DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Kai prieš save matai žmogų, kuriam reikia pagalbos, nebelieka klausimo: „Kodėl aš čia?“7 min read

5 kovo, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Kai prieš save matai žmogų, kuriam reikia pagalbos, nebelieka klausimo: „Kodėl aš čia?“7 min read

Reading Time: 5 minutes

Užbėgti po darbų, paskubomis susimesti prekes, mintyse planuojant vakarienę ir kitos dienos pusryčius, atsidusti pamačius eilę, susimokėti ir dar tyliai pabambėti dėl sunkių krepšių su pirkiniais – toks, rodos, kone kiekvieno mūsų scenarijus, kai kalba pasisuka apie parduotuvę. Retai kada susimąstome, kad kai kuriems mūsų šis kasdienis ritualas gali būti nemažas iššūkis.

Būtent tokiais momentais ir gimsta herojai, be apsiaustų ir be antgamtiškų galių, tiesiog su ypatingai didele širdimi ir noru padėti. Kaskart, vykdama susipažinti su nauju LAIMĖ DIRBTI herojumi, jaučiu jaudulį, bet šįkart nekantrumas kunkuliavo kaip ant smarkios ugnies verdantis sriubos puodas. Ir dėl visko buvo „kaltas“ atsiliepimas, kurį apie Antakalnyje, „Maxima X“ dirbantį konsultantą-pardavėją Ramūną Katilių (48) paliko čia dažnai užsukanti moteris: „Klientė džiaugiasi nuoširdžiu ir atsakingu Ramūno darbu ir tikina, jog šis darbuotojas visada klientams padeda daugiau nei jam priklauso. Klientė yra neregė, todėl visad palūkuriuoja ir pasiklauso, kurioje kasoje dirba Ramūnas ir tik ten eina susimokėti už pirkinius: „Kadangi esu neregė, negaliu tiksliai žinoti, kokį produktą išsirinkau – visko pasitaiko… Šis darbuotojas visada man papasakoja, kokias prekes nusipirkau.““
– Kaip tai vyksta, – paklausiu Ramūno garsiai perskaičiusi padėką, – tas „papasakojimas“?
– Ogi paprastai, – gūžteli pečiais, – prieš skenuodamas prekę pasakau, kas tai per produktas: štai jūsų obuolių sultys, pik, štai jūsų jogurtas su uogomis, pik, o štai – guminukai… Noriu, kad jie jaustųsi saugūs ir grįžtų namo su geidžiamomis prekėmis. Ši moteris nėra vienintelė silpnaregė, apsiperkanti mūsų „Maximoje“, jų esu suskaičiavęs, berods, aštuonis. Štai vienam vyrukui sakau: skenuoju jūsų toniką, o jis: „Ką?!“. Toniką, atsakau, ar blogai? Ne, juokiasi pirkėjas, ne blogai, galvojau, kad bus kitas limonadas, gerai, kad perspėjote – nebenustebsiu gurkštelėjęs.

Patirtis su ligoniais dovanojo kantrybės jausmą
Ramūnas, rodos, gimęs rūpintis, kaip pats juokiasi – juk ir jo vardas su ramybe asocijuojasi. Vienas pirmųjų vyro darbų buvo Santariškėse, kur dirbo ligoninės sanitaru. Ten, tuomet dvidešimtmetį vaikiną, pastebėjo daktaras ir pasiūlė Ramūnui pasinaudoti galimybe išvykti į Angliją, mat Atviros Lietuvos fondas vykdė projektą, kurio tikslas buvo išsiųsti kelis pasimokyti modernesnių socialinės rūpybos būdų.

Laimes dieta Patreon banner

– Taigi Anglijoje atsidūriau 1992-aisiais, kuomet lietuvį sutikti ten buvo tikrai labai retas dalykas. Slaugiau neįgaliuosius, dirbau su cerebriniu paralyžiumi sergančiais žmonėmis. Britanijoje praleidau metus, labai gerai išmokau anglų kalbos – tos žinios liko visam gyvenimui, be to, gavau visai kitokį supratimą, kaip elgtis su ligoniais, išmokau skirtingų susirgimų specifikos. Tokia patirtis dovanoja kantrybę, kuri praverčia bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis.

„Negaliu dirbti darbo, kuris neturi adresato“
Grįžęs Lietuvon, Ramūnas socialinio darbo nepaleido: dirbo „Vilties“ bendrijoje, įsteigė Markučių dienos veiklos centrą protiškai neįgaliems žmonėms, bendravo ir su kitomis neįgaliųjų organizacijomis, o anglų kalbos žinios vyrui atvėrė ir vertėjo karjerą – vertėjavo seminaruose, konferencijose. Galiausiai, prisipažįsta, nusprendė apsistoti būtent ties vertimais.
– Nors ir prasmingą darbą dariau, bet pavargau, nes visos olandų, švedų, danų pastangos, visi mokymai nuėjo tuščiom – socialinės rūpybos inovacijos smigo į biurokratijos pelkę, pavienės organizacijos, turėjusios tapti tinklais, taip ir liko pavienėmis. Susitelkiau ties vertimais, dirbau su medicininiais tekstais. Bet ir ši veikla galiausiai apkarto. Tiesiog pasiilgau žmonių. Nes tu dirbi, tu kuri. Net naktį, iškilus gražioms formuluotėms, sėsdavau prie darbų, o paskui išsiunti tą išmylėtą tekstą kažkur į tuštumą ir net nežinai, ar kažkas tai išvis perskaitys. Buvo pasitaikę keli vertimai, kai jau tikras buvau, kad tikrai niekas neskaitys – tai gryni formalumai. Tarkim, koks skalpelis, apie kurį reikia parašyti vieną pastraipą, ką su juo daryti, o paskui seka du puslapiai, kuriuose aprašyta, ko daryti nereikia, na, o kas tuos du puslapius skaitys? O išversti kaip ir privaloma. Supratau, kad negaliu dirbti darbo, kuris neturi adresato, darbo, kuriame nejaučiu atgalinio ryšio, – pasakoja Ramūnas.

Į darbą „Maximoje“ atvedė… žmona
Taip ratas apsisuko ir vyras grįžo į ligonių slaugą – veiklą, kurioje jautėsi labiausiai įsiprasminęs.
– Ten viskas aišku buvo, nes paklausus savęs „ką aš čia veikiu?“ prieš mane lovoje gulėjo atsakymas. Esi prie ligonio ir žinai, kam esi reikalingas, – nusišypso. Tuomet akimirkai nutyla ir atsidūsta. – Paskui mano tėvas tapo mano pacientu ir mirė per mano pamainą. Nuo tada atsirado šioks toks psichologinis barjeras – nebegalėjau dirbti su ligoniais. Nors šiaip esu aš skeptikas, į tokius dalykus kreipti dėmesio nebuvau linkęs. Bet… gyvenimas sudėliojo kitaip.

Gyvenimas sudėliojo taip, kad Ramūnas vedė antrąkart, o jo žmona, dirbanti „Maximoje“, prikalbino prie komandos prisijungti ir sutuoktinį.
– Aš tikėjausi, kad ateisiu padirbėti žiemos sezonui: ir pinigų kažkiek užsidirbsiu, ir sveikatos draudimas apmokėtas bus. Tai buvo prieš pusantrų metų. Bet atėjau ir labai prilipo man čia viskas, – tikina konsultantas-pardavėjas, – Visai smagu toje kasoje dirbti. Dauguma – malonūs pirkėjai, su kuriais ir pabendrauti, ir pajuokauti galima. Sakote, šis darbas – visai kitoks nei ankstesni? Nemanau. Jei aš kažko imuosi, stengiuosi daryti gerai. Tai nėra mano kažkoks užsibrėžtas tikslas, man tai pavyksta natūraliai. Jeigu tu kasoje – tu kasoje, nebėgioji, nelakstai. O vyras kasoje tai nėra reta, nes buvo metas, kai prie kasų sėdėjome tryse.
Ramūnas džiaugiasi, kad su žmona dirba toje pačioje pamainoje – tuomet kartu gali leisti keturias išeigines dienas, kurias skiria muzikai, fotografijai ir pasivaikščiojimams su šunimi.

Laimė dirbti – tai atgalinis ryšys
Kai paklausiu, iš ko susideda jo laimė dirbti, Ramūnas nė nemirkteli – atgalinio ryšio.
– Nuoširdus „ačiū“ yra didžiausia dovana. Nesvarbu, ar tai būtų sunkus ligonis, kurį paverti ant šono, ir jis iš paskutinių jėgų ištaria šį žodį, ar parduotuvės klientas, kurio problemą pamatei ir ją išsprendei, – tikina, – Nei pinigai, nei formalūs paskatinimai man nėra tokie svarbūs kaip tikrumas. Man svarbiausia klientai ir komanda. Kai dirbau vertėju, sėdėjau pats vienas – jeigu susimovei, vadinasi, pats ir susimovei. Jei tu dirbi komandoje, ji turi būti tvirta, produktyvi. Ir šis pirkėjos pagyrimas yra ne man vienam, o visai komandai. Esu tik paskutinė grandis, kuri išleidžia apsipirkusį klientą, prieš tai apėjusį visą salę, kur jam niekas nesugadino nuotaikos, ir aš dar tą nuotaiką kiek pakeliu labiau, o tada jis parašo gerą atsiliepimą. Laimingas klientas – visos komandos darbas.

Akis atveriančios Ramūno pamokos

– Elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Tai klasikinė išmintis, kuri visur ir visada veikia, – pasiteiravus apie kasdienius džiaugsmo receptus nusišypso Ramūnas. – Norėčiau, kad nebūtume pikti. Norėčiau, kad žmonės labiau domėtųsi negalia, kad mes jos nebijotume, kad pamatę neįgalų žmogų nebėgtume į kitą pusę taip, lyg tas neįgalumas būtų užkrečiamas. Mes vengiame to, ko nepažįstame, tad privalome pažinti, nes iki šiol, rodos, integruojame negalią turinčius žmones, bet vis tiek juos atskiriame.
– O kaip pažinti? Ar yra būdų, priemonių, kurie praplėstų mūsų pasaulėvoką? – paklausiu Ramūno ir iš prisiminimų iškyla vakaras neįgaliojo vežimėlyje – tai buvo žurnalistinis eksperimentas, kurį atlikau dar būdama studentė ir norėdama pajausti kaip mūsų mieste jaučiasi judėjimo negalią turintis žmogus.
– Tai puikus, akis atveriantis metodas, – paantrina Ramūnas, – Kai atvažiavau į kursus Anglijoje, pirmą pusdienį man surišo kojas ir pasodino į vežimėlį, kad suprasčiau, su kokiais iššūkiais susiduria neįgalieji, kad žinočiau, kaip sunku prašyti pagalbos ar kokie neįveikiami tampa šaligatviai ar paprasčiausios durys. Na, o jeigu tokių drastiškų pamokų nesinori, užsiriškite akis bent kelioms valandoms ir, pamatysite – neatpažinsite savo namų! Rodos, toks nedidelis žingsnis, bet juo labai toli nukeliauti galima.

Išties, nesinori nieko pridurti, tik palinkėti, kad Ramūno norai išsipildytų, kad visi tie nedideli žingsniai, kuriais palengviname kažkieno dieną, smulkmenos, kuriomis iššaukiame šypseną kitų veiduose, neliktų nepastebėti ir neįvertinti. Ačiū yra tikrai stebuklingas žodis. Tad nesvarbu kas – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, jūsų šilti žodžiai svarbūs kiekvienam. Įvertinti ir pagirti juos galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).