DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Druskininkietės laimės paslaptis – daryti tai, kas šauna į galvą6 min read

17 gruodžio, 2020 4 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Druskininkietės laimės paslaptis – daryti tai, kas šauna į galvą6 min read

Reading Time: 4 minutes

– Juokas juokais, bet mes parduotuvėje kiekvieną dieną stengiamės, kad mūsų klientams Kalėdos nesibaigtų ištisus metus, – šypsosi Druskininkuose įsikūrusios „Maximos X“ vyr.kasininkė Loreta Vidūnienė (40), – Mano didžiausias noras – kad visi būtų patenkinti, kad neliktų atstumtų. Ir nesvarbu, ar darbe, ar gyvenime.

„Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Loreta tapo klientų mėnesio heroje – būtent šia proga mudvi kalbamės apie laimę dirbti ir laimės receptus, iš kurių susideda druskininkietės dienos.

– Pamenu, kai paskelbė apie šią iniciatyvą, buvau mokymuose Vilniuje, tai kolegei pasakiau, kad šansas būti apdovanotam, matyt, vienas iš milijono, bet, pasirodo, klydau, – kikena klientų herojė.
Aš tikiu, kad kiekvienas mūsų laikas nuo laiko užsuka į savo miesto ar miestelio „Maximą“. Ir kiekvienas mūsų joje turi mylimą darbuotoją – kasininkę, kasininką, salės darbuotoją ar kepėją. Tad kodėl nepadarius jam netikėtos kalėdinės dovanos ir nepalikus atsiliepimo ČIA?

Laimes dieta Patreon banner

Įkvepia pasitikėjimas

Na, o dabar, kai jau padarėte gerą darbą, kviečiu susipažinti su puikiąja Loreta. Prekyboje ji – jau dvylika metų, o dvejus iš jų – „Maximoje“.
– Parduotuvėje, galima sakyti, prasidėjo mano darbinė karjera. Nebaigiau jokių mokslų, mokiausi dirbdama, – šypsosi vyr.kasininkė. – Man labai patinka mano darbas, man patinka dirbti su žmonėmis, aptarnauti pirkėjus, kažko išmokti ar sužinoti kažką naujo. Iš to ir susideda mano laimė dirbti. Žinoma, labai didelę įtaką turi ir komanda. Mūsų direktorė Danguolė puikiai sugeba visus suvienyti. Labai daug iš jos mokausi – nuostabu, kai vadovas dalijasi su tavimi viskuo, ką pats žino, visa patirtimi. Ji daro viską, kad būtų laimingi ir klientai, ir darbuotojai – visada randa aukso viduriuką.

Nors turėjo dešimties metų stažą, pradėjus dirbti „Maximoje“, prisipažįsta Loreta, jos gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių: „Teko daug mokytis. Iš tiesų, pradžioje buvo toks jausmas, kad niekada anksčiau gyvenime nedirbau parduotuvėje. Skyrėsi viskas: darbo pobūdis, ritmas. Net nėra ką lyginti. Aišku, galiu pasakyti tik tiek, kad man čia yra geriau. Čia geresnės sąlygos darbuotojams. Darbo grafikas nekintamas, nebent kažkam kažkas nutiko. Bet šiaip gali ramiai ir dirbti, ir planuotis gyvenimą.“

Berdama komplimentus savo darbovietei, Loreta darkart stabteli ties vadovais. Pasak jos, darbas žmogui, kurį gerbi, kurio autoritetą vertini, ir kurio vertinamas jautiesi pats, tikrai apdovanoja.
– Palaikymas, man daug ką reiškia. Darbe tu esi motyvuojamas dirbti ir atlikti darbą kuo geriau.. O čia tu gali net pasikalbėti. Čia esi pirmiausia žmogus, o tik paskui darbuotojas. Čia nėra baimės, kad už nugaros stovės kas ir tikrins. Eini ir darai atsipalaidavęs, nereikia nieko bijoti, jokios įtampos. Tas vadovų pasitikėjimas darbuotojais daug duoda.

 

Mokosi tyrinėdama ir pažindama

– Aš šiuo metu esu tikrai patenkinta ir laiminga. Nors dirbu truputėlį kitokį darbą nei anksčiau, bet per tuos dvylika metų tikrai man yra naujiena, kad mane taip priima ir vertina, – prisipažįsta Loreta. O aš jai primenu mudviejų pokalbio pradžią, kurioje ji minėjo, kokį didelį malonumą jai teikia žmonių aptarnavimas. Iš kur tas noras daryti kitus laimingus?

– Kiek save pamenu, aš visada mėgau bendrauti su žmonėmis. Man patinka patenkinti žmonių poreikius. Man patinka stebėti žmones, juos tyrinėti: bekalbant sužinoti daugiau, pabendrauti, išsigryninti jo būdą, charakterį ir taip rasti geriausią būdą jam padėti. Žmonių yra įvairių. Ir gerų, ramių, ir kaprizingų – tik jokiu būdu ne blogų. Bet visada surandi kelią kaip prie jo prisiderinti, prisiderinti prie aplinkybių, atrasti tai, kas padarytų jį laimingą, – nuoširdžiai pasakoja pašnekovė, o aš, jos beklausydama, galvoju, jog retas mūsų kada susimąsto, kad nereta pardavėja mums sprendžia kaip uždavinį vien tam, kad iš parduotuvės išeitume su šypsena. – Kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau patirties įgauni. Dabar, kai jau geriau pažįstu žmonių charakterius, kartais iš pirmo žvilgsnio jau žinau, kaip su kuo kalbėtis ar elgtis. Nors visada vadovaujuosi vienu principu: niekada nedaryk to, ko nenori, kad darytų tau.

Pavyzdys – močiutė

Pasak Loretos, pardavėjos darbas lygu gero psichologo darbui, nes neretai tenka ne tik pakonsultuoti, bet ir išklausyti.

– Jei nemyli žmonių, tokio darbo dirbti negali. Turi jausti, ko klientui reikia: ar tik aptarnavimo standarto, ar kad būtum mandagus ir nuolankus, ar vis dėlto reikia palaikymo, šiltos šypsenos, malonaus pabendravimo. Kas, kad mūsų kelionė su klientu trunka iki lentynos, kurioje guli ieškomas produktas, ar iki kasos, bet ji daug kam labai svarbi. Daug kas į parduotuvę užsuka ieškodami bendravimo. Būna, kad susistabdo kokia moterytė, paklausia ko nors, kur prekės padėtos, bet galiausiai išpasakoja visą gyvenimą. Negi dabar atstumsi? Gal jai tas pokalbis visą savaitę kitaip nušvies? Todėl visada laviruojame tarp darbo ir bendravimo – nė vieno nesinori nuskriausti.

Loreta kalba, o iš jos sklinda tokia šiluma, toks nesuvaidintas atsidavimas ir pasididžiavimas savo darbu!
– Tiesą pasakius, nežinau, iš kur tas mano noras padėti. Bet galbūt esu taip auklėta. Mano pavyzdys yra mano močiutė, nes ji ir nori būti visiems gera, ir stengiasi tokia būti. Mano visos vasaros bėgo kaime, galbūt iš jos to, krikščioniško principo ir išmokau: padėti stengiuosi ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime. Nesigauna man kitaip.

Trise valtyje, neskaitant šuns

O realus kasininkės gyvenimas – absoliučiai nerealus! Laisvu laiku Loreta lekia į sodybą, kur augina gėles – rožes, tulpes, narcizus, sako net pavadinimų visų gėlių nežino.

– Jei man patinka ir gražu, nusiperku ir sodinu. Per daug nesigilinu. Svarbiausia – kad džiaugsmo dovanotų. Laisvalaikiu, tiesą pasakius, aš darau tai, kas šauna į galvą ir niekada dėl to nesigailiu. Netikiu tuo, kad reikia taupytis ar atidėlioti kažką senatvei – juk nežinome, kas laukia, kiek jėgų turėsime. Reikia gyventi dabar, – tikina dviejų vaikų – 21-erių kariuomenėje tarnaujančio sūnaus ir 15-metės dukros mama. – Turiu nuostabius vaikus. Auginame šunį, dobermaną, tad daug laiko skiriame jo dresūrai, pasivaikščiojimams. Tvirto charakterio mūsų šuo, sunkiai palaužiamas, bet, matyt, čia kaip ir su žmonėmis – pagarbą reikia užsitarnauti meile ir nuoseklumu.


Jeigu kažkuris „Maximos“ komandos narys prisidėjo prie to, kad diena pasidarė geresnė, o tortas – dar saldesnis, atsilyginkite palikdami padėką. Kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas – gražūs žodžiai šildo visus iki vieno.

Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).