DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Laisvalaikiu ūkininkaujanti kasininkė: „Darbas man yra įvertinimas“9 min read

23 liepos, 2020 6 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Laisvalaikiu ūkininkaujanti kasininkė: „Darbas man yra įvertinimas“9 min read

Reading Time: 6 minutes

Gyvenimas be monotonijos, dėmesingi klientai, ir šeima jau seniai tapęs kolektyvas yra trys pagrindinės priežastys, kodėl Vilniuje, Rinktinės gatvėje, įsikūrusioje „Maximoje X“ dirbanti Vaida Bieliauskaitė (28) niekada nepameta šypsenos. Tarp Biržų krašto ir Vilniaus gyvenanti mergina vienur augina česnakus, o kitur – aplinkinių meilę.

Vyriausiąja kasininke dirbanti Vaida į Vilnių iš Panevėžio atvyko prieš aštuonerius metus, užsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir iškart gavo pasiūlymą įsidarbinti „Maximoje“.
– Nuo pat pirmųjų dienų čia negalėjau atsidžiaugti mūsų direktore Daiva Vaškeliene. Tikriausiai tas jos užsidegimas, noras uždegti mus mane paskatino ir toliau dirbti čia. Nenorėjau eiti niekur kitur ar ieškoti kito darbo. Nepakeičiama ji, mūsų direktorė! Paskui atėjo laikas, buvau pabėgusi metams į Panevėžį. Bet grįžau Vilniun, atėjau į svečius pasilabinti, o direktorė iškart: „Grįžai – eikš pas mus“. Taigi, užsukau gruodžio pabaigoje, o sausio mėnesį jau dirbau parduotuvėje.

Reikia matyti Vaidos akis, kai ji prabyla apie savo vadovę: ir taip švytinti mergina ima dar labiau spinduliuoti. Ką reiškia Vaidos žodžiai „uždeganti direktorė“, paklausiu.

Laimes dieta Patreon banner

– Ji motyvuoja ir žodžiais, ir veiksmais. Jei mato, kad nesiseka kam nors, pati ateis, paims, padės, net apkabins. Daiva labai šita, tikriausiai ta šiluma ir skatina mus kilti. Kad ir kai nesiseka, rodos, klumpi ir klumpi, ji niekada neleis nuleisti rankų, niekada nepasakys kažko blogo. „Viskas yra pataisoma“ – direktorės mėgiama frazė. Mes – mažas kolektyvas, visi kaip šeima. Šiuo metu pamainoje dirba 5 žmonės. Parduotuvė mūsų maža, jauki, mes visi visada kartu.

– Papasakok, kas tave paskatino persikelti į Vilnių?

– Nusprendžiau mokytis, su ta iniciatyva ir atvažiavau čia. Iš pradžių važiavau pas seserį, ji  pirmoji čia įsikėlė. Bet patiko man čia dirbti ir mokslai nusikėlė, nes ir čia kiekvieną dieną mokaisi ir tobulėji. Kiekviena diena skirtinga. Pradžioje buvau kasininkė, o po kasininkės „lipau“ vis aukštyn ir aukštyn. Dabar pavaduoju pamainos viršininką. Tas nuolatinis tobulėjimas džiugina. Ir piniginiais priedais „Maxima“ motyvuoja. Darbas man yra įvertinimas.

– Ar „Maxima“ buvo tavo pirmoji darbo vieta?

– Panėvežyje dirbau „Joglėje“, švaros centre, bet daugiau kaip administratorė. Su prekyba neturėjau nieko bendro ir pradžioje buvo labai baisu. Už prekystalio, kai ateini apsipirkti, visai viskas kitaip. Kai esi kitoje pusėje, rodos, į tave žiūri VISI. Nemoku nusakyti to jausmo, rankos, būdavo, drebėdavo kaip pašėlusios. Vis tiek baisu kažko nenuskenuoti, praleisti.

– Ir aš tau galiu prisipažinti – iki tol, kol pradėjau kalbinti „Maximos“ klientų herojus, retai kada susimąstydavau, kas vyksta kasininkų galvose. O dar kai pamatydavau ant krūtinės užrašą „Mokinys“, iškart pagalvodavau: „Na, va, dabar ilgai užtruksime…“

– Taip taip. O, patikėkite, to virpulio naujokų širdyse labai daug. Juk dirbame su pinigais, esame už juos atsakingi. Iki tos minutės, kol pati neatsidūriau toje kėdėje, niekada nebuvau pagalvojusi pati apie tai, kaip jaučiasi kasininkės. Ir kai tenka kažką apmokyti, jau žinai ką jaučia naujas žmogus. Nes jau pats buvai tai perėjęs. Kita vertus, tas jauduliukas davė savo. Išmokė atsakomybės – juk dirbi ne tik su pinigais, bet ir su žmonėmis.

– Parduotuvė jūsų nedidukė, jauki, visi – nori nenori turite būti artimi. Dalijatės darbais?

Bendradarbiavimo pas mus daug. Matai, kad trūksta duonos – papildai duonos, reikia pieno – papildai pieną. Sukamės visi kartu. Žinoma, kiekvienas turi skyrių, už kurį yra atsakingas, kasininkai ir pamainos viršininkai – taip pat. Bet jei kuris matome, kad kažkas ne taip, neinam ir neieškom atsakingo kolegos. Juk viską žinai, tad imi ir sutvarkai. Mūsų kolektyvas labai susigyvenęs, darbuotojų kaitos beveik nėra. Šiuo metu turime tik vieną naują žmogų. Visi kiti eilę metų dirbaManau, iš šono, net neatskirtumėte, kuris mūsų yra vadovas, nes direktorė vadovauja susirinkimams, veda mus į priekį, tačiau kasdienybėje nebūna nė akimirkos, kad pasijustume žemesni.

– Tu čia – septynerius metus. Per tiek laiko tikriausiai ir pirkėjai tapo saviškiais?

– Sakyčiau aštuoniasdešimt procentų taip. Tiek jų yra savų. Vos ne iš toli šaukia vardu. Su klientais mes esame kaip šeima. Mane tik labai nustebino, kad kažkas paliko atsiliepimą ir padėkojo, kad nieko nesakiau dėl ant kasos išsipylusio kefyro. Ir kad už tai dar ir apdovanota buvau! Su visais elgiuosi taip pat, net neužakcentavau to dalyko. Šisituacija man atrodo gyvenimiška ir tiek, tad tapti klientų mėnesio heroje buvo labai maloni staigmena.

– Mažų parduotuvių kasininkai tikriausiai mintinai savo klientų valgiaraštį žino: ką valgė, ką valgys, ką jiems patarti ar pasiūlyti galima…

– Labai dažnai taip būna. Ypatingai su močiutėmis. Jos vis paprašo: „Atneškit man tą ar tą“. Ir mes, net neklausę, žinome ką. Yra tarp mūsų klientų senelis, kuris labai sunkiai vaikšto. Tik jį pamatome, iškart suorganzuojam vežimėlį, nes be jo jis nepaeina. Į antrą aukštą jis neužlipa, todėl paklausiam, ar reikia kokios košytės – yra tokių, kurias jis nuolat perka. Tik iš pradžių man buvo sunkoka, nes aš iš Panevėžio, rusų kalbos nemokėjau. O čia vyresnio amžiaus žmonės daugiau mažiau visi rusiškai kalba. Tad pramokau šiek tiek ir rusiškai. Ir su tuo seneliu kalbu tik rusiškai, žinau frazes, kurių reikia paklausti. Iš pradžių, pamenu, jis labai bardavosi, kad aš jo nesuprantu (juokiasi). O dabar jis visą laiką šypsosi: juk suprantu, ko jis nori, ką paduoti, kai jis ko negali pasiekti. Galėčiau net išvardinti prekes, kurias jis perka! Iš tiesų, tai jis mane ir pastūmėjo kalbos pasimokyti, pagalvojau, na ką – tokiame amžiuje gi dabar nepradės mokytis, jei visą gyvenimą išsivertė su rusų kalba, o aš jaunesnė, imlesnė. Galiu rinktis – bambėti arba tobulėti.

– Klientų mėnesio herojės apdovanojimas, tikiu, yra ne vienintelis įvertinimas buvęs per tavo karjerą čia…

– To grįžtamojo ryšio mūsų darbe labai daug. Šilčiausios tai močiutės, kurios tiesiog ateina ir apsikabina. Yra viena, kuri kasdien linki mums sveikatos, laimina. Būna žmonės, eidami iš Kalvarijų turgaus, ar grįždami iš kokio sodo, pro parduotuvę prasuka – mums lauktuvių vaisių ar uogų užveža. Ir gėlių iš klientų gaunam per šventes – tiek Moters, tiek Valentino dieną, tad malonių situacijų tikrai būna kone kasdien.

– Kai žvelgi į save dabar ir pameni pirmąsias dienas parduotuvėje. Kas pasikeitė?

– Tapau tikrai atsakingesnė. Nes pradėjusi dirbti buvau vaikas ir gal daugiau „plaukiojau“. Dabar ir baimės suklysti mažiau. Kažkodėl retai kada susimąstome, kad jei suklysti gyvenime, jis tęsiasi. O darbe suklydus, rodos, kad jau viskas. Suklupimai darbe irgi yra pataisomi, nėra neišsprendžiamų. Klysti – žmogiška.
Per tuos metus atėjo ir ramybė, ir užtikrintumas. Nebėra baimės, atėjo suvokimas, kad viską galima išspręsti mandagumu. Nors, tiesą pasakius, burbančių žmonių mūsų parduotuvėje beveik nepasitaiko. Gal todėl, kad į klientą žiūrime, kaip į draugą. Jei tu jam šypsosies – tau jis šypsosis taip pat.

– Ar savo darbe randi daug prasmės?

– Taip. Šito tai tikrai taip! Klientai nėra manęs matę be šypsenos, jie netgi yra davę pravardę, vadina mane saulyte. Man gali būti bloga diena, bet to aš neparodau – negi dabar ir kitų dieną gadinti turiu? Klientai mane motyvuoja. Šypsotis yra mano gyvenimo būdas.

– Ir ne darbe esi tokia pati?

– Gal truputį mažiau šypsausi (kvatoja), bet taip, esu tokia. Karantino metu buvo ir naujų klientų daugiau, srautas didesnis. Sulaukėme didelio dėkingumo, daugybės gerų žodžių, kad dėl žmonių dirbame, kad jie gali būti ramūs, jog parduotuvė veiks. Tai didelis džiaugsmas. Nes baimės tikrai buvo: srautas nepaliaujamas, žmonių daug ir įvairių. Bet viską kartu praėjome! Tos padėkos buvo labai labai malonios, skatino dirbti toliau, padėjo išsilaikyti, kai atrodo, kad visi karantinuojasi, tik tu vienas darbe. Tokiomis akimirkomis supranti, kiek daug prasmės tavo darbe.

– Tai pasibaigus karantinui šventėte kaukių nuėmimo dieną?

– Buvo jau šilta ir kai reikia visą dieną dirbti su ta kauke, yra reikalų. Kai buvo vėsiau, buvo geriau. Viena kolegė juokėsi: „Kai kaukę nusiėmiau, tai net šalta paliko“. Rampoje buvo galima jas nusiimti, įkvėpti gryno oro. Tad pasibaigus šiam reikalavimui visi dar kelias dienas, įeidami į salę, bandydavome užsidėti nematomas kaukes – čiumpi už veido, o ten nieko nėra. Jau taip įprotis susiformavęs buvo…

– Papasakok, ką veiki laisvalaikiu – juk dirbi grafiku „keturios laisvos – keturios darbo dienos“…

– Turiu ūkį. Likę viskas iš močiučių, tad visas laisvalaikis bėga ten. Beveik prie Latvijos, Biržų rajone. Kiek toloka, bet tai yra vieta, kur pabėgu nuo miesto šurmulio. Nors, tiesą pasakius, po atostogų kaime jau laukiau nesulaukiau, kada į Vilnių grįšiu, net pagulėti gal ir gali kai šalta, o dabar visas laikas – daržuose. Su vyru dar auginame kelis hektarus česnakų. Ūkininkavimas padeda prisidurti, nes, mums, jauniems visada mažai tų pinigų (juokiasi). Žemė Biržuose nėra brangi, parduoti visada spėsime, tad sugalvojome, kaip ją išnaudoti – visi mūsų česnakai iškeliauja į Vokietiją. O mes keliaujam tarp Vilniaus ir Biržų. Ir kraustytis kol kas neplanuojame, nors… kai būsiu senjorė, norėčiau savo dienas leisti ten. Biržuose labai gražu.

– Gal patarum kažką aplankyti?
– Širvenos tiltas ir, žinoma, Biržų pilis. Tiesa, ji dabar renovuojama. Butautų dvaras, fontanai, pliažas, nuostabūs pėsčiųjų takai, vandens dviračių nuoma – veikti tikrai yra ką. Bet pats įspūdingiausias dalykas yra Sodeliškių dvaro sodyba. Ten ir savo duoną galima išsikepti!

– Dabar, kai esi herojė, gal ir norai pasikeitė? Ko sau palinkėtum?

– Būti stipriai. Eiti toliau. Siekti savo kolektyvo tikslų. O asmeniniame gyvenime irgi to paties – eiti tik į priekį. Kol kas apie karjeros galimybes negalvoju – man užtenka tiek, kiek turiu, tik gal pasitikėjimo savimi trūksta. Manau, mums visiems reiktų daugiau stiprybės, kad padarę darbus, negalvotume, ar viskas gerai, tikėtume, pasitikėtume savimi ir nesižvalgytume per petį.
——
Vaidai – padėkos ir grįžtamasis ryšys yra didžiausia motyvacija stengtis, tad jeigu ir jus apsiperkant džiugina kurio nors „Maximos“ komandos nario šypsena, atsimokėkite tuo pačiu! Palikdami atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją, įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.


TTURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

#REKLAMA

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).