DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: „Mano misija – kaip įmanoma pozityviau susitvarkyti su problemomis, apie kurias dar nieko nežinau“7 min read

17 birželio, 2021 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: „Mano misija – kaip įmanoma pozityviau susitvarkyti su problemomis, apie kurias dar nieko nežinau“7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Man visą gyvenimą patiko iššūkiai. Ir šiame darbe jų netrūksta: kiekviena diena čia kitokia, nubudusi niekada nežinau, kaip ji klostytis, tad savo galvoje įjungiu misiją: kaip įmanoma pozityviau ir geriau susitvarkyti su problemomis ir reikalais, apie kuriuos dar nieko nežinau, – kvatoja Jonavoje, Plento gatvėje įsikūrusios „Maximos XX“ pamainos vadovė Daiva Vaškūnienė (33), kurios vienas pagrindinių darbų, kaip tikina, yra įkvėpti kolektyvą, visiems dovanoti šypseną iš gerą nuotaiką.


Darbą išnaudojo dešimtukui

 

Prekybos srityje Daiva atsidūrė dar studijų metais – vienu metu ir mokėsi, ir dirbo.
– Gavau administratorės darbą vienoje parduotuvėje, niekada nebuvau dirbusi nieko panašaus, tad tai buvo savotiškas lūžis gyvenime. „Išplauksi arba ne“ pagalvojau sau, nes pareigos buvo atsakingos. Buvo, žinoma, visko, bet su kiekviena diena darėsi vis lengviau, gavau atsakingas pareigas ir labai džiaugiuosi, kad man pavyko prasilaužti, kad esu ten, kur esu, nes čia vis augu ir tobulėju.
Savo pirmąjį darbą, tuomet dar studentė, Daiva išnaudojo verslo vadybos studijoms – bakalauro darbą rašė būtent iš savo darbo sferos.
– Pamenu, kaip komisijai teko įrodinėti, kad jie vienomis, teoretikų akimis mato šią sritį, o aš kitomis, nes jau gerai pažinojau šio verslo užkulisius, jaučiausi labai stipri savo žiniose bei darbinėje patirtyje, tad drąsos pastovėti už save netrūko. Gavau aukščiausią balą – taip, anksti pradėjusi dirbti, nušoviau net kelis zuikius vienu šūviu, – tikina jauna moteris, ir priduria, kad dirbti studijuojant visada paranku, mat įgauni praktinių žinių, tvirtesnį stuburą, geriau žinai, ką darydamas mėgaujiesi, ir kur norėtum gilinti savo žinias.


Laimes dieta Patreon banner


Viskas turi eiti iš vidaus

Jonavos parduotuvėje Daiva dirba jau pusšeštų metų, su kolektyvu kartu atidarė šią erdvią ir šviesią „Maximą XXX“, o prieš pusantrų metų buvo paaukština į pamainos vadoves ir tuo labai džiaugiasi.
– Kiekvienam mūsų patinka būti pastebėtam ir įvertintam,labai tuo džiaugiausi, žinojau, kad susitvarkysiu su šiomis pareigomis, tad baimės nebuvo. Mano stiprybė – suburti komandą. Niekada apsimestinai nieko nedarau, viskas, tikiu, turi eiti iš vidaus. Matyt, pozityvumu esu apdovanota, nes visų buvusių darbdavių rekomendacijose būdavo parašyta, kad esu itin empatiška, visada puikios nuotaikos ir turiu gerą humoro jausmą – didžiuojuosi tuo, kad žmonės manyje pastebi būtent tai, o dar smagiau, kad ir kitiems natūraliai gaunasi ją perimti, – tikina pašnekovė ir priduria, kad geros atmosferos sukūrimas kolektyve yra pagrindinis faktorius siekiant gerų rezultatų. – Kaip Tu jautiesi, taip ir dirbi. Kai darbe gera atmosfera, nereikia net nieko sakyti, komanda žino, ką daryti – toks įspūdis, kad esant pakiliai nuotaikai, visi vieni kitų mintis pradeda skaityti. Dauguma darbuotojų turi savo gyvenimus, ateina su asmeniniais rūpesčiais, įvairiomis nuotaikomis. Kasininkės, yra mūsų parduotuvės veidas, joms reikia ir kantrybės, ir geros nuotaikos – nelendu į dūšią ir jų problemos niekur nedingsta, bet savo užduotimi matau tai, kad turiu bent laikinai sukurti atskirą pasaulį, kuriame kasdienių rūpesčių nebūtų ir visi darbuotojai galėtų jaustis saugūs.

Apdovanojimas – už nuleistą padangą

Ta misija tikrai neapsiriboja vien tik parduotuvės darbuotojais. Štai „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, sulaukusi parduotuvės lankytojos padėkos, Daiva tapo klientų mėnesio heroje.

– Buvo jau vakaras, darbavausi salėje, ir prie manęs priėjusi moteris paklausė, ar gali kreiptis nedarbiniu klausimu. Žinoma, atsakiau. Paaiškėjo, jog išėjusi iš parduotuvės, ji pastebėjo, kad automobilio padanga tuščia, tad norėjo pasiteirauti, ar mūsų parkavimo aikštelėje automobilį gali palikti per naktį, ar niekas nenutemps. Kam palikti, pasakiau – reikia bandyti rasti sprendimą, kad galėtumėte ramiai grįžti namo. Išsikalbėjome. Kadangi darbas išmokė pažinti žmones, ir su jais rasti bendrą kalbą, supratau, kad moteris neturi ko pasikviesti į pagalbą, ir kad mano pasiūlyta pompa jai per brangi pasirodė, tad gimė idėja suorganizuoti visus darbus. Nuėjome iki garažo, susiradau mūsų taromato operatorių – nagingą, protingą, visų galų meistrą, ir jis, kol šnekučiavomės,tą ratą sutvarkė, – šypsodamasi įvykį prisimena Daiva.

 

Perleido savo… puodą

Progų padėti, tikina pamainos vadovė, pasitaiko kone kasdien, tad paprašau pasidalinti dar keliais, labiausiai įsiminusiaisatvejais.

– Štai prieš kurį laiką, gal prieš metus, skambina viena moteris į parduotuvės telefoną. Atsiliepiau aš. Tuomet vyko lojalumo akcija, už ypatingą kainą galėjai įsigyti virtuvės rakandus. Akcija ėjo į pabaigą, tad viso asortimento nebeturėjome, lipdukų nebedalinome, o jai verkiant reikėjo konkretaus puodo. Būtent jį ir buvau įsigijusi pati. Pagalvojau, kad bus dar tų puodų, ir kam man jų išvis tiek reikia, tad paskambinusiai moteriai pasakiau, kad galiu jai perleisti jį už tą pačią akcijinę kainą. Kad jūs žinotumėte, kaip ji apsidžiaugė! O aš pakavau puodą ir siunčiau jį į Kauną. Kiti pirkėjai ieškojo konkretaus žaislo, patikrinau apskaitoje – matau, kad turime juos du, bet rasti juos – atskira misija. Tačiau man pavyko: radau, nusiunčiau nuotrauką, gavau patvirtinimą, kad reikia būtent to, ir prašymą jį prie savęs palaikyti – atvažiavo jo taip pat iš Kauno, – džiaugiasi Daiva. – Kai matau, kad žmogui reikia padėti, padedu visada, nesvarbu, ar darbe būčiau, ar kur kitur. Ir tas padėjimas ne visada su prekėmis susisijęs. Būna, migruoji tarp salės ir kabinetų, pamatai vienišą senjorą, pakalbini jį, skiri kelias minutes papliurpti apie gyvenimą, ir, žiūrėk, jau visai kitokios nuotaikos žmogus.

Netiki kvėpavimu į nugarą

Vienas geras darbas, įsitikinusi Daiva, įžiebia kitą. Lygiai taip pat kaip laisvė ir pasitikėjimas įžiebia atsakomybės jausmą.
– Niekam nekvėpuoju į nugarą, nesukuriu aplinkos, kurioje žmonės per petį dairytųsi, bijodami, kad prieisiu. Jeigu lakstysi iš paskos ir baksnosi pirštu, tik supykdysi arba atvirkščiai – darbuotojas nebepasitikės savimi, visur reikės komandų. Aš savo kolektyvu pasitikiu, kiekvienas žino, ką ir kada turi padaryti, visiems leidžiu dirbti laisvai, savo nuožiūra.
Kai žmogumi pasitiki, kai įgalini priimti sprendimus, jame gimsta atsakomybės jausmas. Dar vienas, labai veiksmingasdalykas yra tiesiog tartis, nes visi turi gerų minčių. Nesu iš tų vadovių, kur kaip pasakiau, taip ir turi taip būti: kitąkart komandos idėjos būna geresnės ir aš tuo labai didžiuojuosi.
Negalėdama liaupsių savo komandai, pašnekovė negali nepaminėti ir parduotuvės vadovės Žydrės – jau kalbinau ją LAIMĖ DIRBTI straipsnių ciklui.
– Direktorei esu itin dėkinga, kad labai palaikė mano norą imtis dar vienų studijų. Dvejus metus mokiausi socialinio darbuotojo padėjėjos profesijos. Mokslų būdavo ir darbo metu, bet man pavyko juos baigti. Studijų kryptis, žinoma, skirtinga nuo prekybos, bet sąlyčio taškų daug: ir empatija, ir pagalba žmonėms, ir problemų sprendimas. Tai, kad gali suderinti darbą su studijomis, labai daug ką pasako apie komandos bendrystę ir vadovų prioritetus darbuotojų augimui.

Baigti mokslai Daivai dovanojo dar vieną veiklą – jauna moteris įstojo savanoriauti į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją.
– Ši organizacija – plati vieta savanorystei, galima save daug kaip realizuoti. Jonava, tiesa, nedidelė, visko mažiau, tad, praėjusi specialius mokymus, aš papuoliau į programą su imigrantais ir pabėgėliais. Turiu globotinę – iranietę Zohreh, kuri gyvena Rukloje. Su ja susirašinėjame, bendraujame – kartais per virtualų vertėją, kartais – tikro vertėjo pagalba, jau šiek tiek ir lietuviškai, ir rusiškai pramoko. Užsidegiau noru padėti, nes kiekvieną kartą  bandau save įsivaizduoti kito vietoje. Zohreh, kurią vadinu tiesiog Zori, istorija dramatiška, tad nuolat pagalvoju, kad, būnant ten, kur ji yra, norėčiau turėti žmogų, kuriam rūpiu. Parūpinu jai daiktų, rūbų, kuo galiu, tuo pagelbsčiu, o jei ateina į parduotuvę, padedu apsipirkti, nes ji turi labai ribotą pinigų limitą – dažnai iš jos girdžiu, kad ji netikėjo, jog atsiras žmonių, kurie ja pasirūpins, kad jai tai labai svarbu, ir ji labai dėkinga. Savanorystė tikrai praplečia akiratį ir praturtina, – šypsosi Daiva, o aš paantrinu, kad ne tik geri darbai, bet ir svajonės motyvuoja augti. Ko ji, pati sau palinkėtų, apie ką pasvajotų, paklausiu. – Palinkėčiau, kad ir toliau mano gyvenime nesibaigtų iššūkiai, nes tik per juos labiau save realizuoju, o jeigu juos įvykdau, turiu progą savimi didžiuotis.

— ——–
Aš tikiuosi, kad progų savimi didžiuotis jums, kaip ir Daivai, pasitaiko kasdien. O jeigu matydami kažkieno darbą taip pat jais didžiuojatės, pasakykite tai garsiai – salės darbuotojas, pardavėja, bandelių kepėja ar mėsininkas – nesvarbu, kasparašyta ant darbuotojo kortelės, gero žodžio reikia visiems.
Skirkite kelias akimirkas palikti atsiliepimui – būtent jūsgalite nulemti tai, kad kažkuris „Maximos“ komandos narysgaus apdovanojimą ir premiją.
Įvertinti ir pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šiąnuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).