DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Kasininkė šypsenos negaili nė vienam: „Iš tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas“7 min read

9 liepos, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Kasininkė šypsenos negaili nė vienam: „Iš tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas“7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Jei kas ima skaudėti, sakau sau: „Čia ne tu, Inga, ne ne ne“ – juk viduje man 25-eri! – kvatoja Ingrida, kolegas, artimuosius ir klientus šildanti savo pozityvumu. – Koks mano laimės receptas? Aš visą gyvenimą buvau tokia. Nereikėjo man prie kažko priprasti, nereikėjo savęs kažkam versti ar per save lipti. Manau, tiems, kurie būna savimi, yra lengva – mes juk niekam nemeluojame! Ir nežinau, kam už tai dėkoti – tėvų auklėjimui, likimui, o gal mano noras būti gerai – tiesiog Dievo stebuklas?

Ingrida Eimontienė (47) – Kaune, Pramonės prospekte įsikūrusios „Maximos XXX“ kasininkė – pardavėja. Kai kalbamės, pasidžiaugiu, jog čia – tikra klientų herojų kalvė. Be tvarumu besidominčios ir gyventi be atliekų besistengiančios kasininkės Lauros, nuostabiai elegantiškos tortų skyriaus fėjos Vilhelminos, Ingrida, kurią artimieji šaukia tiesiog Inga, yra trečioji mano kalbinama herojė iš šios parduotuvės.

Matyt, dėl tokio „derliaus“ reikia dėkoti ir Kauno pirkėjams, kurie nepamiršta pastebėti ir įvertinti su dideliu nuoširdumu atliekamo darbo: „Nuostabi darbuotoja karštų patiekalų zonoje, visuomet su šypsena, dirba greitai ir palieka pojūtį, lyg ką tik mamos paprašiau kotleto. Nėkart, kokia bjauri diena bebūtų buvus, neišėjau nuostabiai nusiteikusi su šypsena. Esame dėkingi visa savo didele šeima už neįtikėtiną šios moters darbą.“ rašoma klientės atsiliepime, kuris Ingridai pelnė klientų mėnesio herojės įvertinimą.

Laimes dieta Patreon banner

– Aš tikrai suvokiu to, ką darau, vertę. Ir labai džiaugiuosi, kad mano pirkėjai džiaugiasi kartu su manimi, džiaugėsi ir mano apdovanojimu, – šypsosi kasininkė-pardavėja, – Ateina pas mane močiutė kavos atsigerti ir sako: „Kavą geriam tik pas Tave, nes Tu šilumą atiduodi, Tu visą laiką šypsaisi.“ Tokie žodžiai ir už auksą brangesni. Jeigu žmogus gali rinktis, rinksis tą, kuris žiūri jam į akis, kuris gero linki. Daugelis mūsų pirkėjų turi savo mylimas kasininkes, jiems smagiau pirkti pas „savus“. O man visi žmonės vienodi. Visus džiuginti man patinka. Anksčiau dažnai užsukdavo itin varginga senolė, jau metus kokius jos nebematau. Aš ją ir iš savo pinigų pamaitindavau, ir batus esu nupirkusi, ir rūbų atnešusi. Niekas savo noru nepasirinks gyventi ieškant maisto konteineriuose, tad nereikia skubėti smerkti.

Didžiausias laimė – santuoka ir sūnus


Kiek save prisimena, Ingrida gyvenimą siejo su prekyba. Savo jėgas išbandė įvairiose Kauno parduotuvėse, po nepriklausomybės atgavimo su vyru prekiavo ir Gariūnuose.

– Uždirbdavome nemažai, bet kur tie pinigai dabar, kas žino, – iš visos širdies kvatoja Ingrida, – Na taip, būdavo, sugalvojam su draugais vidury nakties iki Palangos palėkti, sėdam į mašiną ir lekiam pajūrin. Mokėjome džiaugtis gyvenimu ir nieko nesigailiu. Tuomet gyvenome labai gerai, ir dabar taip pat gyvename – niekuo negaliu skųstis. Nieko gyvenime nekeisčiau. Džiaugiuosi, kad esu ten, kur esu. Didžiuojuosi savo šeima ir tuo, kad su vyru jau beveik trisdešimt metų esame kartu. Turime nuostabų sūnų, kuriam 24-eri ir kurį myliu iki išprotėjimo. Man mano vaikas yra viskas, kaip sakoma, širdį atiduot už jo laimę galėčiau.

Moteris – tikra dovana pokalbiui. Ji atvira ir nuoširdi iki pačių panagių. Kaip pati sako, nemažai dėl tokio savo atlapumo buvo nusvilusi, bet nustoti pasitikėti žmonėmis dėl kelių nesėkmių niekada nesusigundė.

Tėvams dėkinga už begalinę meilę


Gyvenimas Ingridai nepagailėjo išbandymų – kai jai buvo šešiolika, buvo nužudytas jos tėtis, su kuriuo dukra buvo itin artima. Tačiau liko šeima. Su broliais ir mama ji džiaugiasi turinti itin šiltą ryšį.

– Tais laikais gal ir nebuvo įprasta, bet man augant, mama visada kartojo, kad esu tobula. Ir graži, ir protinga. Augau labai mylima ir už tai esu labai dėkinga. Kad spėjau iš savo tėvų pasiimti viską, ką galėjo duoti geriausio. Mano senelis – iš Kazachstano, o močiutė – iš Komijos respublikos, į vakarus nuo Uralo kalnų. Iš ten ir mano ypatingas gymis. Dėl to ir klientai iš Rusijos mane pamatę pakalbina, komplimentais apdalina, sako, jų merginas jiems primenu.

Nors Ingridos broliai gyvena užsienyje – vienas Anglijoje, o kitas – Vokietijoje, ir ne kartą kalbino ją pačią atvykti, vis dėlto palikti Lietuvos ji nesiryžo.

– Man ir čia labai patinka. Be to, nenoriu nei sūnaus, nei mamos palikti. Užtenka to, kiek užgyvenome. Kaip pati juokiausi, gal tiek to – jau šitiek pragyvenom, tai gal ir numirkime čia.

Didžiuojasi savo sugebėjimu atleisti


Ingridai, pasak jos, darbe didžiausią džiaugsmą dovanoja, kai jaučia vadovų pasitikėjimą, kai yra įvertinama teisingai ir garbingai. Ją džiugina bendravimas su kolegomis ir  … judesys.

– Man reikia judesio. Aš negaliu kitaip, negaliu ateiti į darbą ir tiesiog prastumti valandas. Mano skyriuje turi būti viskas idealu. Nesvarbu, ką dirbčiau – ar kasoje sėdėčiau, ar mėsos skyriuje darbuočiausi, ar, kaip dabar, daržoves kraučiau, jeigu darau, tai darau. Ir tiek žinių. Aš net nufotografuoju viską pamainos pabaigoje, nunešu vedėjai ir parodau, kokį gražų skyrių palieku prieš eidama namo, – išdidži Ingrida.

Moteris tikina, kad džiaugiasi su metais atėjusia ramybe ir užtikrintumu: kad žino, ką daro, kad mažiau svarsto, ką pagalvos kiti.
– Nesu per gyvenimą kažkam pavydėjusi. Niekada. Pavydą matau kaip didelę naštą. Nelaikau piktų jausmų ir nekerštauju. Tikiu, kad lazda turi du galus, kad negali savęs susiteršti blogais darbais ar mintimis, ir kad man už gerumą bus atlyginta – kerštas niekada nėra išeitis. Nemoku pykti, atleidžiu labai greitai. Galiu supykti tam kartui, bet neplaku savęs už atlaidumą, greičiau atvirkščiai – didžiuojuosi šia savo savybe. Džiaugiuos, kad galiu ateisti, kad nekerštauju. Tiesiog man miela padėti žmonėms. Vieni tai supranta, kiti ne.

Nesuprantu apkalbų. Juk visi mes galime būti liekni, gražūs, geri. Visi galime pasipuošti, pasitempti, pasidažyti. Niekas nedraudžia savimi rūpintis. Niekas nedraudžia būti geram, tad ne bambėti ar pavydėti, o pasistengti pačiam tokiu būti reikia. Kas draudžia būti geru? Niekas. Tai pirmyn!

Kartais svarbiausia – išlipti iš lovos


Nors klausantis Ingridos atrodo, kad jos gyvenime visada šviečia saulė, to tikėtis būtų naivu. Ir dienų, ir situacijų, prisipažįsta, pasitaiko pačių įvairiausių.

– Aš darbe visuomet linksma, man patinka pabajeruoti, manęs visur visada pilna. Ir jeigu būnu be nuotaikos, stengiuosi neišsiduoti. Gal tik tylesnė pasidarau, bet tuomet kolegos iškart pastebi, sako: „Inga, toks jausmas, kad Tavęs šiandien darbe nėra“. Pardavėja atvira – kartais, kai labai sunku, nereikia savęs plakti ir suvokti, kad kiekvienam būna taip, kai didžiausias darbas yra išlipti iš lovos. Bet išlipti visada verta.

– Būna, kad labai tingsi eiti į darbą, bet ateini. Padarai vieną gerą darbą, kitą, visi džiaugiasi, pats džiaugiesi, ir, žiūrėk, jau įsivažiavai, ir nuotaika kita, – tikina Ingrida, kurios pagrindinis ginklas prieš negatyvumą – mandagumas, – Nesvarbu, kaip piktai žmogus su tavimi bekalbėtų, šypsokis jam, kalbėk ramiai, su pagarba, ir jo tonas ims keistis, galiausiai išeis besišypsodamas taip pat. Tai, patikėkite, ne visada lengva, bet daug geriau nei pačiam užsikrėsti pykčiu.

Pardavėja įsitikinusi, kad aplinkiniai visada jaučia, kai kažką darydamas įdedi visą širdį, kai darai kaip sau, kai kalbi taip, kaip pats norėtum, kad su tavimi kalbėtų.

– Net ir keptą vištą į maišelį dėdama klientei dedu kaip sau! Lygiai taip pat norėčiau ir gauti iš kitų. „Kaip sau“. Iš tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas.

—————————
Ir nesvarbu, ar didelę paslaugą padarė, ar smulkmena pradžiugino –atsilyginkite tuo pačiu ir palikite atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu

8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).