DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Išpildė svajonę gyventi Vilniuje: „Man sudarytos visos galimybės įsibėgėti“7 min read

15 spalio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Išpildė svajonę gyventi Vilniuje: „Man sudarytos visos galimybės įsibėgėti“7 min read

Reading Time: 5 minutes

– Parašykite, kad žmonės nebijotų išeiti iš savo komforto zonos, kad bandytų tai, ko niekada nedarė ir gyventų taip, kaip visada svajojo. Įveikus savo baimes, galima atrasti daugybę nuostabių dalykų, – šypsosi mano pašnekovė Jolanta Norvaišaitė (24), kuri, tik pagalvojusi, jog norėtų gyventi ir dirbti Vilniuje, sostinėje atsidūrė po poros savaičių.

– Ketvirtadienį pradėsiu eiti į sporto klubą, o dabar, pasikalbėjusi su jumis, užsirašysiu ir į Naujamiesčio biblioteką. Prieš keletą mėnesių net nebūčiau pagalvojus, kad būsiu Vilniuje. Aš visą laiką svajojau apie gyvenimą čia, sostinė man atrodė kaip užsienis! – su didžiausia šypsena atsidūsta Jolanta. – Turėjau bičiulį, kuris gyvena Danijoje. Galvojau, važiuosiu padirbėti ten, bet planas neišdegė, o tada prasidėjo karantinas. Vieną vasaros rytą atsikėliau ir tiesiai šviesiai sau pasakiau, kad man jau pabodo Klaipėda, reikia kažkur išvažiuoti. Paskambinau tėvams: „Mama, tėti, važiuoju gyventi į Vilnių“. Per „Maximos“ puslapį susiradau kontaktą, mane pervedė į kitą parduotuvę, davė bendrabutį ir po dviejų savaičių jau dirbau ir gyvenau Vilniuje.

 

Laimes dieta Patreon banner

Jei turėtų galimybę – viską kartotų


Iš Endriejavo, mažo miestelio Klaipėdos rajone, kilusi Jolanta „Maximoje“ dirba nuo mokyklos baigimo. Pirmąkart įsidarbino vasaros atostogoms, iki prasidedant viešųjų ryšių studijoms Klaipėdoje.

– Pirmaisiais studijų metais nedirbau – tėveliai labai bijojo, kad dėl darbo mesiu mokslus, tad apsitryniau ir į parduotuvę sugrįžau po metų, 2016 birželio mėnesį. Ir dirbu iki šiol. Jau antrame kurse derinau kasininkės-pardavėjos darbą su paskaitomis. Džiaugiausi, kad mano vadovai man buvo sudarę galimybę labai lanksčiam grafikui: galėjau pilnu etatu dirbti po pusdienį darbo dienomis, ir po pilną dieną savaitgaliais. Bet galiausiai pasilikau ties puse etato – man daug nereikia, o uždirbtų pinigų savo reikmėms ir pramogoms pilnai pakako, – tikina.

Ar negaila pradirbto laiko, pasiteirauju, juk galėjo jį visą skirti studijoms, bet Jolanta purto galvą.

– Jei turėčiau galimybę, viską pakartočiau dar kartą. Didžiavausi tuo, kad dirbau, bet prieš kurso draugus jokio pranašumo dėl to nejaučiau. Tikiu, kad kiekvienas mūsų turi savo vertybes, ir pasaulį supranta savaip. Negali lygintis su kitais ir kitų su savimi – juk nė vienas negalime kito kailin įlįsti, ar pamatyti, ką tas žmogus patiria.

Darbas dovanojo drąsą ir įgūdžius


Jolanta – šneki, šilta ir atvira asmenybė, spinduliuojanti toleranciją ir meilę žmonėms. Kai stebiu ją dirbančią, atrodo, kad šiai merginai viskas lengva, bet, kaip pati juokiasi, pradžioje taip nebuvo.

– Kai atėjau dirbti į „Maximą“, buvau toks vaikas, kuris baimę jaučia net su žmonėmis kalbėdamas. O paskui kažkaip prasimušiau, po kiekvieno pirkėjo vis drąsiau buvo, vis labiau pasitikėjimas savimi augo. Tiesą pasakius, reikėjo gal trijų mėnesių, kad įsivažiuočiau. Išmokau ir save iš šono pastebėti, pradėjau analizuoti, kaip bendrauti su žmonėmis: ką pasakyti, o ką nutylėti, su kuriuo paplepėti, o kurį aptarnauti santūriau, be didelių kalbų. Įgavau daugybę įgūdžių. Tarp klientų netrukau susirasti draugų – tai taip pat buvo labai didelis džiaugsmas.

Iš pirkėjų susideda ir Jolantos laimė dirbti, ką įdeda į juos, sako, tą ir gauna atgal.

– Pirkėjai man – mano pačios veidrodis. Tai kai tas atspindys šviesus, tos laimės tikrai būna daug. Net ir jei nuotaikos nėra, primenu sau, kad būdama susiraukusi paslaugos niekam nepadarysiu, tad į darbą įdedu visą save. Patikėkit, šypsena per kaukę vis tiek matosi.

 

Raktas į sėkmę – buvimas savimi


Nors Vilniuje Jolanta – dar tik du su puse mėnesio, jos paslaugumą spėjo įvertinti Tuskulėnų gatvėje įsikūrusios „Maximos XX“ pirkėjai. Iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti parduotuvių komandos narių darbą, Jolanta gavo klientų mėnesio herojės apdovanojimą.

– Pamenu, kai man pranešė apie šį apdovanojimą, negalėjau patikėti: „Šitas veidas, šitas žmogus tapo herojumi?“, juokiausi. Nuoširdžiai džiaugiausi. Svarsčiau, kad už gautą prizą galėčiau įsigyti krūvą knygų arba anglų kalbos kursus, bet galiausiai nusprendžiau save palepinti, o kursams pasitaupyti – tuomet juos dar labiau vertinsiu.

Jolanta tikina, kad nesvarbu, kokias žmogus pareigas beužimtų, ar kur bedirbtų – sėkmę garantuoja buvimas savimi.

– Visi anksčiau ar vėliau pamatys, kas iš tiesų esi, tai kokia prasmė slėpti? Man patinka bendrauti su žmonėmis, džiaugiuosi galėdama jiems padėti. Labai daug esu gavusi gerų žodžių iš pirkėjų, yra tokių, kurie, pasirodo, ateina tik pas mane apsipirkti. Žinau, gal turėčiau būti kuklesnė, bet aš nesigiriu – man tiesiog malonu, – prisipažįsta pardavėja. – Tikiu, kad jei nuoširdžiai nesidomėčiau žmonėmis, ir ryšio neužmegzčiau, o aš, dar dirbama Klaipėdoje, tarp klientų susiradau tokių puikių draugų, kad net Facebook paskyromis apsikeitėme ir keliaudavome kavos išgerti, pasikalbėti, skaitomom knygom apsikeisti. Žmonės į parduotuvę ateina nebūtinai tik prekių. Kažkas yra sakęs, kad pardavėjai yra kaip psichologai. Ir tai yra tiesa. Mes matome, kam buvo sunkesnė diena, kas nori pasikalbėti, o kas – išsilieti. Būna, kažkas nemandagiai pasielgia, bet kitą dieną ateina ir atsiprašo. Labai tai vertinu.

Darbe – šeima, bendrabutyje – „mama“


Dabar Jolanta džiaugiasi nauju gyvenimu Vilniuje. Čia jai patinka viskas – ir miestas, ir žmonės, ir tai, kad gatvės visada pilnos.
– Klaipėdoje gyvenau penkerius metus, viską ten pažįstu, „Maximos“ kolektyvas, kuriame dirbau, pasakiškas buvo. Labai džiaugiuosi, kad į tokią pat gerą komandą papuoliau ir čia.

Norėjau naujų pokyčių, įkvėpti gryno oro, norėjau išbandyti save visur. Sunkiausia buvo išeiti iš komforto zonos, nes viskas ten sava, viską pažįsti, o čia viskas nauja. Bet nesigailiu – su pokyčiais ateina nauji atradimai. Pamenu, pačią pirmą dieną Vilniuje, stotelėje norėjau paklausti, kuris autobusas man tinka, ir ta nepažįstamoji man sako: „pa ruskij“. O aš rusiškai nemoku! – pasakodama kikena mano pašnekovė ir prisipažįsta, kad mintis „kodėl aš sugalvojau persikraustyti“, jos neapleido kurį laiką, – Bet jau po kelių savaičių pajutau, kad parduotuvės komanda yra mano šeima, ir kad aš čia labai laiminga. O ir „Maximos“ bendrabutyje visi labai savi, šeimyniški, paprasti. Mano kambariokė – vyresnio amžiaus moteris, tai man ji savotiška mama, vis pataria ar pabara, kai reikia. Džiaugiuosi, kad gyvenimas bendrabutyje nieko nekainuoja, nes pradėti gyventi nuo nulio nebūtų buvę taip lengva, o dabar man sudarytos visos galimybės įsibėgėti.

Rinktis laimę


Laisvomis dienomis mergina bando susipažinti su miestu – vaikštinėja, tyrinėja, susipažįsta su naujais žmonėmis arba tiesiog nusiperka kavos ir skaito knygą kur nors Vilniaus senamiestyje. Sako, tai didžiausias jos malonumas. Dabar įnikusi į Scarlett Curtis knygą „Feministės nevilki rožinės ir kiti melai“  (angl.: Feminists Don’t Wear Pink and Other Lies: Amazing Women on What the F-Word Means to Them).

– Tai labai stipri knyga, moterų, kurios norėtų kažką pakeisti šiame pasaulyje arba įkvėpti kitus, istorijos. Ką norėčiau pakeisti aš? Labai daug ką. Šalių, kuriose žmonės badauja, valdymo ir švietimo sistemą, įgalinti juos pasirūpinti savimi. Norėčiau, kad visų rasių žmonėms būtų lengva integruotis į visuomenę. Juk mes klausome juodaodžių muzikos, rengiamės kaip jie, bet lygybės vis dar nėra. Taip neturėtų būti. Dar norėčiau, kad neegzistuotų vaikų namai, ir kad visi vaikai turėtų globėjus.

O aš, klausydamasi Jolantos, tyliai sau galvoju, kaip džiaugiuosi, kad mudvi susitikome, ir kaip džiaugiuosi „Maximos“ herojų projektu, leidžiančiu iš arčiau pažinti ir kitu žvilgsniu pažvelgti į žmones, kuriuos matome tik tą akimirką, kol skenuojamos prekės.

– Taip, būna, kad nuotaika ne ta, kad ne ta koja išlipu ir lovos, tai pati save motyvuoju: „Jolanta, kiek čia tos dienos – tuoj viena pertrauka, antra, ir namo eisi, o dabar nusišypsok“. Labai daug įtakos turi kolektyvas. Mane čia žavi vidinė komunikacija, bendradarbiavimas tarp kolegų, mes labai vieni kitus palaikome, padedame susitvarkyti su darbais, – šypsosi Jolanta, ir galiausiai išduoda ir savo pozityvumo receptą. – Žinote, aš tikiu, kad negali visi būti tik geri. Gyvenime reikalingas balansas. Kaip ir laimingi visada būti negalime. Bet galime laimę rinktis. Aš renkuosi laimę.

Rinkitės laimę ir jūs – jei kuris „Maximos“ komandos narys praskaidrino jūsų dieną, davė gerą patarimą ar pradžiugino maloniu aptarnavimu, nepamirškite atsilyginti tuo pačiu. Ir būtinai būtinai palikite atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU


Daugiau skaitykite čia.

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).