DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: „Neužtenka, kad darbuotojas nemeta darbo. Noriu, kad jis būtų laimingas“6 min read

20 rugpjūčio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: „Neužtenka, kad darbuotojas nemeta darbo. Noriu, kad jis būtų laimingas“6 min read

Reading Time: 5 minutes

– Užauginau du vaikus – sūnų ir parduotuvę, – šypsosi Judita Kalviūnienė. Kitąmet bus dvidešimt metų, kaip ji dirba „Maximoje“ ir pirmąsias dienas tuometinėse pareigose, sako, prisimena kaip filmą.

Su Judita susitinkame Vilniuje, Lakūnų gatvėje, įsikūrusioje „Maximoje“. Čia moteris dirba parduotuvės vadybininke, o 2001-aisiais karjerą pradėjo kaip kasininkė.

– Prasidėjo mano darbas Stanevičiaus gatvėje esančioje „Maximoje“, Fabijoniškėse. Atidarinėjome mažytę parduotuvytę, ir tai buvo kažkas nepakartojamo! Nebuvo tokių parduotuvių tais laikais daug: viskas nauja, kompiuterizuota, prekės nematytos – mūsų akimis tai prilygo stebuklui, – su šypsena pradžią prisimena Judita. – Kolektyvas buvo labai jaunas, visos merginos – ką tik sukūrusios šeimas. Konkursas į pardavėjos vietą – milžiniškas! Kaip į televizijos vedėjas atrankos vyko. Net su regiono vadove visos turėjome pasikalbėti. Man atrodė, kad turime svajonių komandą, visi labai atsakingai ruošėmės parduotuvės atidarymui. Juk laikai buvo sunkūs, klestėjo bedarbystė, tad gauti darbą atrodė wow. O dar tokį darbą, kur viskas modernu, privačiame versle. Buvo tikra dovana. Dabar žmonės darbus keičia kaip kojines, o tuomet požiūris buvo visai kitoks, darbas buvo lyg vertybė.

Laimes dieta Patreon banner

„Maxima su šlepetėmis“


Judita pasakoja taip vaizdžiai, taip emocingai, kad, nori nenori priešais akis iškyla 2000-ųjų pradžios vaizdai. Moteris prisipažįsta: nors baigė sekretorės kursus, pagal specialybę dirbti taip ir neteko.

– Ir visos vadinamosios „mašinistės“ labai greitai iš mados išėjo, – juokiasi pašnekovė, – Džiaugiuosi, kad paklausiau širdies. Ji traukė prie darbo su žmonėmis. Nors ir su jais, žinoma, būna visko, bet savo darbą labai myliu. Nuo pat pirmos dienos taip buvo. Grįžtant į pačią pradžią, prisimenu pačią pirmąją, atsidarymo savaitę. Eilės buvo per visą parduotuvę, nuo ryto iki vakaro. Nežinau, ar šiais laikais dar būna tiek žmonių atidarymo metu, bet tada eilės buvo nuolat. Jau net nepamenu, ką žmonės ten pirko, bet jie pirko visą savaitę, be jokios pertraukos, nuo parduotuvės atidarymo iki uždarymo. Pirko viską iš eilės. Jautėmės kaip sapne, nes kiek prekių beparduotum, pirkėjai nesibaigia.

Toje parduotuvėje Judita išdirbo dešimt metų. Sako, merginos tapo moterimis, o bendradarbystė išaugo į draugystę: kartu ir keliaudavo, ir leisdavo laisvalaikį.

– Ir dabar bendraujame, nors visi išvažinėjo po skirtingas šalis. Kai šitiek valandų pradirbi petys į petį, negali netapti draugais. Juk su kolegomis praleidžiame daugiau sąmoningo laiko negu su šeima. Ir pirkėjams ja tampame. Parduotuvė, apie kurią pasakojau, buvo mano namų kieme. Ten apsipirkdavo aplinkinių namų gyventojai. Tad su kolegėmis juokais parduotuvei buvome davusios pravardę „Maxima“ su šlepetėmis“ – ne vienas pirkėjas su jomis įšlepsėdavo duonos ar pieno. Ir dabar, rodos, jau šitiek metų ten nebedirbu, bet visi kieme su manimi vis dar sveikinasi.

„Visi norime būti išgirsti“


Kas pasikeitė per tuos dvidešimt metų?
– Nemanau, kad daug kas. Pirkėjai tapo išrankesni. Bet mes visi tokiais tapome. Ir aš manau, kad tai yra gerai – neleidžiame savo pinigų bet kam. Tačiau vienas dalykas nesikeičia: su ramybe, šypsena ir pagarba gali suvaldyti bet kokį konfliktą.

Judita tikina, kad būtent bendravimo ir diplomatijos ją išmokė darbas parduotuvėje. Kasininke moteris dirbo neilgai: greitai pakilo į vyr.kasininkes, po kiek laiko tapo pamainos vadovo pavaduotoja, dabar ji – parduotuvės vadybininkė.

– Nesvarbu, kurias pareigas užimčiau, visur reikėjo dirbti su žmonėmis. Išklausyti. Visur išgirsti ir surasti sprendimą, kuris tenkintų visus. Išlaviruoti taip, kad klydęs pasitaisytų, bet nesijaustų nubaustas. Neužtenka, kad darbuotojas nemeta darbo. Noriu, kad jis būtų laimingas. Visi norime būti išgirsti. Ir darbuotojai, ir klientai.

Judita tikina, kad meilę darbui labai lemia ir vadovai – jų pasitikėjimas ir suteikiama laisvė labai motyvuoja.

– Niekada nesvarsčiau eiti dirbti kitur. Prekyba visur yra prekyba. Visur yra pliusų ir minusų. Bet iš esmės… čia tiek viskas sava, kad, atrodo, kitaip ir būti negali.

Motyvuoja kitų džiaugsmas


– Tarp mūsų klientų – daug užsieniečių, daug jaunų šeimų. Čia tiesiog gera atmosfera. Jei būtų nemiela, nedirbčiau. Bet manau tiems, kurie niekaip neatranda meilės darbui, reikia atsigręžti į save. Negali visi žmonės būti bjaurūs ar visas kolektyvas negeras. Jeigu taip yra, ieškok kirmino savyje. Kaip negali visiems patikti, taip negali ir nepatikti. Gali ateiti į gražiausią šventę, pasėdėti surūgęs, o paskui visiems bambėti, kaip prastai buvo. Ir atvirkščiai – sukurti šventę lygioje vietoje. Kiti negali būti atsakingi už tavo laimę, jei jos nebandysi kurti pats. Jei pats savęs nemotyvuosi, neįkvėps niekas kitas.

Pačią Juditą motyvuoja kitų džiaugsmas. Jai patinka padėti. Ir į parduotuvę atvykusi, tiesą pasakius, radau ją ne kabinete, o besidarbuojančią salėje, kartu su kolegomis. Tas noras padėti Juditai atnešė ir klientų mėnesio herojės titulą.

„Turiu dvynukus ir su vežimėliu labai sunku vienai apsipirkti, tai paprašiau pagalbos dėl vaikų maistelio, kurio tuo metu nebuvo lentynoje, ji su mielu noru paieškojo sandėlyje ir atrado man tą prekę. Dauguma darbuotojų, kai paklausiu dėl nesamos prekės pasako: „Jeigu nėra lentynoje, tai nebeturime’“. O ji man labai padėjo. Su didžiausia šypsena išėjau iš parduotuvės. Rekomenduosiu ir kitiems.“ rašoma pirkėjos paliktame atsiliepime.

Naujai atėjusiems – ilgametė patirtis


– Apdovanojimas buvo labai netikėtas, – šypsosi Judita, – Per dieną mes padedame tiek žmonių, kad jei reiktų parodyti klientę, palikusią atsiliepimą, prisipažinsiu, nesugebėčiau. Mūsų politika paprasta: jei matai, kad reikia padėti – padedi. Darai viską iš širdies, o ne dėl apdovanojimų. Ir, tiesą pasakius, mes labiau įpratę prie to, kad žmonės mieliau laiką skiria skundui, o ne geram atsiliepimui parašyti. Bet tikiu, kad visi keičiamės, ir auga noras dėkingumu pasidalinti. Jeigu mudviejų pokalbį skaitys pirkėjai, tikiuosi, jie išgirs, kad mums, dirbantiems parduotuvėse, kiekvienas geras žodis reiškia labai daug.

Suprantu visus, būna, kad nuotaikos nėra, ar rūpesčiai kamuoja. Bet su šypsena gyventi lengviau. Nusišypsok ir tai nusiris kaip banga – emocijos labai greitai persiduoda. Tai matau mūsų kolektyve. Juk pamainoje dirba 20 žmonių. Ir jeigu kažkuris vienas ateina be nuotaikos, problemomis užkrečia ir kitus.

Judita džiaugiasi, kad jų komanda labai susidraugavusi, ir kad taip, bedirbant ir bebendraujant, nepastebi net kaip diena prabėga.

Nemažai čia ir jaunų žmonių, dalis darbuotojų atvažiuoja iš Elektrėnų, dalis – iš Utenos. Beje, uteniškę Deimantę, Juditos kolegę, jau kalbinau rubrikoje LAIMĖ DIRBTI.

– Manau, kad „Maxima“ yra puiki pradžia jaunam žmogui ar studentui. Darbo grafikas čia labai palankus, užtenka laiko ir mokslams. Be to, gali nemažai išmokti, įgauti darbo kompiuteriu, bendravimo įgūdžių. Nors, tiesą pasakius, mainai abipusiai – daug mokausi iš naujos kartos mąstymo, požiūrio į gyvenimą. Ir pati dalinuosi viskuo, ką žinau. Tuomet labai paprasta ir lengva dirbti. Jei žinias laikysi glėby ir niekam nieko nesakysi, ant savęs užsikrausi viską. Tad komanda žino, kad naujai atėjusiems žmonėms turi perduoti visą ilgų metų patirtį. Mainai veikia: vienas kitą suprantame iš pusės žodžio.


Taigi, nesvarbu, kiek žodžių norite pasakyti – vieną „ačiū“ ar ilgą padėką – parduotuvių kolektyvui jie visi labai svarbūs. Savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją įvertinti ir pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.


TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

 

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).