DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Papuošalus kurianti salės darbuotoja laisvadieniais lekia į muges arba… paskui gaisrines7 min read

31 spalio, 2019 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Papuošalus kurianti salės darbuotoja laisvadieniais lekia į muges arba… paskui gaisrines7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Čia jaučiuosi tikrų tikriausia šeimininkė, – išdidžiai ranka į savo valdas mosteli Agnė Laužikienė, salės darbuotoja, atsakinga už buitinės chemijos skyrių, „Maxima bazėje“, Kaune. Dvidešimt septynerių Agnė pateko tarp dešimties geriausiųjų mėnesio darbuotojų „Maximos“ vykdomoje iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą.  Toje komandoje – 15 tūkstančių darbuotojų, tad galite įsivaizduoti, kokiu ypatingu tampa asmeniškai paliktas pirkėjo atsiliepimas ir koks džiaugsmas yra patekti į mėnesio herojų kompaniją.
O kartu – džiaugsmas ir man, nes su straipsnių ciklu LAIMĖ DIRBTI, kuris rengiamas kaip dalis reklaminės kampanijos, turiu galimybę ne tik apsilankyti skirtinguose šalies miestuose, bet ir iš arčiau pažinti žmones, kuriems įprastai parduotuvėje ištarčiau tik „laba diena“ ir „ačiū“. Ir su Agne kalbamės ne tik apie pirmąją dieną darbe, bet ir apie netikėtas piršlybas, ypatingą hobį ir keliones po Lietuvą, kurios ne tik šildo širdį, bet ir tvirtina santuoką.

Svarbiausia – judėti, visa kita ateina savaime
Tik baigusią mokslus, į „Maximą“ Agnę pasikvietė čia dirbusi mama.
– Pamenu, savo pirmąją darbo dieną, po jos skambinau mamai ir sakau: „Kur Tu čia mane įvėlei? Aš čia nedirbsiu nė dienos!“, – kvatoja mergina, – Ta „paskutinė diena“ tęsiasi jau septinti metai. Pamilau savo darbą. Pamilau savo skyrių. Per tuos metus labai daug sužinojau ir išmokau. Visiems natūralu, kad parduotuvėje turi būti gražu. Bet kiek tam „gražu“ reikia darbo įdėti. Man labai įdomūs visi prekybinio verslo užkulisiai.
Agnės diena prasideda 6 ryto, pirmiausia reikia patikrinti ir, jei vyksta akcija, pakeisti prekių kainas, vėliau pradeda važiuotiprekės, reikia konsultuoti pirkėjus, pagelbėti kolegoms.
– Dirbu mielą, žemišką darbą. Čia magijos nėra. Bet yra puikus kolektyvas, daug duoda klientai, man čia tiesiog patinka, – skėsteli rankomis.
O jei reiktų palyginti tą Agnę, kuri čia atėjo ir sakė, kad nė dienos daugiau nedirbs, ir dabartinę, paklausiu.
– Labai sutvirtėjau. Išmokau pakovoti už save, užsiauginau kažką tokio, kas mane gyvenime daro daug tvirtesne ir tikslingesne. Kai pradėjau čia dirbti, buvau lėta, tyli, rami, o dabar… – kvatoja mano pašnekovė, o dabar, galiu tik nuo savęs pridurti, kad mudviems bevaikščiojant po jos valdas, vos spėjau paskui Agnę, o ir merginos pasitikėjimas įkvepia. Kai tai jai pasakau, Agnė susidrovi – pačiai teko ne kartą perlipti per įsivaizduojamas baimes, kad pagaliau imtų tikėti ir pasitikėti savimi. Prie to, pasak jos, ypatingai prisidėjo darbas. – Geras žodis, pasakytas kito žmogaus, yra didžiausias palaikymas – stipriausias spyris. Taip, vieną sykį gal ir nepavyks, bet kitą gausis. Ir tas tikėjimas, kad aš galiu, labai daug duoda visose gyvenimo srityse. Laimė ateina, kai įveiki save. Ji ateina, kai susitvarkai su savo mintimis. Pasėdi, pagalvoji, o tada jau veiki. Svarbiausia – judėti, visa kita ateina savaime.

Kaimų mugės džiugina šiluma
Agnė baigė rūbų ir papuošalų dizaino studijas Kauno kolegijoje, ir kūrybos tikina neapleidusi nė akimirkai – jau metus su vyru Skirmantu važinėjasi po muges, kuriose sutuoktinis prekiauja savo rankų medžio dirbiniais, o Agnė – pačios kurtais papuošalais ir meno dirbiniais iš karoliukų.
– Turiu savo pačios patentuotą technologiją – neriu su karoliukais. Mano iš karoliukų gamintus kalėdinius eglutės žaisliukus ir velykinius kiaušinius neretai įsigyja ir kolegės, – džiaugiasi mergina.
Šeima lanko mažų miestelių šventines muges, sako, ten konkurencija ne tokia arši kaip, pavyzdžiui, Kaziuko mugėje, o ir aplinka daug jaukesnė.
– Pernai, užvažiavome į Bagotąją – kaimelį šalia Kazlų Rūdos, jau vakarėjo, tad paprekiavome vos kelias valandas, bet kaimo bendruomenė mus ir kitus mugės dalyvius pakvietė valgyti cepelinų – buvo tikra Kalėdų nuotaika! Su visais Advento vainikų pynimais ir kitomis tradicijomis, – pasakoja Agnė, o jos veidas tiesiog nušvinta. Su vyru prekiaudami savo dirbiniais jiedu išmaišė visą Lietuvą: buvo ir Raudonės, ir Veliuonos, ir Kupiškio, ir Panevėžio mugėse.
– Galėčiau vardinti ir vardinti! Tiesa, turiu pastebėjimą – geriau jau toliau nuvažiuoti nei vykti į didelę mugę, kurioje vietos kaina gali būti iki trisdešimt kartų didesnė nei leidimas prekiauti mažame miestelyje, nes pastarajame už vietą mokėsite 10€, o Vilniuje – 300€, – pataria mergina.

Laimes dieta Patreon banner

Labiausiai džiugina sugrįžtantys pirkėjai
Prekiauti savo darbais jai – vienas malonumas, nes apie juos gali pasakoti be sustojimo – juk žino kiekvieną niuansą, lygiai taip pat puikiai išmano ir apie medieną.
– Mudu su vyru vienas kito amatą pažįstame iki smulkmenų, tiesa, įsivertinti dirbinio kainą neretai būna sunku – juk, tarkim, prie vieno margučio prasėdžiu pilną darbo dieną! Bet vertinti kūrybos kaip DARBO darbo  negaliu, nes jį miela dirbti, tai atokvėpis nuo visko. Kurdama aš atsiriboju, manęs nėra, – šypsosi Agnė, ir priduria, kad vis dėlto, ne pinigai jai yra didžiausias įvertinimas, – Man smagu, kad žmogus jį nešios ir bus laimingas. Buvo jau kelios mugės, kai atėjusieji sakė: „Aš taip laukiau! Kad tik jūs šiemet būtumėt, kad tik būtumėt, kad tik prekiautumėte!“. Tai, kad pirkėjai sugrįžta, yra be galo smagu. Smagu ir kai supranta, kiek kantrybės į savo kūrinius įdedu, juk papuošalas veriamas ir raštas dėliojamas ant vieno siūlo – užtenka mažos klaidelės ir viską reikia daryti iš naujo! Būna, kai kurie netiki, kad čia nerta, o ne klijuota. Neretas tarsteli, kad „man būtų bausmė, jei reiktų tokį reikalą pagaminti“. Bet mes ir nuostabūs tuo, kad kas vienam atrodo kaip kančia, kitam teikia palaimą.
Agnės svajonė – išmokti apdirbti gintarą, sako, nuo akmenų ir karoliukų pabėgti negali ir nenori, nes jai patinka kruopštumo reikalaujantis darbas:
– Bet kol kas yra gerai taip, kaip yra. Džiaugiuosi mugėmis – taip ne tik pakeliaujame, bet ir turime progą daug ir kokybiško laiko praleisti su vyru.

Piršlybos – per antrą pasimatymą
Taip, Agnė švyti kalbėdama apie savo darbą, švyti kalbėdama ir apie kūrybą, bet labiausiai švyti, kai kalba pasisuka apie vyrą – ugniagesį Skirmantą.
– Susitikome prieštrejus metus. Tuomet turėjau papildomą darbą kitoje parduotuvėlėje – norėjau užsidirbti mašinai. Ten susipažinau su Skirmantu ir vietoje mašinos nusipirkau vestuvinę suknelę, – juokiasi. – Jis iš Kupiškio, tad atvykęs į Kauną, į pirmąjį pasimatymą, jis manęs paprašė nuvežti į Įgulos bažnyčią – jam ji yra kažkas tokio! Antras pasimatymas buvo po savaitės. Ir jis man pasipiršo. Ar sutikau? Žinoma! Kai žinai, tai žinai – nėra, ko laukti.
– Palaikau jį besąlygiškai, visur ir visada. Jis nuostabus žmogus. Kaip juokais jį vadinu – „užsidegęs ugniagesys“. Būna, kad važiuojame kur į balių, pamato pakelėj moterį su sugedusiu automobiliu, tai stoja, lipa ir su kostiumu stumia tą mašiną iki degalinės, nes mūsų mašina neturi kablio. Labai daug ko iš jo išmokau. Nesvarbu, kur mes bebūtume, kur bevažiuotume – pašaukimas padėti jam yra pirmoje vietoje. Bagažinėje Skirmantas visada vežiosi savo darbinį rūbą, nes nežinia, kas gali nutikti. Pripratau ir prie to, kad važiuojame paskui gaisrines: tarkim, laisvadieniu pamato skriejančiąsu įjungtomis sirenomis, apsisuka ir lekia paskui – gal vyrams reikės pagalbos. Dabar ir aš iš sirenų garso jau atskiriu, kas važiuoja: greitoji, policija ar gaisrinė, – šypsosi.
Merginos vyras, kartu su 5-ąja Kauno komanda, padėjo gesinti ir Alytuje vykusį gaisrą:
– Vaizdas, kurį matai per žinias, ir vaizdai, kuriuos Skirmantas parsivežė savo telefone, yra tikrai skirtingi. Mes nesuvokiame, koks tai iš tiesų yra darbas. Kaskart jam išvažiavus nerimauju. Štai anąkart, pasakojo, kad ėjo į dūmų pilnas patalpas ir su kolegomis sukrito iš antro aukšto į pirmą. Gerai, kad laimingai. Niekada negali žinoti, kaip bus, todėl turi džiaugtis kiekviena diena.

Nieko daugiau ir nepridėsi, tad aš kviečiu pasidžiaugti tais, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau. Jei ir jus kas pradžiugino – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, įvertinti ir pagirti juos galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).