DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Klientus džiugina atidumu: „Kiekvienam žmogui reikia būti išgirstam“6 min read

6 rugpjūčio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Klientus džiugina atidumu: „Kiekvienam žmogui reikia būti išgirstam“6 min read

Reading Time: 5 minutes

– Esu tokia kokia esu, nes augdama turėjau gražų tėvų pavyzdį. Mūsų kaimynystėje našlaitėmis liko dvi mergaitės. Viena – penkių metų, kita – septynerių, mano ir mano sesers bendraamžės ir bendraklasės. Tėvai jomis rūpinosi kaip savo dukromis. Augome vienos kitas palaikydamos, paskui ir Vilniuje kartu mokėmės, ir pirmuosius paskyrimus po studijų ten pat gavome. Iki šiol bendraujame. Mano tėvai tiesė rankas kitiems ir kiti, atsakydami į jų gerumą, tiesė jas atgal. Taip, gyvu pavyzdžiu, išmokau meilės žmogui ir šilumos. Todėl ir su klientais kitaip negaliu, nenuveju nė vieno, – nusijuokia Aldona Knyšienė (54) – šios savaitės LAIMĖ DIRBTI herojė.

Rugsėjo pradžioje bus metai, kaip važinėju po Lietuvą kalbindama klientų pastebėtus ir įvertintus „Maximos“ komandos narius. Ir kaskart jūsų herojai tampa mano herojais, nes su kiekvienu susitikimu gaunu dovanų vis kitą motyvą džiuginti, išgirstu vis kitas priežastis šypsotis ir iškeliauju su dar viena šilta istorija. Šįkart ji – iš Alytaus, kur jau šeštus metus Santaikos gatvėje įsikūrusioje „Maximoje XX“, konditerijos skyriuje, pardavėja dirba Aldona.

Pagal išsilavinimą Aldona – trikotažo technologė, baigusi Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, iškart po studijų įsidarbino „Utenos trikotažo“ fabrike. Suėjus paskyrimo terminui, jauna moteris grįžo į tėviškę Prienų rajone. Ten taip pat dirbo mezgėja, sutiko būsimą vyrą. Galiausiai sukūrė šeimą ir gyvenimas, kaip pati sako, nubloškė į Alytaus rajoną.

Laimes dieta Patreon banner

– Iš pradžių buvo sunku. Atrodė, žinokit, kad oras kitoks, kad ir kvepia kitaip, ir paukščiai čiulba kitaip ir net ramybė ne ta. Bet pamažu draugų atsirado, susipažinome su kaimynais ir gyvenimas įsivažiavo. Antroji dukra gimė jau čia, Alytaus rajone, – ramiai, lyg sektų pasaką, o ne apie savo gyvenimą pasakotų, dėsto Aldona. Paaugus dukroms, moteris įsidarbino vietinėje Venciūnų mokykloje virėja. Ten pradirbo penkerius metus, kol, sumažėjus vaikų skaičiui, mokykla buvo uždaryta.

– Teko, kaip sakau, eiti gilyn, į miestą, – kvatoja pardavėja. – Vaikai užauginti, kaime veiklos mažai, negi sėdėsi rankas sudėjęs? Nesąmonė. Jau taip įgriso namuose, kad rodės, jog eisiu ir gatves šluosiu. Atėjau dirbti čia, į „Maximą“, tai aplinkiniai dar kurstė, kad „Eik, ieškok ten, kur lengviau“. Nesuprantu tokio pasakymo. Dirbti reikia visur. Ir visur gerai, kur mūsų nėra.

Mokėsi iš klaidų


Iki tol nedirbusi parduotuvėje, Aldona prisipažįsta, pradžioje iš aplinkos girdėjusi ir gąsdinimų, ir abejonių, kad ilgai netemps, bet, juokiasi moteris, kantrybės trūkumu ji nesiskundžia, tad atkaklumas buvo apdovanotas puikiais rezultatais.

– Mokiausi iš savo klaidų. Žinoma, buvo ir taip, kad bandeles sudegini, dar kokį liapsusą per skubėjimą ir jaudulį padarai. Bet džiaugiuosi, jog prisipažinusi, kad va, nespėjau, neapžiūrėjau ar nepatikrinau, būdavau suprasta, – nušvinta pasakodama, – Aš taip, žinokit, užsispyriau! Nusprendžiau, kad man šitas darbas reikalingas, kad aš nenuleisiu rankų ir aš turiu išmokti kaip dirbti. Ir taip jau šešti metai eina. Esu dėkinga direktorei, kad niekur manęs nekilnojo, kad gavau laiko įgusti ir esu jau šio skyriaus šeimininkė. Dabar ir naujus kolegas pamokau, ir tiems, kurie tik vasarai dirbti ateina, padedu. Juk žinau, kad sunku, tai, būna, einu iš paskos, padedu, dadarau, pataisau.

Klientus žavi atidumu


Taip jau yra: kai jautiesi savo rogėse, jas drąsiai vairuoji. Ir dar kitiems kelią parodai.

– Mane džiuginti – džiugina. Ir apie darbą kasoje niekada nesvarsčiau. Konditerijos skyrius man – pats gražiausias.

Džiugu, kad ir ta meilė matyti. Dar džiugiau – kad Aldonos klientai nepatingėjo ir atsiliepimo, jai atnešusio mėnesio klientų herojės titulą, palikti.

„ Aldona visada geros nuotaikos, niekada „nebumba“. Visada patars, duos paragauti. Kaip ir vakar pirkome pas ją plokštainį, aptarnavo puikiai. Su nuotaika, su šypsena. Pasiūlė kitų plokštainių, leido apsispręsti ir rinktis. Kai reikia, ji net sudėtį pyrago ar torto pasako. Paaiškina kuris saldesnis kuris riebesnis. Ko paklausi – viską atsakys. Labai tinkantis žmogus savo pareigoms. Taip ir norisi sugrįžti vėl jos pamainos metu, kad galėtum ramiai išsirinkti tortą ar pyragą ir drąsiai išsiklausinėti visko, kas domina. Kartais užsukam net ne pyrago nusipirkti, o praeinant pro ją susigundom jos siūlomų akcijų ar naujovių. Super darbuotoja!“ rašoma pirkėjos atsiliepime.


Gražių žodžių sulaukia kasdien


Iš klientų sulaukiu daug gražių žodžių! Kasdien. Tikiu, kad ne visi tiesiog žino, kur gali tą padėką palikti ar atsiliepimą parašyti. O dėkoja už viską: ir kad pyragą išrenku gerą, ir kad atidedu, jei kitai dienai reikia. Aš suprantu, kad kiekvienam žmogui reikia būti išgirstam. Man malonu būti maloniai. Tuomet atgal girdžiu tokius pat žodžius, – rodos, elementarias, bet taip dažnai pamirštamas tiesas primena pardavėja.

– Kai žmonės renkasi tortą, visada paklausiu, jei, žinoma, važiuoja į svečius, kokia kompanija bus, kokio amžiaus – kas, žodžiu, per valgytojai. Kitiems svarbu, kad būtų pyragas minkštas, dar kitiems – kad drėgnas, neriebus, be pridėtinių cukrų, be gliuteno ar be gyvulinės kilmės ingredientų. Turim ir tokių – veganiškų gaminių skyriuje.

Aldonai kalbant, rodos, net saldu burnoj pasidaro, tad imu svarstyti, ar per tiek metų cukraus karalystėje vis dar norisi saldžiai…

– O kaip kitaip? Saldaus tai visą laiką norisi! – ima kvatoti konditerijos skyriaus mama. – Ne visi pyragai man patinka, bet medaus ir jogurtinius mėgstu labai. Kokia kava be saldėsio?

 

Palinkėtų neskubėti


Laisvalaikis, pasakoja Aldona, daugiausiai skirtas šeimai ir ūkiui.

– Nors, koks ten ūkis – turime tik vištų, – pati save pataiso. – Dar daržai, šiltnamis. Džiaugiuosi, kad esu apsupta šeimos, kad vyresnė dukra gyvena netoliese, kad jau du anūkus turiu, o jaunėlė dukra mokosi ir dirba Kaune. Ar vis dar mezgu? Ne, ne taip, kaip jaunystėje. Anuomet drabužiai buvo brangūs visomis prasmėmis, nes patys juos siūdavom, nerdavom, megzdavom – tiek širdies įdėdavome, tiek varžydavomės su draugėmis, kas ką įmantriau padarys! Mes buvom tiek užsikrėtę ta liga – kuri greičiau, kuri daugiau kažko prisimegs. Dabar kiek kitaip: rūbų daug ir jie nebrangūs, niekas nebesivargina patys juos gaminti, nebeturim kantrybės sėdėti ir knibinėtis – reikia lėkti. Tiesa, karantinas gal kiek visus pristabdė, privertė iš naujo peržiūrėti vertybes, todėl tikiu, kad bent trumpam pristosime. To visiems norėčiau palinkėti. Neskubėti. Ir kantrybės turėti bei pardavėjų neskubinti!

Tad jei važiuosite kur Lazdijų, Varėnos ar Prienų link, grybauti, uogauti ar tiesiog ežerais pasidžiaugti, prasukite pro Alytų ir nusipirkite pyrago. Patikėkit, turėsite pačią nuoširdžiausią torto išrinkėją!


Geriau pagalvojus, tai tikrai reiktų surengti kažkokią „Nacionalinę tortų valgymo be sąžinės graužaties po 18 valandos“ šventę, o paskui – ir mėgiamiausios parduotuvės dieną, kurios metu visi turėtų sužinoti bent 3 įdomius faktus apie tuos, kuriuos matome kasdien, bet ne visada pastebime – savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją.

O įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

Daugiau skaitykite

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).