DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Komiška karjeros istorija, meilės žmonėms paslaptis ir baltarusiški Kūčių blynai6 min read

10 gruodžio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Komiška karjeros istorija, meilės žmonėms paslaptis ir baltarusiški Kūčių blynai6 min read

Reading Time: 4 minutes

Lietuvoje ji – jau trisdešimt devynerius metus. Dvidešimt vieneri iš jų prabėgo „Maximoje“.
Pardavėjos Leokadijos Gogolevos istorija – ne mažiau magiška nei ji pati: „Aš myliu savo darbą ir myliu žmones. Mūsų parduotuvės valytoja juokiasi, kad tikriausiai, kai grįžtu namo, su niekuo nekalbu, nes darbe prisikalbu – juk su kiekvienu pirkėju bendrauju iš širdies. Bet man bendravimas yra šventė“.

Nors su Leokadija susitinkame Vilniuje, Lakūnų gatvėje įsikūrusioje „Maxima XX“, pasak pačios pašnekovės, jos istorija prasidėjo ne čia, o Mindaugo gatvėje įsikūrusioje parduotuvėje.

– Pradėjau dirbti kaip valytoja. Dukra studijavo ekonomiką, reikėjo mokėti už mokslą, buvo labai sunku, tad ieškojau bet kokio darbo, kad tik galėčiau prisidėti prie dukros studijų. Man, tiesą pasakius, niekada nebuvo svarbu, ką dirbti – nuoširdžiai tikiu, kad darbas žmogų puošia, – elegantiška lietuvių kalba dėsto iš Baltarusijos kilusi moteris. Savo gimtinėje baigusi 10 klasių, atvažiavo čia, ištekėjo. Galima sakyti, juokiasi Leokadija, ji yra vietinė, mat Baltarusijoje gyveno labai arti sienos – 25 kilometrai nuo Lietuvos. Bet lietuvių kalbos, atsidūsta, mokykloje nemokė, o ir jos vyras – rusas, tad mokytis teko pačiai ir tai darė su malonumu. – Juokinga ta mano istorija „Maximoje“. Kaip ir sakiau, dirbau valytoja. Gal kokius metus. Čia prieš dvidešimt metų. Taigi, vieną dieną pardavėja kažkur išbėgo iš žuvies skyriaus. O žmonės stovi, barasi, kad neaptarnauja niekas. Na, pamaniau, o „gal man pavyks aptarnauti?“ ir atsistojau į jos vietą. Pro šalį ėjo parduotuvės vadybininkė, pažvelgė į mane, o aš, galvoju, prisidirbau… Kitą dieną mane pasikvietė parduotuvės direktorė ir sako: „Leokadija, girdėjau, kad jums puikiai sekasi kasoje dirbti. Gal norite pereiti į pardavėjas?“. Susikuklinau, kad mano lietuvių kalba nelabai gera, o ji ranka numojo: „Yra ir lietuvių, kurie taip gražiai žodžių kaip jūs parinkti nemoka, taip kad galite būti rami“. Nuo tos dienos – jau dvidešimt metų aš pardavėja.

Laimes dieta Patreon banner

Darbas padėjo išgydyti skausmą

Tiek meilės, kiek sklinda iš ponios Leokadijos, ne dažnai sutiksi: kalbėdama ji džiaugiasi visais, kaip pati sako, mylėjo ir myli visus savo vadovus, parduotuvės administracijos darbuotojus, kolegas.

– Aplink mane – vien geri žmonės. Visada patars, padės, supras. Prieš metus palaidojau mamą, paprašiau papildomų atostogų – vadovai davė be mažiausios abejonės, – prisiminusi netolimus įvykius susigraudina moteris ir netrunka pridėti, kad darbas – puiki savigydos priemonė. – Būti aktyviam labai svarbu. Namuose daug laiko sau, ir mintys liūdnos galvon lenda, o čia dirbi ir labai greitai užsimiršti, kas negero būta. Be to, ar direktorė, ar vadybininkė – vos pamačiusios liūdnesnes akis, visada prieis, gerą žodį pasakys. Darbas mane tikrai išgydė – nebūčiau norėjusi gulėti lovoje ir verkti. Be to, nuotaiką labai pakelia ir malonūs pirkėjai.

Klausausi Leokadijos ir atsidžiaugti negaliu – ši moteris yra tikrų tikriausias pavyzdys, kad dovanota šiluma sugrįžta su kaupu. „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, pardavėja gavo klientų mėnesio herojės titulą.

„Prieš kelias savaites buvau jūsų parduotuvėje, ir likau maloniai nustebinta. Ponia noriai parodė, kur guli tai, ko ieškojau. Maža to, dar parekomendavo kitų prekių, kurios puikiai derės prie mano norimų. Išėjau laiminga su pilnu krepšeliu produktų, kurių net neplanavau pirkti. Tačiau labiausiai mane pakerėjo ponios uzkrečianti gera nuotaika. Linkiu jai visokeriopos sėkmės ir daug sveikatos, kad galetų kuo daugiau žmonių užkrėsti gera nuotaika ir nuostabiomis rekomendacijomis.“ , rašoma pirkėjos paliktame atsiliepime.

Pardavėjos darbas – vaikystės svajonė

Dirbti pardavėja, prisipažįsta Leokadija, buvo jos vaikystės svajonė.

– Dar būdama visai maža sverdavau „prekes“ – iš lentutės ir akmenėlio pasigaminusi svarstykles, pardavinėdavau „saldainius“, kuriuos atstojo akmenukai, – šypsosi Leokadija, kuri Mindaugo „Maximą“ iškeitė į arčiau namų esančią Karoliniškių parduotuvę, o šią pradėjus remontuoti persikėlė dirbti į Lakūnų gatvę. – Jau treji metai aš čia. Dirbu ir esu patenkinta. Pirkėjai visi geri. Tik vieną kartą per dvidešimt vienerius metus klientas yra pasakęs, kad nemoku taisyklingai kalbėti lietuviškai. Tik vienas! O su kitais mes sutariam: jei nėra norimos prekės, pasiūlau kitą, galbūt dar geresnę. Išeitis visada yra. Juolab, kad ir pirkėjai su metais keičiasi. O dėl nuotaikos, tai reikia viską priimti su pozityvu, parodyti gerumą, šypseną ir tiek.

Laimės šaltinis – šeima ir altruizmas

Iš kur tas ponios Leokadijos pozityvumas, klausiu. Ar čia prisideda jos baltarusiškos šaknys, ar ji tiesiog turi neišsemiamus laimės klodus?

– Aš esu laiminga. Mane mama ir tėvas gerai užaugino, mokė, kaip elgtis su žmonėmis. Turiu dvi nuostabias dukras, kurios mane myli, gerbia ir palaiko – visada kokią žinutę parašo, pakelia man nuotaiką. – iš laimės ašaroja Leokadija. – Esame labai tikinti šeima, visą gyvenimą einame į bažnyčią. O tikintis žmogus turi būti ne tik linksmas, bet ir dalintis savo gerumu. Žmogus, kuris myli savo artimą, gerai sugyvena su šeima, visada turi ką duoti ir kitiems. Ir tai nebūtinai turi būti pinigai. Dalinkis tuo, ką turi. O jei nieko neturi, kaimynei, sunkiai judančiai, padėk apsipirkti, nueik už ją į parduotuvę. Kad būtum laimingas, reikia padaryti laimingu kažką aplinkui. Gero nereikia laukti, gera reikia daryti pačiam.

Palinkėkime Leokadijai… anūkų

Ko sau palinkėtų, tradiciškai klausiu Leokadijos, o ji, net ir galvodama apie linkėjimus, išlieka ištikima sau:
– Palinkėčiau sau sveikatos, kad galėčiau dirbti „Maximoje“ ir džiuginti pirkėjus. Darbas čia man tikrai labai daug davė – esu universali, moku dirbti įvairiose srityse, o tai suteikia labai daug pasitikėjimo savimi, – šypsosi pardavėja ir priduria. – Dar labai noriu anūkų. Turiu vieną, bet norėčiau daugiau. Man patinka būti babcia.

Belieka tik palinkėti, kad Leokadijos norai išsipildytų, ir laukti Kūčių. Ką per jas gamins?
– Draniki – bulvinius blynus, ir šiaip įvairius blynus – su uogienėmis, grybais. Dukrų mėgiamiausi – su aguonomis. Jas maišome tiesiai į mielinę blynų tešlą. Tik jokių kiaušinių!


Jeigu, skaitant apie Leokadiją, prieš akis iškilo kažkuris „Maximos“ komandos narys, skirkite kelias minutes palikti atsiliepimą. Kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas – gražūs žodžiai šildo visus iki vieno.

Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).