DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Meilė darbui kasininkei užgimė pamačius, kiek jame prasmės: „Per dieną padarau labai daug gero“7 min read

11 birželio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Meilė darbui kasininkei užgimė pamačius, kiek jame prasmės: „Per dieną padarau labai daug gero“7 min read

Reading Time: 5 minutes

Stovėdama prie kasos retai kada galvoju kažką daugiau nei apie kasininkės rankose besikeičiančias prekes. Bent jau anksčiau, iki užgimstant LAIMĖ DIRBTI projektui, nesusimąstydavau, kuo tą akimirką gyvena mėsininkas ar kokios mintys kirba tortą kepinių skyriuje į dėžutę dedančios pardavėjos galvoje. O dabar, kai apkeliautos dešimtys jūsų pačių išrinktų herojų, žinau, kad darbas – toli gražu ne tik laiku gaunamas atlygis. Jis ne vienam tampa vieta pabendrauti, prieglobsčiu sunkiomis akimirkomis, sielos žaizdų gydykla ar tramplinu į gyvenimą.

Klaipėdoje, Liepojos gatvėje, įsikūrusioje „Maximoje XX“ Reda Rimkutė (22) dirba nuo studijų pabaigos. Pajūryje ji baigė mokslus, gavo interjero apipavidalinimo specialybę. Čia iš Kūlupėnų kaimo kilusi mergina nusprendė po mokslų pasilikti kurti savo gyvenimo, bet ne viskas ėjosi taip, kaip planuota.

– Visur, kur kreipiausi, durys buvo uždaros. Vieniems netiko tai, kad turiu profesinį, o ne universitetinį išsilavinimą, kitiems reikėjo, kad turėčiau darbo stažą, kelių metų darbo patirtį. Patirties, žinoma, neturėjau, tad gavosi toks uždaras ratas: reikia patirties, o jos neturi ir įgauti negali, nes niekas nenori nepatyrusių darbuotojų, – rankomis skėsteli Reda. Bet užsispyrimo merginai netrūko, ji žinojo, kad nori būti nepriklausoma, ir to siekė. – Pasakiau sau, kad turiu dvi išeitis: arba likti pas tėvus ir gyventi iš jų, arba vis dėlto bandyti gauti darbą, užsidirbti ir pradėti pati stotis ant kojų. Taip mano akiratyje atsirado „Maxima“. Žinau, kad mano bendraamžiai ieško padavėjų ar panašaus darbo, bet lakstyti su padėklais – ne mano būdui. Be to, ir namus visai šalia parduotuvės susiradau – smagu, kad į darbą nueinu per penkias minutes. Tai, kad nereikia grūstis autobusu ar stovėti kamščiuose – didelis pliusas.

Laimes dieta Patreon banner

Pirma diena – kaip pirma klasė


Liepos 26-ąją bus jau treji metai nuo Redos sprendimo dirbti „Maximoje“. Kai jos paklausiu, kuo skiriasi ta Reda, kuri atėjo į darbą prieš trejus metus, ir dabartinė Reda, mergina ima kvatoti.

– Neslėpsiu – pirmą darbo dieną buvo labai baisu, nes aš net žalio supratimo neturėjau, ką turėsiu daryti. Taip, žinoma, žinojau, kad tai prekyba, kad reikės bendrauti su žmonėmis, bet daugiau – jokių detalių ar subtilybių. Buvo tikrai nedrąsu. Baiminausi, ar susirasiu draugų tarp kolegų. Žodžiu, jaučiausi, kaip eidama į pirmą klasę, – kikena kasininkė-pardavėja, – Pirmą dieną taip dėl visko jaudinausi, kad net ir toje pačioje „Maximos“ virtuvėlėje, rodos, nieko negalėjau rasti. Tyliai sau kartojau: „Reda, juk čia virtuvė, viskas paprasta“, bet net elementariausią lėkštę susirasti rodėsi neįveikiama užduotis.

Kai pasižiūri atgal, purto galvą Reda, toks jaudulys atrodo beprasmis, bet nieko nepadarysi – visi nuo kažko pradedame, visus nežinomybė trikdo, o didžiausios nesėkmės anksčiau ar vėliau virsta puikiomis istorijomis.

Antrųjų metų išbandymas

– Dabar esu nepalyginamai drąsesnė. Vienareikšmiškai. Darbe jaučiuosi puikiai ir tam, kad taip pradėčiau jaustis, tikrai neprireikė daug laiko, greitai pripratau. Pirmi metai išvis lėkte pralėkė, dirbti „Maximoje“ man labai patiko, buvo daug dinamikos, naujovių, laikas nuo laiko keisdavau darbo vietą: tai kasose, tai savitarnoje pasidarbuodavau, nebuvo kada liūdėti, – atvira Reda, – Tačiau antrais darbo metais užpuolė liūdesys, pradėjo varginti rutina, niekas nebedžiugino. Vienu metu net kilo mintys viską mesti, grįžti pas tėvus. Bet įsižnybiau, susiėmiau, pasakiau sau, kad čia tikriausiai toks etapas. Ir, žinote ką? Antrų metų pabaigoje viskas pasikeitė! Rodos, antras kvėpavimas įsijungė: pradėjau keltis su šypsena, į viską žiūrėti su džiaugsmu, pradėjau dėkoti už tai, kas esu ir kur esu. Pati tapau laiminga ir darbas vėl pradėjo nešti laimę.

Reda kalba ir šypsosi, o aš negaliu nustoti ja džiaugtis – juk šitaip svarbu neužsiliūliuoti liūdesyje, taip svarbu neleisti tavęs pasiglemžti savigailai. Juk ne veltui sakoma, kad kiekvienas esame savo pačių laimės kalviai. Vadinasi, jei jau atvedėme save iki tam tikros situacijos, tai mes patys ir esame tie vieninteliai, kurie iš ten gali save išvesti.

Apdovanojimas – už pagalbą senjorei


Ir visgi, kas nutiko, kad Redos viduje kažkas taip kardinaliai apsivertė?

– Pradėjau žiūrėti kitaip į darbą, pamačiau jį kitomis akimis. Supratau, kiek jame yra prasmės, kad per dieną padarau labai daug gero: močiutes, senelius pamokau naudoti savitarnos kasomis, sukraunu krepšius, nežinantiems patariu, padedu surasti prekes. Su tuo suvokimu ir atėjo laimė, pačiai smagiau pasidarė – su kiekvienu laimingu klientu darbe ir gyvenime atrandi vis daugiau prasmės.

Pasikeitęs Redos požiūris merginai padovanojo ne tik kasdienį džiaugsmą keliauti į darbą. Šį mėnesį „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, ji tapo klientų heroje.

„Darbuotoja Reda padėjo senyvo amžiaus močiutei, kuri stūmėsi neįgaliojo vežimėlį, apsipirkti savitarnoje: sukrovė jai prekes, labai maloniai, pagarbiai elgėsi. Močiutė buvo labai dėkinga, „jūs man kaip dukra“ sakė. Matyt, ne pirmą kartą jau taip padeda. Ačiū darbuotojai už pagarbą vyresniam žmogui! – tokį atsiliepimą,paskambinusi nemokamu informacijos telefonu, paliko viską mačiusi pirkėja. Tik tiek – pastebėti ir įvertinti – tereikėjo, kad Redai būtų įteiktas apdovanojimas ir piniginė premija.

– Kai paskambino vadovė, negalėjau patikėti. Maniau, juokauja, o dabar atsidžiaugti negaliu. Galvoju, kad įsigysiu kokią kelionę po Lietuvą, – šypsosi Reda, – Arba tėvus kur nors nusivešiu, arba tiesiog – smagiai apsipirksiu.

Karantinas sutvirtino ryšį su kolegomis


Kasininkė-pardavėja džiaugiasi ne tik įvertinimu, bet ir atslūgstančia įtampa dėl karantino.
– Oi, buvo visko… Būdavo dienų, kai klientų būdavo labai mažai – tuomet ir laikas ima lėčiau slinkti, ilgiesi bendravimo su žmonėmis. O buvo ir taip, kai tarp šešių kasų nespėji suktis. Tuomet bėgi į salę, krauni prekes. Sukomės kaip vijurkai, – patikina, ir netrunka pridurti, kad išbandymai bendradarbiams dovanojo dar didesnį vienybės jausmą. – Karantinas labai suartino komandą. Taip pradėjome maišytis su kolegomis iš kitų pamainų, dirbti su tais bendradarbiais, kurių įprastai nesutinkame. Užgimė naujos draugystės, sutvirtėjo ryšys, susibendravome. Mūsų kolektyvas labai linksmas, jame gera ir smagu dirbti. Gal tik pradžioje buvo sunkiau, visi manė, kad aš atėjau tik per vasarą padirbėti, kad pabūsiu kelis mėnesius ir dingsiu, tad stengėsi neprisirišti. Bet kai po kelių mėnesių pamatė, kad lieku ilgam, rodos, akimirksniu gavau kolegų pliusą: iš bendradarbių tapome šeima.

Bent lūpų kampučius pakelkime…


Darbe, kaip ir visur gyvenime, tikina Reda, svarbiausia – bent lūpų kampučius pakelti, kad žemyn nesvirtų.

– Žinoma, būna, kad pozityvas dingsta, bet pabandai vis tiek šypsotis ir nuotaika taisytis ima. Juk negalima leisti vienam blogam nutikimui ar nesusipratimui sugadinti visos tavo dienos! Manau, kad visiems mums neprošal išmokti negirdėti piktų žodžių, praleisti juos pro ausis – suprasti, kad jie skirti ne tau, o situacijai, – atvira pašnekovė. Ir ji – visiškai teisi. Juk pyktį dažniausiai kaupiame ilgai, o tam, kad jis išlįstų lauk, kartais užtenka mažiausios smulkmenos. Nereikia jų sureikšminti. Geriau dėmesį nukreipti į tai, kas džiugina.

– Mane džiugina daug kas: draugai, laikas su šeima. Laisvomis dienomis dažnai lekiu pas tėvus į kaimą. Labai jų pasiilgstu, visi kaimo darbai… jie man toks malonumas! Kai esi lauko ir pievų vaikas, net ir išvažiavęs į miestą pasiilgsti vaismedžių genėjimo ar žolės pjovimo. Tuomet grįžti į darbą, kur daugiausiai laimės suteikia bendravimas, paplepėjimai su kolegomis, dėkingi klientai ir, žinoma, savas uždarbis – man patinka, kad esu laisva, nepriklausoma, kad galiu kurti savo gyvenimą taip, kaip tik noriu. Norėčiau, kad viskas taip ir toliau liktų. Kad darbe nedingtų šypsena. Kad turėčiau tokį besąlygišką pasitikėjimą kolegomis ir į darbą kiekvieną keliaučiau su džiaugsmu.


O jeigu jums kažkas padovanojo džiugią patirtį apsiperkant, kviečiu nepamiršti pagirti, įvertinti ar atsidėkoti savo mylimai kasininkei, kasininkui, kepėjui, mėsininkui ar salės darbuotojui. Gerais žodžiais tuos, kurie dėl jūsų kasdien daro daugiau, galite įvertinti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.


#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU


Daugiau herojų istorijų rasite čia.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).