DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Dvidešimties likusi našle kasininkė į gyvenimą kabinosi dėl dukros5 min read

29 spalio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Dvidešimties likusi našle kasininkė į gyvenimą kabinosi dėl dukros5 min read

Reading Time: 4 minutes

Kokia graži pavardė! – pagalvojau pakeliui į interviu su savo pašnekove Marija Tichomirova – „Tyla ir taika“ arba „Tykus pasaulis“. Turėtų būti ypatinga moteris.
Mano lūkestis manęs neapgavo – valanda su Marijos skausmo ir stiprybės pilna istorija prabėgo labai greitai. Galiu išduoti: viskas baigiasi laimingai.

Marija į Vilniaus Savanorių prospekte esančią „Maxima Bazę“ atvažiuoja iš Kalesninkų kaimo, esančio už šešių kilometrų nuo rajono centro, Šalčininkų. Tarnybinis autobusas ją paima puse penkių ryto.
– Keliuosi ketvirtą, – šypsosi Marija, o kai aš pradedu skaičiuoti, kad per pusvalandį sunkiai susiruoščiau, kasininkė-pardavėja ima kvatotis, – Viską būnu susidėjusi iš vakaro. Net jei ir pramiegočiau, žinokit, kaip kariuomenėje, susiruošusi prie durų stovėčiau per pora minučių. Namuose būnu apie aštuntą vakaro, paprašau, kad vyras vakarienę padarytų, o jis gamina labai skaniai! Žinote, čia visai privalumas vėlai grįžti iš darbo – sutuoktinis tavim pasirūpina, o tau belieka kojas prieš televizorių ištiesti.

Į gyvenimą kabinosi dėl dukros

Kikenam abi su Marija, o ji tyliai pasidžiaugia, kad jiedu su vyru – jau trisdešimt metų kartu. Užaugino tris dukras, turi du anūkus. Viena dukrų gyvena Vilniuje, kitos dvi – šalia tėvų. Kai Marija kalba apie šeimą, atrodo, kad toje idilėje jie taip ir maudėsi visą gyvenimą, bet moters šeimos istorijos pradžia nuspalvinta toli gražu ne šviesiomis spalvomis.

Laimes dieta Patreon banner

– Mano pirmas vyras žuvo autoavarijoje, kai laukiausi pirmagimės. Mes susituokėme lapkritį, o balandį jo netekau. Buvau dvidešimties. Buvo labai sunku. Bet turėjau vaiką, negalėjau sau leisti paskęsti gedule ir kaltinimuose, reikėjo gyventi, kabintis ir stengtis dėl dukros. Kai jai buvo dveji, sutikau dabartinį savo vyrą. Pradžioje buvo daug baimių ir įvairių minčių: galvojau, kaip mes čia gyvensim, ar mylės jis ne savo dukrą. Bet niekada gyvenime nesu girdėjusi ar jautųsi, kad „čia tavo vaikas, o čia mano“. Penkiolika metų dirbau Kalesninkų mokyklos valgykloje, reikėjo į darbą važinėti, tad vyras rūpinosi mūsų mergaitėmis. Būdavo, pamenu, vyresnėlę subardavau, kad indai neplauti, tai jis iškart užstodavo: „Aš pats viską padarysiu, neversk vaikų dirbti“. Jis – nuostabus tėvas, džiaugiuosi, kad Dievas man davė tokį žmogų, su kuriuo jaučiuosi be galo laiminga. Mylim vienas kitą ir gyvenam.

Didžiausia atrama – vadovė

Marijos ne tik gyvenimo, bet ir darbo istorija marga. Vilniuje, Žirmūnuose, baigusi prekybos mokslus, pagal specialybę ji padirbo vos pusmetį – nusprendė grįžti į gimtinę, padėti našle likusiai mamai. Įsidarbino Šalčininkuose, padavėja restorane. Vėliau, jau sukūrusi šeimą, dirbo mokykloje, į kurią kasdien mindavo dviračiu. Mokyklą pakeitė paukštynas Rudaminoje, bet ten moteris išdirbo vos pusmetį.
– Sąlygos buvo sunkios, dirbome šaltyje, prasidėjo sveikatos problemos. Į „Maximą“ mane pakvietė draugė. Pamenu, kai atėjau čia, iškart kažkaip palengvėjo, kažkaip šviesu net pasidarė. „Čia labai gerai“, tuomet pasakiau. Ir štai, jau ketveri metai aš čia, – šypsosi Marija, kuri, akivaizdu, ir pati kitiems dovanoja šviesą – „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Marija jau antrąkart tampa klientų heroje. – Labai didelė atrama man yra mūsų direktorė Jūratė. Ji dovanoja didelį saugumo jausmą – bet kokiu momentu gali pas ją nueiti, išsakyti savo bėdas, visada būsi ne tik išklausytas, bet ir išgirstas. Kiek kartų jai sakiau, kad savaitgaliais, kai jos nėra, net, rodos, dirbasi sunkiau.

Apdovanojimas – absoliučiai netikėtas

Pirmos dienos darbe, pamena pardavėja, buvo nedrąsios, mat ir parduotuvė, kurioje moteris dirba, didelė, ir kolektyvas gausus ir nepažįstamas.
– Dabar jau esame kaip šeima. Man dirbti yra malonu, dienos lekia nestrigdamos: ir tos, kai reikia važiuoti į Vilnių, ir tos, kai namuose laiką leidžiu. Galvoju, gal taip yra dėl to, kad viskas yra gerai, kad esu laiminga… Ir keltis anksti nėra sunku – pripratau prie tokio ritmo. Džiaugiuosi kolegomis, džiugina ir tai, kad galiu klientams nuotaiką pakelti. Dirbu savitarnos kasose, iškart matau, kai žmonės šiek tiek baiminasi, nežino, kaip kas veikia, tai padedu, pamokau, išleidžiu laimingus. Ir šįkart su herojaus apdovanojimu taip buvo: pirkėjas piktinosi, kad va, ne tai, kad perka, bet dar ir pats prekes nuskenuoti turi, tai pasikalbėjau su juo, nuskenavau prekes, geros dienos palinkėjau ir išleidau laimingą, o jis paėmė ir atsiliepimą gražų parašė. Buvo tikras netikėtumas – nuo bambėjimo iki apdovanojimo.

Svarbiausia – mokėti atleisti

Kaip, klausiu, Marijos, akimirksniu pakelti pirkėjui nuotaiką – ar žino kokių triukų?
– Kai vyresnis žmogus perka alkoholį, paklausti, ar jam yra 20 metų – visi vyresni iškart nušvinta už tokį komplimentą, – kvatoja mano pašnekovė. – Žinoma, būna visokių dienų ir visokių klientų. Bet turiu daugybę pastovių pirkėjų, kurie visada ieško kasos, kurioje dirbu, ar, pamatę mane po laisvadienio, su džiaugsmu pribėga, kad jau pasiilgti spėjo, sako, kad žino, jog visuomet būsiu su šypsena, nors per kaukę ji ne taip jau gerai matyti. Džiaugiuosi, kad turiu darbą, kad jaučiuosi reikalinga – negalėčiau namie sėdėti, užtenka ir tiek, kiek pailsiu per savo keturis laisvadienius.
O Marijos laisvadieniai bėga aktyviai: prižiūrint sodus, daržus ir aktyviai dalyvaujant partinėje veikloje. Ir dabar, per šiuos Seimo rinkimus, Marija dirbo stebėtoja rinkimų komisijoje.
– Man patinka priklausyti bendruomenei. Daug kur išvažiuojame, susipažįstame su žmonėmis iš kitų rajonų, turime daug švenčių.
Kaip gyventi, kad gyvenimas būtų kaip šventė, pasiteirauju.
– Reikia daug supratimo ir pagarbos. Labai svarbu mokėti atleisti. Nesvarbu kur – šeimoje ar darbe. Juk visko būna – ir džiaugsmo, ir pykčio, bet svarbiausia – tikėjimas, kad viskas bus gerai. Kai kuriuos etapus reikia tiesiog pereiti, nesustoti vienoje vietoje, o judėti pirmyn, nes ten tikrai laukia laimė, gal todėl visada ėjau į priekį ir niekada nenustojau dirbti.


Ir jūs galite įkvėpti kitus nepamesti gerumo, nepaleisti noro daryti daugiau, stengtis stipriau ir dažniau džiuginti. Įkvėpkite padrąsindami – atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją galite palikti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.


TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).