DARBAS

LAIMĖ DIRBTI: Buvusi medikė profesines žinias pritaiko rinkdama tobuliausius tortus7 min read

2 sausio, 2020 5 min
Rimantė Kulvinskytė

Autorius:

Rimantė Kulvinskytė

LAIMĖ DIRBTI: Buvusi medikė profesines žinias pritaiko rinkdama tobuliausius tortus7 min read

Reading Time: 5 minutes

Pagal išsilavinimą, pardavėja Vilhelmina Eidukynienė (65) – medikė. Savo gyvenimo kryptį kardinaliai pakeitusi penkiasdešimties, moteris LAIMĖS DIETOS skaitytojams pasakoja apie iššūkius, su kuriais susidūrė palikusi akušerės pareigas, priežastis, dėl kurių atsisakė gyvenimo Ispanijos kurorte, ir dalijasi patarimais, kokius tortus rinktis, kai nori atsiprašyti, nepadaryti nuodėmės bei pradžiuginti vadovąi arba… uošvę.

Nuginkluojanti elegancija, pavydėtinas taktas ir inteligencija – vos per pirmąsias pokalbio su Vilhelmina minutes, komplimentai patys siūlyte siūlosi.
– Turi padaryti, nes jei visi verksime – kas dirbs? Tai vienas iš gyvenimo principų, kuriuos man padovanojo medicina. Kiek vaikų esu atvedusi į pasaulį! Kiek moterų esu drąsinusi ir stūmusi nepasiduoti – juk gimdymas toks dalykas, kai reikia save suimti į rankas, nenusileisti emocijoms, – šypsosi Vilhemina ir priduria, kad visos patirtys apsisuko ratu, mat ir pačiai save reikėjo paimti už rankos, – Buvo gyvenime ne viena akimirka, kai reikėjo save stumti, skatinti ir drąsinti, kad „Tu gali“. Gerai, kad turėjau nemažą tokių padrąsinimų stažą! Ir dabar dar juos prisimenu, kai su anūke „Tarzanijos“ pramogų parke einame per raudonas trasas.

Naujo gyvenimo pradžia – nelengva
Su medicina, dėl alerginių reakcijų į chemikalus, Vilhelminai teko atsisveikinti, tad pasuko tiesiai į prekybą. Kai pasakau, jog mane toks sprendimas mažų mažiausiai stebina, moteris tikina nė akimirkos neabejojusi savo pasirinkimu.
– Man patinka bendravimas su žmonėmis, tad pardavėjos darbas atrodė natūralus pasirinkimas. Tik štai pradžia nebuvo lengva. Kadangi darbo pradėjau ieškoti būdama 50-ies, išsiuntusi gyvenimo aprašymą visada išgirsdavau : „Ačiū, mes jums paskambinsime“. Ir viskas. Bet skambučio taip ir nesulaukdavau. Taip tęsėsi kurį laiką, o aš laukti nenorėjau – norėjau iškart kibti į darbus. Vieną dieną pamačiau, kad šalia namų esanti baldų parduotuvė ieško pardavėjos. Paskambinau ir pasakiau, kad atvyksiu pasikalbėti gyvai. Iškart sulaukiau klausimo apie savo amžių. Į klausimą atsakiau klausimu, ar šioms pareigoms galioja amžiaus cenzas ir ar labai svarbu, kiek man – 30 ar 50 metų. Komentarų negavau, tad nuėjau, pasikalbėjau, o gyvai susitikus niekas net neklausė mano amžiaus – po pokalbio jiems tai nebebuvo svarbu, galėjau darbintis iš karto. Bet vis tiek skaudu, kad daug kur amžius, o ne patirtis ir noras dirbti, vis dar tampa pagrindiniu apsprendžiančiu rodikliu. Laimei, „Maximoje“ niekas neklausė kiek man metų!

Laimes dieta Patreon banner

Ispanijos saulė nepapirko
Bet iki „Maximos“ Vilhelminos gyvenime buvo dar ne vienas didelis pokytis – būdama 61-erių ji išvyko gyventi į Pietinę Ispaniją, arčiau vaikų. Pragyvenusi pora metų, išmoko šnekamąją ispanų kalbą, susidraugavo su vietiniais, bet ištisus metus šviečianti saulė moters nepapirko.
– Pasiilgau Lietuvos, savos saulės, pasiilgau rudens, pasiilgau žiemos, pasiilgau pavasario. Ten vien smėlis! Žolė – tik prie viešbučių ir prižiūrimų teritorijų, o visa kita – kaip dykumoje: vien akmenys, uolienos… Per dvejus gyvenimo metus taip ir nepritapau prie ispaniško gyvenimo būdo: juk siestos laikotarpiu jie miega nuo 14 iki 16 valandos, paskui keliasi ir prasideda veiksmas, kuris tęsiasi gerokai po vidurnakčio. Jei norėdavosi ankščiau eiti miegoti, visuomet blaškydavo triukšmas. Ilgai miegoti irgi negalėjau, nes ispanai jau 6 ryto keliasi! Gal daug kam nesuprantama, kaip gali būti per daug saulės, bet tikrai pasiilgsti to ritmo kurį Tau dovanoja vieta, kurioje gimei. Be to, buvau pasiilgusi veiklos. Sužinojau, kad mano draugė dirba „Maximoje“, kad čia jai patinka. Tai nusprendžiau ir aš grįžti į parduotuvę. Ir čia turiu klientų, su kuriais ispaniškai pabendrauti. Kai kurie jau net savotiškais šeimos nariais tapo – anądien užsuko ne apsipirkti, o tikpasisveikinti ir naujai gimusio mažylio parodyti.

Kas tie kaštainių miltai?
„Maximoje“ Vilhelmina – jau treji metai.
– Iš pradžių įsiprašiau dirbti salės darbuotoja. Norėjau, kad niekas nekliudytų, bet jau po pirmo mėnesio supratau, kad toks darbas ne man – man reikia bendravimo ir žmonių. Taip atsidūriau kulinarijos skyriuje. Žinoma, nebuvo lengva, reikėjo daug domėtis ir skaityti – juk turiu išmanyti tortų sudėtį. Kai manęs paklausia, noriu suteikti visą informaciją, kartais, kai kažko nežinau, net į cechą bėgu pasitikslinti, – prisipažįsta Vilhelmina, kurios nuoširdi meilė darbui maloniai džiugina, – Štai viena klientė atėjusi paklausė, ar neturime kekso su kaštainių miltais – klausiau kolegų, ir internete paskui domėjausi, kas tai per reikalas. O pyragų be kvietinių miltų tikrai turime, pavyzdžiui, „Saldi fantazija“. Labai praverčia ir medicinos žinios, jas pritaikau, kai reikia ką patarti dėl produktų ar galimų alergijų.
Ir klientų mėnesio heroje, „Maximos“ organizuojamoje kampanijoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Vilhelmina tapo dėl savo atidumo pirkėjams.
„Dar niekad nebuvau sulaukęs tokio gero atsakymo į klausimą, kurį tortą pasirinkti. Sveriamųjų prekių skyriaus darbuotoja paaiškino tortų skirtumus, pakomentavo jų sudėtį ir skonį. Kai žmona pasiunčia į parduotuvę nupirkti torto, visada tai darai su nerimu, ar pavyks išsirinkti teisingai. Tą dieną po pardavėjos Vilhelminos konsultacijos namo grįžau užtikrintas, o išsirinktas tortas tikrai buvo skanus ir visiems labai patiko“, – džiaugėsi atsiliepimą palikęs kaunietis.

Tad naudojuosi proga ir Vilhelminos klausiu, kurį tortą ši konditerijos skyriaus fėja patartų…

… jei reiktų atsiprašyti: „Pirmiausia pasigilinčiau, ką žmogus mėgsta, ir priežastį, kodėl atsiprašome. Galbūt torto pavadinimas ar sudėtis turėtų dar ir papildomą žinutę, galbūt – ir šiek tiek ironijos. Juk geras bičiulis tikrai supras.“

… kviečiant į pasimatymą: „Didelio torto tikrai nesiūlyčiau, gal patarčiau rinktis pyragėlius, geriausia – skirtingus, kad būtų galima dalintis. Taip romantikos daugiau.“

… norint paguosti: „Siūlyčiau tortą su ančiuku ar kiškučiu – tokį linksmesnį. Juk jie ne tik vaikams tinka! Tikiu, kad iškart nuotaika pakiltų.“
… tikintis nustebinti vadovą: „Tikrai „Viskio tortas“! Šis tortas yra stipriai prisotintas šokoladu, yra išskirtinio skonio, labai skalsus – jo daug nesuvalgysi. Šokoladinių tortų „Maximoje“ yra daug, bet šokoladinis viskio tortas atsirado visai neseniai ir jis tikrai ypatingas.“
… viešint uošvei: „Jei uošvienė yra moderni, stilinga, siūlyčiau rinktis kažką iš mūsų naujienų, tarkime tortą su aguonomis ar skrudintais kukurūzais. Konservatyviai uošvienei pirkčiau kažką tradiciško, tai, ką ji mėgsta, bet surizikuočiau ir dar gabalėlį kažko neragauto prigriebčiau – juk niekada negali žinoti, gal maloniai nustebs.
… norint pasmaližiauti be nuodėmės: „Mažiau saldus būtų plikytos tešlos tortas su plombyriniu kremu. Galbūt skamba saldžiai, bet plikyta tešla yra becukrė ir yra pertepama kremu, skoniai susilygina, atsiranda puikus balansas. Taip pat turime tortų ir be pridėtinio cukraus, saldumo jiems suteikia bananų ar mangų masė – jie puikiai tinka mažųjų gimtadieniams.“
… laukiant išrankių svečių:  „Manau, tikrai neprašausite su speltos ir džiovintų moliūgų miltų tortu, arba pasiūlydami veganišką ar vegetarišką tortą, kurie gaminami iš džiovintų vaisių – pastariesiems nei saldumo, nei sotumo netrūksta. Kai buvau Lisabonoje, mums gidė paliepė paskanauti tradicinių portugalų desertų – pastéis de natamažų, kiek kaneles primenančių pyragaičių. Tik grįžusi sužinojau, kad ir mūsų ceche natos kepamos, ir ne ką mažiau skanios nei Portugalijoje. Labai rekomenduoju“.

Kelionės, pasak Vilhelminos, yra geriausias būdas plėsti akiratį ir augti. Ir dabar planuoja kelionę į Prancūziją – nori kruasanų ir kanelių paragauti šalyje iš kurios šie gardumynai kilę.
– Kelionės dovanoja atvirumą, meilę žmonėms. Dabartiniai jauni žmonės dėl to tokie mandagūs ir atviri, gražūs visomis prasmėmis – juos lavina pasaulis. Užsidarę savo kiaute, visi mes tampame negatyvūs, o į prašalaičius pradedame žiūrėti įtariai. Tikiu, kad visus žmonių ketinimus turime priimti kaip gerus. Ir mažiau bambėti: jeigu aš pati, savo noru, atėjau į darbą, tikrai nedėjuosiu ir nesiskųsiu. Jei jau bus taip, kad pavargsiu ar kažkas nepatiks – pasakysiu „Ačiū, man per sunku, noriu išeiti.“, bet pasakyti, kad „noriu darbo“, o tuomet verkti – ne mano būdui“.
O jeigu jūs taip pat norite ne verkti, o džiaugtis ir girti, kviečiu palikti atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.

#REKLAMA

TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 

 

 

 

 

 

Rimantė Kulvinskytė

Rimantė Kulvinskytė

Esu žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, mama, žmona, dukra ir draugė. LAIMĖS DIETA yra mano kelionė ir bandymas sujungti visus šiuos vaidmenis taip, kad kiekviename jų jausčiausi laiminga. Čia dalinuosi savo asmeniniais išgyvenimais, patirtimis ir pamokomis, kurios suteikia drąsos pradėti dieną. Labai tikiuosi, kad čia rasi kažką artimo sau.
Patiko straipsnis? Paremkite puslapį Patreone (spauskite mygtuką, esantį žemiau).