DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Darbas Nidoje dovanojo draugus: „Kartu ir dirbame, ir dalijamės buitimi“7 min read

2 liepos, 2020 6 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Darbas Nidoje dovanojo draugus: „Kartu ir dirbame, ir dalijamės buitimi“7 min read

Reading Time: 6 minutes

– Vietiniai man yra pasakoję ne vieną istoriją apie moteris, kurios, nespėjusios į keltą, gimdydavo automobiliuose ar kaip šaltomis žiemomis ir po kelias savaites niekas neatplaukdavo iš žemyninės dalies, tad reikėdavo suktis su menkomis maisto atsargomis. Todėl pamariškiai – kitokie, jie ramesni ir kantresni. Negąsdina jų nei audros, nei vėjai, nei tie gyvenimo iššūkiai, kurie kitiems gali atrodyti kaip tragedija, – šypsosi Šarūnas Gelgota (30).

Su Šarūnu susitinkame Nidos „Maximoje X“, parduotuvėje, kuri daugeliui mūsų jau yra tapusi neatsiejama šio kurorto dalimi ir orientyru pasimatymams – čia prasideda ir baigiasi poilsiautojų dienos, čia ir Šarūnas pirmąkart įsidarbino kasininku dar prieš penkerius metus.

– Studijavau Klaipėdoje ir, pamenu, mūsų universitete kabėjo skelbimas, kažkas panašaus į „Atvažiuok į Nidą ir patirk savo svajonių vasarą kartu su „Maxima““. Vis jį praeidavau, su kursiokais juokais vienas kitam pasiūlydavome paskambinti nurodytu numeriu, bet, tiesą pasakius, niekada rimtai į jį nežiūrėjau, – kukliai akis nuleidžia pašnekovas. – Tuomet atsitiko taip, kad neapsigyniau baigiamojo darbo ir man reikėjo skubiai pasiimti akademines atostogas. Nusprendžiau savanoriškai stoti į kariuomenę. Kadangi tarnyba prasidėjo tik rugpjūtį, pagalvojau, kad namo – pas tėvus į Kazlų Rūdą – grįžti nenoriu, o laiką nuo gegužės vis tiek reikia kažkaip pratempti. Atsiminiau tą skelbimą, susiradau jį, paskambinau ir mane pakvietė atvykti. Taip atsiradau „Maximoje“ ir ta pirmoji vasara Nidoje buvo tikra svajonių vasara.

Laimes dieta Patreon banner

Po mokyklos – nė vienos vasaros be darbo


Ši vasara Nidoje Šarūnui – jau penktoji. Iš viso, su pertraukomis, „Maximoje“ vaikinas dirba 23 mėnesius: pirmąkart pradirbęs vasarą, grįžo antrai vasarai ir liko metams, po to dvejas vasaras Nidos poilsiautojus vaikinas važinėjo tuktukais – dviračių taksi. Dabar jis vėl „Maximoje“, čia dirba nuo spalio ir tikina, kad yra laimingas.

– Dirbau kiekvieną vasarą nuo tada, kai baigiau mokyklą. Pirmasis mano darbas buvo tikriausiai pats prasčiausias – šaldytų produktų sandėlyje krauti prekes. Ten užsigrūdinau, išmokau to tikro, juodo darbo. Esu plovęs ir laivus Klaipėdos uoste, ir baldų fabrike dirbęs. Iš pradžių – prie konvejerio, paskui jau tapau operatoriumi. Mokėjo neblogai, bet supratau, kad fabrikinis darbas – ne man. Aš mėgstu būti tarp žmonių. Gal ir nesu pernelyg drąsus, bet draugija man patinka, man patinka erdvė, patinka tai, kad dabartiniame mano darbe nėra monotonijos. Turėjau kolegų, kurie gamykloje jautėsi kaip žuvys vandeny, o aš jaučiausi įkalintas. Manau, išbandyti daug visokių darbų verta vien tam, kad surastum sau tinkamiausią.


Su kolektyvu – bendra buitis ir laisvalaikis


Pakalbėkime apie tą svajonių vasarą, tarsteliu Šarūnui ir jis visas nušvinta. Prisipažįsta, kad dar būdamas vaikas pasvajodavo vasaras leisti Nidoje – Kuršių Nerija jį visada labai traukė savo ypatinga gamta ir energija. Tad darbas „Maximoje“ buvo idealus variantas: darbuotojams čia suteikiamas maitinimas ir apgyvendinimas, o kadangi po keturių darbo dienų seka keturios išeiginės, yra ir kada pailsėti, ir patyrinėti.

– Čia kolektyvas visada draugiškas – juk visi kartu gyvename! Ne taip, kaip kituose darbuose, kur kolegas susitinki tik atėjęs į darbą. Čia mes ir buitimi dalijamės, ir laisvalaikį leidžiame kartu. Žinoma, kartais susidaro tam tikros grupelės – vieniems su vienais, kitiems su kitais labiau limpa, bet pyktis niekada nesipykstame. Tačiau pirmoji vasara Nidoje man tuo ir įstrigo labiausiai, kad su „Maximos“ kolegomis buvome viena didelė šeima: pamainai pasibaigus, visi eidavome prie jūros, sėdėdavom, kalbėdavom iki išnaktų, o laisvadieniais prisigalvodavom pramogų. Susiradau draugų, tapau drąsesnis, ėmiau labiau savimi pasitikėti. Pamenu, tik atvažiavęs į Nidą, visus miškus apėjau! Vaikštau kai tik turiu progą, kai minčių daug susikaupia. Vidutinis mano pasivaikščiojimas – apie 15 kilometrų. Ir jeigu kas su manim pirmąkart išeina pasivaikščioti, antrąkart jau nebesiryžta, – kvatoja Šarūnas.

Iš pirkėjų – šilti žodžiai ir skanios dovanos

„Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, kasininkas-konsultantas pagyrų sulaukė už itin malonų bei taktišką aptarnavimą ir, kliento žodžiais „viršijo lūkesčius savo bendravimo įgūdžiais“.

Pats Šarūnas tikina, kad su patirtimi tiek jis pats, tiek jo darbiniai įgūdžiai pasikeitė.

– Pirmą vasarą atvažiavau kaip studentas, tad požiūris į darbą gal nebuvo pats geriausias – tiesiog kažkaip norėjosi prastumti laiką ir viskas. Dabar jau žinau ką darau, be vadybos, jau viską parduotuvėje esu daręs – galima sakyti, kad moku viską. Tiesa, prie poilsiautojų kiekio ar ilgų eilių turbūt niekada negalima priprasti, bet užtat įmanoma išsugdyti kantrybę. Kita vertus, gal ir nelabai man jos reikia, nes klientai su manimi visada malonūs. Nemeluosiu sakydamas, kad neturėjau karčių patirčių, juokaudamas kolegoms sakau, kad mane visi žmonės myli.

Šarūnas išties turi tą dovaną – savo atvirumu ir nuoširdumu sušildo, vos tik atsiduri jo akiratyje. Klausausi jo lėtai, renkant žodžius, pasakojamų istorijų, o pro šalį einantys pirkėjai – nuo mažiausių iki didžiausių – vis linkteli vaikinui.

– Džiaugiuosi, kad vietiniai žmonės mane jau pažįsta. Gal ir nenuostabu – juk ne vieną vasarą čia esu. Ir gatvėje sveikinasi, ir šokolado dovanų nuperka ar gira pavaišina. Labai smagu, – šypsosi Šarūnas ir po akimirkos ima kvatoti, kad štai poilsiautojai – visai kitokie pirkėjai negu nidiškiai, – Matyt, žmonės būna tokie pavargę po darbų, kad čia atvykę taip atsipalaiduoja, jog net elementariausių dalykų, rodos, nebežino: nei kaip maišelį nuskenuoti, nei į ką prekes susidėti, dažnai kažką pamiršta. Užtat prisijuokiam su jais kartu iš to išsiblaškymo. Be to, gerai smegenis kartais pailsinti.


Pradėjo branginti vasaras

Paklaustas, kodėl neliko prie tuktuko vairo, o grįžo į „Maximą“, Šarūnas atviras – nebenorėjo dirbti tokiais tempais ir pradėjo branginti laiką sau.
– Vairuodamas tuktuką, dirbi po 16 valandų, turi vieną ar dvi laisvas dienas per savaitę, ir tai, nebūtinai iš eilės. Kadangi už viršvalandžius gauni papildomai, galiausiai pagauni save, jog mini kone kiaurą parą ir į vasaros pabaigą jauti tik nežmonišką nuovargį. Tuo tarpu parduotuvėje darbas aiškus ir patikimas, nereikia, kaip vairuojant tuktuką, su niekuo kovoti dėl turistų, parkavimo vietų, lenktyniauti, kad nugvelbtum uždarbį iš po konkurento nosies, – atviras vaikinas. Pasak jo, sezoninių darbų užkulisiai – ne visada saulėti, todėl jis renkasi saugumą.

Beje, po savanoriškos tarnybos universitetą Šarūnas vis dėlto baigė ir gavo rekreacijos ir turizmo diplomą. Ką jis, kaip poilsio specialistas, galėtų patarti atvykstantiems į Kuršių Neriją?

– Žinokit, juokas juokais, bet mane labiausiai nervina, kai žmonės Kuršių Marias painioja su jūra. Ir tai, nepatikėsite, pasitaiko labai labai dažnai, – ima kvatoti vaikinas. – Tai pirmas mano patarimas būtų išsiaiškinti, kur iš tiesų ta jūra. Antrasis patarimas – tiems, kurie mėgsta žvejoti: žūklės prekėmis apsirūpinkite Klaipėdoje, čia jų pasirinkimo, galima sakyti, nėra. Nidoje kirpyklos nėra, bet jei reikia kirpėjo paslaugų, skambinkite į „Jūratės“ viešbutį. O jei norisi grybauti ar uogauti, venkite peržengti pasienio zoną. Iš vietinių girdėjau, kad Rusijos pasieniečiai, būna, šunis paleidžia į mišką: užmato tas šuo grybautoją, atsisėda priešais ir neleidžia nė iš vietos pajudėti. Jei Lietuvos pasieniečiams nepaskambinsi, ir jie su Kaliningrado muitine nesusieks, gali tekti ir kelias valandas šuns draugijoje praleisti – kol kaimynų pareigūnai jo pasigenda ir atvažiuoja susirinkti.
Išties – susirinkti nemažai galima ir iš paties Šarūno: nuo meilės darbui, paprastumo, nuoširdumo iki krūvos įdomių istorijų.

– Ko sau palinkėtum? – paklausiu, kai iš lėto slenkame marių pakrante.

– Meilės, laimės, pinigų, – išberia kaip žirnius.

– Čia prioriteto tvarka? – pasitikslinu.

– Taip, – žydromis akimis nusišypso vaikinas, o aš tyliai palinkiu, kad jo norą pasigautų šiltas vėjas ir nuneštų ten, kur jie pildosi. Nors, tiesą pasakius, stebuklingų galių tam nereikia – kai pats tiek duodi aplinkiniams, viskas grįžta su kaupu.


Beje, kai būsite Nidoje, perduokite linkėjimų Šarūnui. O jei nebūsite, padėkokite savo vietinės „Maximos“ komandai – tiems, kurie prisideda prie to, kad jūsų vasara būtų dar patogesnė, įdomesnė ir skanesnė. Palikite atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 


Su daugiau herojų galite susipažinti čia.

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).