DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Pakruojo „Maximai X“ vadovaujanti Kristina: „Darbe, kaip ir gyvenime, reikia tiesiog kalbėtis.“7 min read

24 rugsėjo, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Pakruojo „Maximai X“ vadovaujanti Kristina: „Darbe, kaip ir gyvenime, reikia tiesiog kalbėtis.“7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Niekada nepritapau Vilniuje, man ten buvo per daug šurmulio, per daug skubėjimo. Aš mėgstu į viską įsigilinti ir savo darbą padaryti gerai. Vilniuje viskas turi būti „greitai greitai greitai“. O dabar? Dabar aš gyvenu labai labai labai gerai, – kvatoja Kristina Satkevičienė (33). Pakruojyje įsikūrusiai „Maximai X“ vadovaujanti moteris yra jauniausias žmogus savo pačios kolektyve.

Šį faktą išsiaiškinome visai netikėtai, kai Kristinos paklausiau apie pirmąsias darbo dienas „Maximoje“, kurioje moteris, kaip pati tiksliai suskaičiavo, yra 1 metus ir 4 mėnesius.

– Nesakysiu, kad buvo lengva. Kolektyvas nėra mažas. 34 žmonės. Net vardus išmokti buvo iššūkis! Tikiu, kad pradžioje ir darbuotojams buvo sunku priimti pastabas „iš piemenės“. Bet greitai susidraugavome, visi labai greitai suprato, ko aš noriu, ko reikalauju ir ko tikiuosi – neturiu paskui bėgioti ir tikrinti, kaip kam sekasi, – šypsosi parduotuvės direktorė.

Laimes dieta Patreon banner

– Labai džiaugiuosi savo komanda, jie labai vieni kitus palaiko, visi yra tikrai vieningi, nebeliko darbuotojų kaitos. Ir paslapties čia jokios, tik principas, kad elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi: paklausiu, kaip šiandien tavo sveikata, jei matau, kad be nuotaikos, ir apie kiekvieno vaikus žinau, kuris eina į pirmą, o kuris – į ketvirtą klasę ir kaip jiems ten sekasi. Stengiuosi bendrauti su žmonėmis, nes visiems išsikalbėti reikia – jei su žmogumi tik apie darbą kalbėsi, jis tikrai ims jaustis kaip robotas.

Į darbo skelbimą – kaip į nuotykį


Mano pašnekovė žino, ką sako – 10 metų kosmetikos parduotuvių tinkle, Vilniuje, dirbo su personalu, slaptaisiais pirkėjais ir rinkodara. Po to, kartu su dukra, atkeliavo ir naujas darbas, o pareigos „Maximoje“ buvo, kaip pati sako, impulsyvaus poelgio rezultatas.

– Vieną dieną varčiau darbo skelbimus ir pamačiau, kad Pakruojo „Maxima“ ieško vadovo. Nieko rimto negalvojau, nes tikrai buvau patenkinta savo tuometine darboviete – pamaniau, kad nusiųsti gyvenimo aprašymą bus tik nuotykis. Netikėjau, kad sulauksiu skambučio. O jei paskambins, galvojau, bus įdomu pamatyti, kaip vyksta tokie pokalbiai, kaip man pačiai ten seksis. Taigi įvyko vienas, antras, trečias pokalbis ir štai – esu direktorė, – rankomis skėsteli niekada šypsotis nenustojanti Kristina. – Žmonės galvoja, kad jeigu pasidomės, kas vyksta darbo rinkoje, kažkokiu būdu išduos savo dabartinę darbovietę, bet aš tikiu, kad naudinga pasitikrinti savo vertę, save pasibandyti kaip profesionalą – pamatyti, kaip tavo kompetencijas mato kiti darbdaviai. Be to, kai eini vedinas tik save išbandyti, o ne spaudžiamas ieškoti darbo, jausmas visai kitas ir pasitikėjimo savimi daugiau.

Jei nebūčiau pasidavusi tam impulsui, dabar čia nesikalbėtume ir nesidžiaugčiau naujomis pareigomis.

„Dirbu iš meilės darbui“


Kristina įsitikinusi, kad labai svarbu gerbti kiekvieną darbuotoją, nežeminti jo orumo ir saugoti jo privatumą.

– Nesu tas žmogus, kuris kolegoms pastabas sakytų prie visų. Niekada taip nesielgčiau. Pasikviečiu pas save, pasikalbam, kas ir kodėl ir ką galima padaryti, kad situacija būtų geresnė. Gal ir skamba grėsmingai, bet viską išsisprendžiame labai lengvai. Darbe, kaip ir gyvenime, reikia tiesiog kalbėtis.

Kalbėtis. Būtent šis žodis iš parduotuvės vadovės lūpų mūsų pokalbio metu nuskamba ne vieną kartą, nes, patikina, būti išgirstam svarbu kiekvienam, ypatingai bendravimo norisi senjorams – net ir mudviem bevaikštinėjant po parduotuvę, Kristiną sustabdė viena vyresnio amžiaus pirkėja, prašė patarimo, kur rasti norimą prekę.

– Dirbu iš meilės darbui, nes jei per prievartą į darbą eisi, tikiu, nieko gero nebus. Laimė yra pačiame darbe, ir kiekvienas gali rasti veiklą, kurią nuoširdžiai mylės, tik reikia ieškoti, – šypsosi Kristina ir pasidžiaugia, kad iš pirmo žvilgsnio mažas miestelis, iš tiesų Pakruojis visada pilnas žmonių, mat srautas į čia pat įsikūrusį dvarą, jo renginius – Gėlių festivalį vasarą, ir Žibintų bei Ledo skulptūrų žiemą, parduotuvę pripildo gyvybės.
– Tikrai neinu iš proto, jei kokie svečiai atvažiuoja, kad dabar jau blizginam viską, nepaliekam tuščių kampų – žmogus nėra robotas, per pusvalandį lentynos neužkraus. Visi dirba tiek kiek gali, o ne pagal kažkokias lenteles ar įsivaizduojamas normas. Negalėčiau žmogui pasakyti: „Man nesvarbu kaip, bet turi būti padaryta“. Jei matau, kad nespėja, einu ir pati padedu. Mes dirbame kasdien. Stengiamės kasdien. O ne tada, kai reikia.

Tikroji panacėja – padėkos žodis


„Kadangi negaliu pats judėti, sėdžiu vežimėlyje, parduotuvėje sutikta darbuotoja ne tik mane palydėjo prie ieškomos prekės, ją padavė, nes sunkiai būčiau pasiekęs, bet ir pranešė mano krepšelį kol aš apsipirkinėjau ir palydėjo prie kasų. Šioj parduotuvėj lankausi pirmą kartą, bet labai maloniai nustebino mandagus personalas bei parduotuvės švara ir tvarka bei prekių gausa.“ – rašoma kliento paliktame atsiliepime, kuris Kristinai „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje įvertinti jos komandos narių darbą, atnešė mėnesio herojės titulą. Nors apdovanojimas jai be galo malonus, Kristina įsitikinusi, kad bet kuris kitas jos vietoje būtų pasielgęs taip pat.

– Daugybės paprastų dalykų mes nesureikšminame, numojame į juos ranka. Ir šioje situacijoje mano poelgis man atrodė savaime suprantamas, o klientui paliko įspūdį. „Maximos“ herojų projektas – tik įrodymas, kad šiltas ryšys yra svarbus abiems pusėms – ne tik mums, darbuotojams, bet ir pirkėjams. Paprasčiausi padėkos žodžiai, ištiesta pagalbos ranka, klausimas „Kuo galiu tau padėti?“ yra vaistas nuo visų bėdų, nereikia ieškoti jokių panacėjų.

Kai kas, kas svarbiau už pinigus

Kad ir kaip besidžiaugtų klientų herojės titulu, Kristina atvira – ją labiausiai džiugina komandiniai laimėjimai.

– Tuomet man drugeliai pilve skraido! Jei laimi tavo komanda, vadinasi, tu ją suvaldei, pasiekei savo tikslą. Per savo neilgą laiką čia su darbuotojais laimėjome tris geriausios mėnesio parduotuvės apdovanojimus. Kai pirmąkart laimėjome, jie labai nustebo, antrąkart jau visus apėmė azartas – laimėsim ar ne, o trečią tai džiūgavom ir patikėti negalėjom, – neslėpdama pasididžiavimo pasakoja parduotuvės vadovė. – Įvertinimai užveda darbui, jie motyvuoja. Pamenu, kai darbo pradžioje su darbuotojais dalindavausi mūsų statistika, rodos, ją sakydavau tik sau – nelabai kam ir rūpėjo tie skaičiai. Tad teko ieškoti kelio pas kiekvieną, kiekvienam rasti savitą būdą uždegti, įkvėpti norėti ir siekti daugiau.

Dabar jau visi domisi: „Kaip mums sekasi? Ar šį mėnesį rodikliai geri?“. Taip, piniginės premijos motyvuoja, bet tas suvokimas, kad mes galime būti geriausi Lietuvoje… jūs neįsivaizduojate, kiek toks įvertinimas reiškia žmonėms. Net ir parasčiausias „ačiū“.  Mes linkę išaukštinti pinigus, bet, žinokite, visiems daug svarbiau būti pagirtiems ir suvokti savo paties vertę.

Hobis – „Trys AI“

Perkainuoti tai, ką turi, Kristina gavo progą prieš ketvertą metų, kai su šeima nusprendė Vilnių iškeisti į Radviliškį – iš jo kasdien moteris vyksta į darbą Pakruojyje.

– Atstumas – 30 kilometrų yra visiškas niekis – Vilniuje, kamščiuose dar ne tiek atstovėdavau, – juokiasi ir priduria, kad brangiausio dalyko – laiko su šeima, išsikrausčius iš sostinės, atsirado daug daugiau, be to, dabar gali leisti sau kitokią gyvenimo kokybę – neseniai įsigijo nuosavą namą. – Mano hobis dabar yra „Trys AI“: vaikai, namai, laukai!

Kristina augina 2,5 metų dukrytę ir devynmetį sūnų, kuris, sužinojęs apie mamos apdovanojimą, be galo apsidžiaugė.

– Pagyrė mane ir pats pasigyrė, kad anądien močiutei padėjo per gatvę pereiti. Ir dukrą darželyje auklėtojos juokais pavaduotoja vadina, nes visais rūpinasi, visus užjaučia, visiems pagelbsti, – pasakoja Kristina, o aš jai šypsausi: ar ji nujaučia, koks komplimentas jos vaikai yra jai pačiai?

– Iš tiesų, galvoju, kad ir aš esu tokia, kokia esu, nes turiu labai gerą savo tėvų pavyzdį. Tėtis – įmonės vadovas, o mama dirba mokytojos padėjėja, rūpinasi vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, tad iš vieno galiu mokytis organizacijos valdymo, o iš kito – empatijos ir kantrybės.


O jeigu jūs, besilankydami parduotuvėje, pagalvojote, kad kuris nors „Maximos“ komandos narys yra tikras laimės dirbti ir padėti pavyzdys, skirkite minutę jo pastangų įvertinimui. Nesvarbu kas – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, jūsų šiluma svarbi kiekvienam. Įvertinti ir pagirti juos galite ir mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU


Daugiau skaitykite čia.

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).