DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Iš salės darbuotojos – į direktorės kėdę: „Svarbiausia – nenurašyti nė vieno žmogaus“8 min read

20 vasario, 2020 6 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Iš salės darbuotojos – į direktorės kėdę: „Svarbiausia – nenurašyti nė vieno žmogaus“8 min read

Reading Time: 6 minutes

– Niekada nežiūriu į tai, kas buvo vakar. Taip, galbūt vakar ir buvo bėdų, kažko nespėjai padaryti, bet šiandien – nauja diena, tad jei kabinsiesi į praeitį, atimsi jėgas ir laiką iš šios dienos. Kaip buvo, taip buvo, tad šiandien dirbk ir dirbk iš širdies, tuomet viskas bus geriau, – šypsosi Valentyna Stefanovič, vadovaujanti netoli Vilniaus, Galgiuose, įsikūrusiai „Maxima X“ parduotuvei.

Valentyna – pirmoji mano LAIMĖ DIRBTI straipsnių ciklui kalbinta direktorė. Tiesą pasakius, pakeliui pas ją, buvau pilna išankstinių nuostatų: maniau, kad bus sausas, dalykiškas pokalbis be didelių jausmų, nes na… kalbėsiuosi su direktore. Bet darkart gavau progą įsitikinti, kad rėmai, į kuriuos įstatome žmones, išgirdę jų pareigas, gyvena tik mūsų galvose, ir kad kiekvienas mūsų vertas knygos, o kiekvieno istorija – tai naudingos pamokos mums visiems. Valentyna – ne iššimtis.
Pašnekovė juokiasi, kad dukros kartais patraukia ją per dantį, sakydamos, kad mama ištekėjusi už „Maximos“, bet netrunka pridurti, kad tame yra tiesos, mat čia ji dirba jau 19 metų.
–  Dirbau kasininke, salės darbuotoja, vyr. kasininke, direktorės pavaduotoja, pamainos viršininke, vadybininke, galiausiai – direktore. Dabar jau septintos mano pareigos čia. Paprastai tariant, tik krovėja ir valytoja nebuvau, – šypsosi Valentyna, o kai paprieštarauju jai, kad atvykusi į parduotuvę pati mačiau, kaip ji kolegoms padėjo krauti lentynas, tik ranka numoja, – Na, taip. Būna, kad ir pakraunu, būna, ir kad pavalau, jeigu rankų trūksta – nieko čia ypatinga.

Vienam moralas, kitam – meduolis
– Darbuotojai kartais pajuokauja, kad „Direktore, eikit į kabinetą, nors truputį pabūkit direktore.“ O aš vis tiek salėje, su kolektyvu visada, kad matyčiau kokie klausimai, neaiškumai kyla, kad pajausčiau, kokia atmosfera komandoje. Direktoriai neturi sėdėti kabinete, nes jie nieko nematys ir nieko nežinos. O direktorė čia, „Maximoje“, yra kaip mamytė: ji turi matyti visus savo darbuotojus, visus savo klientus – ir tiems, ir tiems, kartais pagalbos reikia, – Valentyna kalba su tokia meile ir globėjiškumu, kad net garsiai suabejoju, ar ji moka būti griežta. – Žinoma, kad moku, bet stengiuosi viską daryti su pagarba. Manau, nesvarbu, ar vaikas, ar suaugęs žmogus – visi mes suvokiame pasielgę ne taip, kaip reikėjo. Taip, vienam reikia duoti meduolį, pagirti, su kitu – susėsti ir paanalizuoti padarytą klaidą. Ir, tiesą pasakius, po to dar nežinia, kuris dirbs ar elgsis geriau – ar tas su moralu, ar tas su meduoliu. Visi mes skirtingi.

Laimes dieta Patreon banner

Pabandė, kad nesigailėtų praleistos progos
Imu svarstyti, kad gal didžiausia klientų mėnesio heroje tapusios Valentynos stiprybė yra tame, kad ji save išbandė įvairiausiose pareigose, tad puikiai išmano kiekvienos jų subtilybes ir iššūkius.
– Taip, kiekviena pozicija mane mokė skirtingų dalykų. Kasininkės ir salės darbuotojos pareigos mane išmokė bendravimo ir pozityvumo. Vyriausios kasininkės darbas – griežtumo ir tvarkos. Darbas priėmimo skyriuje – atidumo detalėms, o štai pamainos vadovės, vadybininkės ir direktorės pareigos pirmiausia sukasi aplink kolektyvą, komandos pažinimą, darbuotojų ir klientų poreikius. Dirbant vadovaujančiose pareigose, privalai būti lankstus, į pasaulį žvelgti platesniu kampu, mokėti surasti aukso vidurį.
Vis dėlto, nenustoju žavėtis Valentyna, pradėjus nuo salės darbuotojos užkilti į parduotuvės vadoves, yra šiokia tokia „amerikietiška svajonė“. Juk visi esame girdėję posakį, kad „Blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu“, bet gyvenime tokių ambicijų ir drąsos mažai kuris turime.
– Nė vienų pareigų imtis baisu nebuvo. Atvirkščiai – buvo be galo įdomu. Taip, atėjusi dirbti kasininke, niekada nebuvau pagalvojusi, kad vadovausiu parduotuvei. Tiesiog negalvojau apie tai, nes ne karjeros žmogus esu. Man svarbu uždirbti pinigėlį ir savo darbą gerai atlikti. Apie jokią karjerą negalvojau. Ir dabar, ką man pasakysi, tą dirbsiu – tokia jau esu. Be to, labai myliu žmones, ir darbas su jais man vienas malonumas, – pasakoja Valentyna, ir patikina, niekada nesuabejojusi savimi, – Jeigu ir svarsčiau, tai turbūt daugiausiai abejonių kėlė atstumas iki darbo, nes gyvenu Naujojoje Vilnioje, o dirbti tuomet reikėjo Grigiškėse. Bet galiausiai sutikau. Nusprendžiau, kad geriau gailėtis suklydus nei nepabandžius, ar tinka man būti direktore, ar ne.



Sukurti darbą, kuriame norisi likti
Sukurti ryšį Valentynai yra didžiausias džiaugsmas jos darbe. Kad klientai rastų, ko ieško, kad maloniai būtų priimti, norėtų sugrįžti.
– Smagu matyti, kaip per tiek metų keitėsi ir pačios parduotuvės, ir pirkėjai. Jeigu prieš dvidešimt metų svarbiausias rodiklis buvo kuo mažesnė kaina, dabar pirkėjui reikia kuo aukštesnės kokybės, jie renkasi ekologiškus produktus, ieško retų, gurmaniškų prekių ar salotų, kurias toli gražu ne visi tinklai gali pasiūlyti.
Bet ryšys, priduria parduotuvės vadovė, ne ką mažiau svarbus ir darbuotojų komandoje.
– Manau, kad niekas geriau jo neapibūdina nei žodis „mes“. Kolegos turi vienas kitam padėti ir vienas kitą suprasti. Neturi būti ir jokios autoriteto baimės. Visko gyvenime nutinka, todėl žmogus neturi bijoti ateiti pas mane ir pasakyti: „Direktore, rytoj negaliu ateiti į darbą“.
Valentyna negražbyliauja – žinoma, kad ir darbuotojai keičiasi, bet ne vieną jų, džiaugiasi, perkalbėjusi likti.
– Viena vadybininkė pasakė, kad nori išeiti į kitą darbovietę, kur jai siūlomas didesnis atlyginimas. Paklausiau, koks skirtumas tarp jo ir gaunamo čia. Ji įvardijo sumą, o aš pasiūliau: iki išėjimo turi mėnesį, tad per jį pabandyk paskaičiuoti visas „Maximoje“ gaunamas naudas. O jų nemažai: nemokami pietūs, specialios nuolaidos naudojantis partnerių paslaugomis, stovyklos ir stipendijos darbuotojų vaikams, dar prisideda ir įvairūs priedai, kurie priklauso tiek nuo visos parduotuvės kolektyvo, tiek asmeninių pasiektų rezultatų. Galiausiai, viską susumavusi, mergina liko dirbti ir aš labai džiaugiausi, nes ji – nuostabi komandos narė, – pasakoja vadovė. – Būna, jog ateina žmonių, kurie atvirai pasako, kad padirbs kelis mėnesius ir vėl grįš į Darbo biržą, bet padirba, supranta, kad darbas patinka, ir lieka čia ilgam. Manau, svarbiausia – nenurašyti nė vieno žmogaus. Juk galėčiau neinvestuoti į jį nei savo laiko, nei žinių, bet aš tai matau kaip iššūkį – paskatinti pamilti darbą, sukurti atmosferą, kurioje norisi būti ir likti.

Perspektyvūs darbuotojai išsiskiria žingeidumu
Valentyna pasakoja dirbanti taip, kaip ją išmokė buvusi vadovė: ateini į darbą, atsisėdi ir susidėlioji visus darbus, ką turi padaryti šiandien. Jei išėjus iš darbo visur sudėti pliusiukai, vadinasi, viskas puiku.
– Kadangi mano ankstesnė direktorė visomis savo žiniomis dalijosi su manimi, jaučiu pareigą to paties mokyti ir savo darbuotojus. Pamenu, ateinu kažko neradusi ir skundžiuosi: „Direktore, nerandu“, o ji nepuola pirštu rodyti, dirba savo darbą ir ramiai sako: „Ne ten ieškai. Darkart gerai pagalvok.“. Tad ir aš nepuolu pati už kitus viską padaryti, o skatinu būti savarankiškais, leisti patiems pabandyti. Su kolegomis dalinuosi viskuo, noriu, kad darbuotojai būtų įtraukti į procesus, nes nežinia, kam ką ir kada teks pavaduoti, – šypsosi vadovė, ir priduria, kad per savo karjerą iš kelių kasininkių išaugino administracijos darbuotojas, ir talentų niekada nenustoja ieškojusi. – Šiai parduotuvei vadovauju dar neseniai, bet suprantu, kad reikia ugdytis sau pamainą. Esu nusižiūrėjusi vieną salės darbuotoją, kuri puikiai dirba ir yra labai smalsi – kada tik gali, manęs klausia visko: „Kaip radau tą ar aną, ką reiškia šitie skaičiai, kaip veikia sistema…“. Žmogaus žingeidumas yra pirmas raktas į sėkmę, o aš dalindamasi laimiu dvigubai: pirma – kai reikės, ji žinos atsakymus ir galės pakeisti kolegas, antra – jei žinos, ji tomis žiniomis dalinsis su komanda. Čia laimi visi.

Iš kito kampo atsiveria visai kitas vaizdas
Pirmoji darbo savaitė vadovaujant naujai parduotuvei, prisipažįsta Valentyna, lengva nebuvo: vos jai atėjus į darbą, pamainos vadovė pasakė norinti palikti pareigas.
– Sakau, bet nei tu manęs nepažįsti, nei aš tavęs – kodėl nori išeiti? Nepatinka, kad vadovė pasikeitė? Sako, ne. Komanda nepatinka? Sako, ne, bet man sunku dėl to, kad po mano pamainos visada kažką reikia perdaryti – vadinasi, nesusitvarkau. Tuomet ir klausiu: kiek tu laiko dirbti? Sako, tris mėnesius. O aš, atsakau, devyniolika metų. Ir tai būna dienų, kai kažko nespėji, kažkas nepavyksta. Bet palieki kitai dienai, tariesi su administracija ir kolegomis, kad padėtų. Pasakiau: tu luktelk, tik pradėjome dirbti, ir taip, bus visko – gero ir blogo, bet pabandyti verta. Po kurio laiko atėjo rezultatai ir jie buvo puikūs. Pasikviečiau pasikalbėti ir sakau: matai, vis dėlto galime, bet čia labai svarbus žodis „mes“. Jei sunku, prašai pagalbos ir mes su komanda padėsime. Džiaugiuosi, kad mano kolektyvas savarankiškas, džiaugiuosi, kad jie atviri, kad iniciatyvūs – visada apsitariame, kaip geriau, nes ne visada mano nuomonė yra geriausia – juk kartais stovėdamas viename kampe nematai, kad iš kito kampo atsiveria visai kitas vaizdas.

Tikiuosi, kad kiek kitoks vaizdas apie parduotuvės užkulisius ir tai, kiek daroma, kad gautumėte tik geriausią apsipirkimo patirtį, atsivėrė ir jums, skaitant mudviejų su Valentyna pokalbį. Tad kviečiu nepamiršti girti, pastebėti, įvertinti ar atsidėkoti savo mylimai kasininkei, kasininkui, kepėjui, mėsininkui ar salės darbuotojui. Gerais žodžiais tuos, kurie dėl jūsų kasdien daro daugiau, galite įvertinti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą, o pokalbius su mėnesio herojais, jų laimės dirbti receptus, kiekvieną ketvirtadienį rasite čia, LAIMĖS DIETOJE.

#REKLAMA
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).