, nes turėjome konkrečią vietą šokiams. Eidavome į Profsąjungų rūmus. Aš labai mėgau šokti. Iki išprotėjimo! Visi ir mokėjome šokti. O kaip kitaip? Gyva muzika ir viskas, jau linksmybės. Daugiau nieko nereikėjo. Dabar tokių vietų, kur žmonės eitų tiesiog šokti, nebėra. Vien barai. O bare pasėdėjus – jau ne iki šokių. Pasiilgstu ir senojo „Orbitos“ restorano. Ten į pasimatymus eidavome!

Dar vienas dalykas, kurio pasiilgsta Irena – tai medžio kvapas. Pagal išsilavinimą ji – baldų technologė, bet su šiuo ilgesiu susidoroja labai praktiškai.

– Kadangi jau seniai esu išsiskyrusi, visąlaik turiu ką veikti: moku ir taisyti, ir meistrauti. Žinoma, jei ką sunkesnio reikia padaryti, kviečiuosi profesionalą, bet smulkius darbus pasidarau ir pati. Kad ir sofą susirinkti kuo puikiausiai galiu – juk to mokiausi, tad laisvai!

Dirbsiu tiek, kiek mane laikys!

Be pertraukos, Irena „Maximoje“ – jau keturiolika metų. Sako, dažnai išgirstanti klausimą, kodėl nekeičia darbovietės – gal bijo ar tingi?
– Bet kam man ieškoti kitur, jei man patinka čia? Dirbsiu tiek, kiek mane laikysĄ Pensija man – už šešerių metų, bet, jei sveikata leis, norėčiau dirbti ir toliau. Per karantiną supratau, kad namie daugiausiai galiu išbūti mėnesį. O ką paskui? Žemė sukasi, reikia suktis ir tau. Susensi greitai, jei nedirbsi. O aš senti nenoriu.

Taigi, neleiskime sau senti, neleiskime sau ir kitiems liūdėti – verčiau džiaukimės darydami tai, ką mylime ir džiugindami kitus. O tai nesunkiai galite padaryti palikdami atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA


TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).