DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Fizinio darbo ieškojo tam, kad namie galėtų užsiimti kūryba5 min read

10 spalio, 2019 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Fizinio darbo ieškojo tam, kad namie galėtų užsiimti kūryba5 min read

Reading Time: 4 minutes

„Pats nepasikutensi – nieks neprajuokins“ – ši Vytauto Šapranausko frazė atplaukė ir atsisėdo šalia jau pirmąją mūsų pokalbio su Laurynu Tamošausku (30) minutę. Jaučiausi kaip Alisa Stebuklų šalyje, besišnekučiuojanti su Česyro katinu: ramiu ir laimingu, dėl nieko nesijaudinančiu ir viskam turinčiu savą teoriją.
Laurynas pateko tarp dešimties mėnesio geriausiųjų darbuotojų, apdovanotų „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą.
– Kliento buvau įvertintas ir pagirtas už paslaugumą, bet anoks čia žygdarbis, – pasikuklina, – man tiesiog smagu daryti savo darbą.
O aš pagalvoju, kad man irgi smagu. Straipsnių ciklas LAIMĖ DIRBTI, kuris ruošiamas kaip dalis reklaminės kampanijos, ne tik sulaukia begalės gražių jūsų, mieli skaitytojai, atsiliepimų, bet ir man pačiai dovanoja daugybę skirtingų pasaulių, kuriuos atrandu kalbindama visus „Maximos“ herojus.

Atsikratė 10 kilogramų
Laurynas prisipažįsta – turėjo mokestinių skolų, tad į „Maximą“ užsuko ieškodamas greito įsidarbinimo.
– Motyvaciniame laiške parašiau, jog ieškau fizinio darbo tam, kad namie galėčiau užsiimti kūrybine veikla. Nenorėjau sėsti į kasą, norėjau būtent salės darbuotojo pozicijos. Daug kas stebėjosi tokiu mano pasirinkimu, bet man patinka judėti. Kažkada susivokiau, kad nuvažiuoti padirbėti pas mamą į sodą man yra didelis malonumas, tad pagalvojau, kodėl negaliu susirasti jėgos reikalaujančios veiklos? Laisvomis dienomis dirbu prie kompiuterio, visada ant kėdės. O štai „Maximoje“ jau kitas reikalas – man čia tiesiog gera prasimankštinti. Net svorio numečiau! Nuo balandžio mėnesio, kai atėjau čia dirbti, nukrito 10 kilogramų, – šypsosi vaikinas ir patikslina – nuo 106kg iki 96kg. – Sakyčiau čia puikus sporto klubas, už kurio lankymą Tau dar ir pinigus moka!
O kodėl nėjai į statybas, jei jau taip norėjosi judesio, perklausiu Lauryno.
– Kažkaip nenorėjau – ten, man atrodo, kontingentas šiek tiek kitoks! Šviesoje ir muzikoje – čia kaip rojuje, – pasako su tokiu patosu, kad abu imame kvatotis.

Dizaineris, skatinantis žmonių smalsumą

Laimes dieta Patreon banner

Keturios laisvos dienos Laurynui kartais prailgsta, sako pasiilgstąs tiek judesio, tiek kolegų.
– Man patinka bendrauti, išgirsti nuoširdžias istorijas, reflektuoti, atgal kažkuo pasidalinti iš savo patirties. Mano darbe tas ir geriausia, kad galiu ir pasikalbėti su bendradarbiais, ir nukrauti paletę, – Laurynas kalba su tokiu įkvėpimu, kad net aš tą paletę nukrauti užsimanau. – Man siūlė kitas pareigas administracijoje ir didesnį atlyginimą, bet aš atsisakiau. Jeigu „Maximoje“ dirbsiu sėdimą darbą, sėsiu nuo kėdės ant kėdės, galva nebeišsivalys, nebegalėsiu kurti namie. O man tai labai svarbu.
Pagal išsilavinimą Laurynas – dizaineris, baigęs interaktyvaus dizaino studijas. Kurį laiką bendradarbiavo su didžiausiomis šalies reklamos agentūromis, tokiomis kaip „Not Perfect“ „TBWA“ ir „Choco“, piešė kadruotes video klipams, plakatų eskizus.
– Ne vienerius metus dirbau iš namų, kaip laisvai samdomas kūrėjas. Pradėjau domėtis ne tik daile ir muzika, bet ir kalba. Galima sakyti, kad esu užsisukęs lietuvių kalboje: man įdomu, kaip ji veikia, iš kur kilę vieni ar kiti žodžiai, man patinka žodžių žaismas ir sąskambiai. Man įdomu stebėti, kaip žmonės vartoja kalbą, ką su ja daro – visur ieškau prasmių, jas vertinu, ir perdalinu kitiems, – pasakoja Laurynas ir priduria, kad vienas iš jo mėgstamiausių užsiėmimų – skatinti žmonių smalsumą.

Laimės paslaptis – nenustoti žaisti
Viena iš Lauryno svajonių – išleisti komiksą. Prie to gerokai prisideda ir vaikino salės darbuotojo pareigos.
– Darbe kolekcionuoju veikėjus – fiksuoju judesius, veido bruožus, kaip dėlionę dėlioju charakterio ypatybes. Man darbas yra erdvė idėjoms, – pasakoja Laurynas, o aš klausausi ir suprantu, kad nuo šiol į nė vieną salės darbuotoją nebežiūrėsiu taip pat. – Pradėjęs čia dirbti, pamačiau, kad mūsų Vilniaus Pilaitės „Maximos XX“ parduotuvės numeris yra 787. Kaip „Boeing“ lėktuvo modelio! Supratau, kad mes – kaip stiuardai, kurie rūpinasi keleiviais, kasininkės – kaip muitinė, pro kurią išeina atvykusieji, o apsauga – lakūnai, nes jų darbo erdvėje daug mygtukų ir ekranų. Mano nuomone, labai svarbu nepamiršti žaisti – nesvarbu, kiek Tau metų. Žaidimas padeda atsipalaiduoti, nuimti stresą, o ir diena greičiau pralekia. Kartą, pamenu, atsinešiau lipnios juostos, prisilipdžiau prie kelnių ir paskelbiau save pirmo laipsnio salės darbuotoju, dirbančiu šviesos greičiu!
Abu juokiamės, bet Laurynui negaliu nepritarti – jo žodžius grindžia ir elgesį analizuojantys mokslininkai. Štai Berklio universiteto Kalifornijoje atlikti tyrimai parodė, kad vaikai, kurie dirbdami save įsivaizduoja kaip superherojų ir gali su savimi kalbėti kaip su personažu, pasiekia daugiau, nei vaikai, kurie atlikdami užduotis galvoja apie pačius save. Jei tai padeda mažiesiems, kodėl neturėtų padėti suaugusiems?

Svajonė – pamatyti sniegą

– Vaikai, vaikymasis… – susimąsto mano pašnekovas, – O vaikytis reikia svajonę. Svajonė – kaip mestas kamuolys. Tu turi žinoti, kur jį mesi, projektuoti būsimą rezultatą. Tada viskas bus gerai.
– O kokia Tavo svajonė, be komikso, žinoma? – paklausiu.
– Nuo „Maximos“ rampos pamatyti sniegą, – tarsteli Laurynas ir šypsosi, ir aš suprantu, kad seniai negirdėjau tokių dzenbudistiškų planų. Visi mano draugai ir artimieji, tarp jų – ir aš, užsisukę grandioziniuose darbuose, neįgyvendinamuose tiksluose ir nesibaigiančiame užduočių sukūryje, o svarbiausią dalyką – gyvenimą – kaip ir pamiršta. – Balandį nuo pakrovimo rampos būsiu pamatęs visą metų ciklą. Labai įdomu, koks jis bus.
– O kas bus po to, kai pamatysi sniegą nuo rampos? – provokuoju.
– Tuomet nupiešiu save, pamačiusį sniegą nuo rampos, – mirkteli.

Kol Laurynas lydi mane iki durų, užsikalbame apie kasdienius ritualus. Pasirodo, jis kas vakarą, prieš miegą klausosi tos pačios melodijos: „Man tai – kaip garsinis dienos reziumė. Ramus ir jaukus, tarsi simbolizuojantis, kad diena buvo puiki. Žinau, kad rytoj vėl jos klausysiuos. Vadinasi, rytoj vėl bus puiki diena“. Pasinaudokite Lauryno patarimu ir nepamirškite pagirti tų, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau. Tad jei matote kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją, kuris puikiai ir su meile tvarkosi su savo darbu, nepatingėkite pasidalinti teigiamais atsiliepimais. Įvertinti ir padėkoti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU  

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).